Grožybės ir ne tik

"Amerikos grožybės"

Ratas apsisuko. Nors parduotuvės jau gerą mėnesį nori pripratinti prie artėjančių švenčių, jos vis dar atrodo toli. Tiesiog nuotaika ne ta. Prezidentūros naujienos kasdien dvelkia vis didesne grėsme sveikam protui, todėl visai nenustebau TV4 programos pataisymuose pamatęs: "20 d. 22 val. Transliacija iš steigiamojo "Pilietinio judėjimo už Prezidentą ir teisingą Lietuvą" suvažiavimo". Paskutiniai mėnesiai aiškiai įrodė, kad pilietinės visuomenės čia dar nėra, tik manipuliacijoms lengvai pasiduodanti minia. Todėl toks judėjimas pirmiausia sukelia prisiminimus apie kitas, mano amžiuje matytas gausias "pilietines" akcijas, pavyzdžiui, JAV imperialistų pasmerkimo, ar TSKP suvažiavimus, kuriuose taip pat daug būdavo kalbama apie teisingą visuomenę. Kvapelis nekoks, bet nieko nepadarysi, mūsų prezidentui saulė teka iš Rytų. Tik įdomu, kas davė impulsą pačios pilkiausios Lietuvos televizijos pilietiškumui sudygti.

Įtariu, kad ir televizijos programų planuotojai pasidavė šalį apėmusiam niūrumui, nes per Kūčias ir Kalėdas šiemet kaip niekad gausu filmų apie prievartą, skurdą ir mirtį. Tik LNK bandys priversti pasinerti į virtualią tikrovę ir šįvakar parodys kultinę "Matricą" (19 d. 21 val.). Tai pirmasis "Matricos" filmas, o trečiasis dar sukasi kino teatrų ekranuose. Nesu didžiausias filmo gerbėjas, nes nemėgztų mitologijos, istorijos ir pan. "erzacų". Tačiau, manau, kad greičiausiai teisūs ir tie, kurie sako, kad brolių Wachowskių filmas išreiškė vadinamąją "laiko dvasią". Jame atsispindi visa tai, kas žavi, baugina ir liguistai traukia vadinamųjų labai išsivysčiusių šalių žmones. Tiesa, mes gyvename ne tokioje jau ir civilizuotoje šalyje, tačiau dalis tų baimių gerai žinoma ir mums. Laukiame ateities, bet kartu ir jos bijome. Žavimės vis tobulesnėmis mašinomis, tačiau ir baiminamės, kad greitai jos taps tobulesnės už žmones. Pasaulis pasirengęs suteikti mums vis daugiau apčiuopiamų malonumų, bet kartais imi ir pajunti, kaip kažkas nematomas trauko šilkinius siūlelius: vartojimo rojus taip arti, bet kartu ir taip toli – už šviesmečių. Vis dažniau kyla ir klausimas, prieš kelis dešimtmečius jaudinęs bene pranašiškiausią fantastinių knygų kūrėją Philipą K. Dicką: "Ar visa tai egzistuoja iš tikrųjų?" Atvirai sakant, tas klausimas labiausiai mane kankindavo vaikystėje, kai negalėdavau užmigti ir klausydavausi iš toli – geležinkelio stoties – per visą miestelį atsklindančių pravažiuojančių traukinių garsų. Tik vėliau supratau, kad brendimas – tai pirmiausia susitaikymas su realybe, suvokimas, kad ji greičiausiai vis dėlto egzistuoja.

"Matricos" veiksmas nukelia į ne tokią tolimą ateitį. Žmonija pralaimėjo karą su kompiuteriais (aš – dar anksčiau). Civilizacija egzistuoja tik kaip virtuali realybė. Žmonės tarnauja mašinoms. Tačiau jau gimė tas, kuris gali išgelbėti žmoniją. Tai Neo (Keanu Reeves) – kompiuterų genijus ir hakeris…

"Matrica" visa sukurta iš Naujojo Testamento, dzen filosofijos, mokslinės fantastikos literatūros klasikos, graikų mitologijos ir kung fu kino citatų bei analogijų. Tačiau šis postmodernistinis žaidimas gali likti ir nepastebėtas, o filmas nuo to visai nenukentės. Vis dėlto Wachowskiams svarbiau vaizdas – ne tai, ką jie sako, o tai, kaip tai yra sakoma. Vizualinė filmo dalis yra tiesiog tobula. Žiūrovas atakuojamas kiekvieną minutę: montažas, rakursai, sulėtinti kadrai, specialieji efektai, žaidimai žanrų tradicijomis… Žodžiu, visko tiek daug, kad net sunku suvirškinti.

Per Kūčias LNK (24 d. 20.50) parodys kitą gigantišką kino enciklopediją – Martino Scorsese’s "Niujorko gaujas" (2002). Tiesą sakant, pirmąkart žiūrėdamas filmą, jaučiausi taip, lyg vėl laikyčiau kino istorijos egzaminą: tas kadras a la Eizenšteinas, tas – a la Griffithas ir t.t. Tačiau vėliau pamačiau XIX a. antrosios pusės Niujorko dugną vaizduojančias fotografijas ir supratau, kas iš tikrųjų buvo režisieriaus įkvėpimo šaltinis, mat nuotraukose pavaizduoti tikrai išraiškingi tipai. Vienas jų, pavyzdžiui, laukdavo, kada į specialų plyšį prie jo namo įkris aukos, iš kurių jis virdavo muilą. Scorsese savo filme apie Niujorko dugną, kuriame ir gimė tikroji Amerikos istorija, pasakoja kelias istorijas: apie Amsterdamą (Leonardo Di Caprio), siekiantį atkeršyti kadaise jo tėvą nužudžiusiam Mėsininkui (Daniel Day Lewis); apie Niujorką, kaip ant mielių užaugusį ant prievartos, nusikaltimų, skurdo; apie niekad nepasibaigiančius karus tarp vietinių ir imigrantų – tikrąjį amerikietiškos civilizacijos pagrindą; apie korupciją, be kurios neįsivaizduojamas didmiesčio gyvenimas… Istorijų daug, bet jas puikiai sulydo senovinė kalba ir režisieriaus sinefilo žvilgsnis.

LTV (19 d. 22 val.) siūlo kitą kritišką žvilgsnį į Ameriką. Tai britų režisieriaus Samo Mendeso "Amerikos grožybės" (1999) – kuklus, pigus filmas apie provincijos miestą, kurio vienas gyventojas – keturiasdešimtmetis inteligentas Lesteris (Kevin Spacey) – kartą pasižiūri į save iš šalies ir pamato, kad visas gyvenimas tapo ankstesnių svajonių ir troškimų karikatūra. Britas Mendesas preparuoja garsiąją amerikietišką svajonę ir tarsi sako, kad už jos – tuštuma arba, geriausiu atveju, farsas. Jis sako: "Debiutuoti kine mane paskatino scenarijus. Alano Ballo tekstas paliečia jautriausias amerikietiškos vaizduotės vietas. Jis taip pat rodo žmones, kurie, slegiami didelių lūkesčių ir ambicijų, prarado gyvenimo skonį, todėl arba viskuo abejoja, arba kuria sau niekingą pasisekimo iliuziją. Tačiau jie nepastebi, kiek daug vis dar gali gauti gyvendami paprastą, tikrą gyvenimą." Lesterį iš marazmo ištraukia staigus susižavėjimas dukters drauge, tipiška amerikietiška gražuole Andžela (Mena Suvari). Tačiau ne ji pasufleravo filmo pavadinimą. "Amerikos grožybės" – tai rožių, kurias augina Lesterio žmona (Anette Bening), rūšis.

Man tikriausia Amerikos grožybė – tikriausiai žinote – Julia Roberts. TV3 parodys net du filmus su šia aktore: jos svaiginantį šuolį į Holivudo Olimpą – Gary Marshallo "Gražią moterį" (24 d. 20.05) ir Rogerio Michele "Noting Hilą" (21 d. 20.35, 24 d. 22.35). Tai dvi pasakos apie Pelenę, kurias labiausiai ir tinka žiūrėti per Kalėdas. "Gražioje moteryje" Pelenė yra Roberts vaidinama gatvės prostitutė, kuri mūsų akyse virsta nuostabaus grožio moterimi, o "Nothing Hile" – Hugh Granto vaidinamas knygyno savininkas, kuris įsimyli Roberts heroję – Holivudo žvaigždę.

Feministės mėgsta sakyti, kad šių dienų kine vyrai ir moterys dažnai susikeičia vaidmenimis, tad vyras taip pat vis dažniau tampa geismo objektu. Atvirai sakant, aš visai ne prieš.

Patarčiau nepražiopsoti Rono Howardo filmo "Kaip Grinčas Kalėdas vogė" (TV3, 25 d. 19.55). Ne todėl, kad čia vaidina per šventes iš lietuviškų televizijų beveik neišnyksiantis Jimas Carrey. Ačiū Dievui, šiame filme jis visąlaik su kauke, dėl kurios beveik nematyti nusibodusių grimasų. Tiesiog tai juokingas ir išmintingas pasakojimas apie dovanų maniją, kuri dažnai paslepia ir šventes, ir jų giliausią prasmę. Nesu paniurėlis Grinčas ir mėgstu dovanas. Tačiau nenoriu, kad jos taptų šventės substitutu. Linkiu tikrų švenčių.

Jūsų – Jonas Ūbis