Pirmasis

Perkonstruota realybė

Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos paroda Radvilų rūmuose

Viktorija Ryžovaitė

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Magdalietė". 1975 m.

Ryškus užrašas "M.T. Rožanskaitės kūrybos paroda", klaidžiojantis virš Radvilų rūmų, smarkiai išsiskyrė iš bendro rudeniškai pažliugusių žiemos gatvių vaizdo ir pilko depresuojančio dangaus. Genama įkyriai besižnaibančio šalčio ir kirbančio smalsumo, pakilau į antrą aukštą. Čia didelėse erdvėse ramiai ir santūriai tūnojo dar didesni dailininkės asambliažai ir tapybos darbai. Kvapą gniaužiantis įspūdis! Ypač stovint priešais gigantiškus tapybos darbus. Dailininkė nevengia didelio formato, tapo aiškiais ir tvirtais potėpiais, niūrokom spalvom. Rožanskaitės darbus tiksliausiai apibūdina vienas žodis – saviti. Individualūs. Filosofas Fredericas Jamesonas teigė, kad didieji modernistai rėmėsi atrastu asmeniniu, privačiu stiliumi, su niekuo nesupainiojamu, individualiu, o mūsų postmodernistinio amžiaus laikais tokio pobūdžio individualizmas ir asmeninis tapatumas nuėjo į praeitį. Pasirodo, nebūna taisyklių be išimčių. Rožanskaitė sugebėjo išlikti savita ir su niekuo nesupainiojama iki šių dienų.

Chameleoniška menininkė. Kaip galima apibūdinti Rožanskaitės stilių? Atrodo, ji sugebėjo išvengti ryškesnių pokario dailės krypčių rėmų. Beveik iki pat 9-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje buvo įsitvirtinusi tam tikrų draudimų ir priverstinio tabu (cenzūros) sistema, kuri nurodė, ką ir kaip reikia tapyti, rašyti, kurti. Nuolat buvo brukamos ir laiminamos ideologizuotos politinės temos. Ypač Tėvynės tema. Pasak menotyrininkės R. Jurėnaitės, Tėvynės tema tuo metu buvo viso lietuviško meno mitas. Kiekvienas motyvas buvo užuomina į šį mitą. Įvairios tautos mito interpretacijos pastebimai skleidėsi Rožanskaitės amžininkų darbuose – P.R. Vaitekūno, L. Striogos, V. Šerio kūryboje. Tačiau Rožanskaitės paveiksluose nesislepia monotoniškos, padūmavusios kaimo sodybos ir melancholiškai snūduriuojantis (na, toks iki skausmo tradiciškai savas ir lietuviškas) gamtovaizdis, būdingas Lietuvos pokario dailei. Menininkė nepaisė jokių apribojimų, nuolat balansavo ant fotorealizmo ribos ir stengėsi darbuose išvengti bet kokio politinio atspalvio. Tai kasdieniškų situacijų tapytoja. Jos paveikslai kalbėjo miesto ženklų kalba: automobiliais, ligoninių palatomis. Rožanskaitės žmonės – miesto veikėjai. Dominuojanti jos kūrinių tema – medicina. Objektai įvairūs: operacinės, medicininė įranga, ligoninės palatos, žmogaus anatomija. Jai rūpėjo atskleisti žmogaus, patekusio į ligoninės aplinką, vidinius išgyvenimus, nuotaikas, dvasines būsenas, paženklintas "anapusybės" kvapu. Ir tai jai pavyko virtuoziškai. Tyčia ar netyčia ji labai įtaigiai sužadina visus tavo jutimus. Lyg po lengvo elektros šoko. Rožanskaitė stengiasi diskutuoti su visuomene, jos kūryba integruoja meną į visuomenės gyvenimą. Nuolatinė menininkės transformacija leidžia jai pasilikti lietuviško avangardo pozicijose ir sieja jos kūrybą su XXI a. naujausių meno formų apraiškomis.

Erdviniai asambliažai. 1961 m. Niujorke Moderniojo meno muziejuje buvo surengta paroda "Asambliažo menas". Jos kataloge Williamas C. Seitzas išsakė mintį: "Dabartinė asambliažo banga žymi posūkį nuo subjektyvaus ir neapčiuopiamo abstrakčiojo meno prie naujai suvoktų ryšių su aplinka". Taip asambliažas pradėjo leisti šaknis Vakaruose ir tapo svarbiu atspirties tašku menininkams kuriant aplinkos meną ir hepeningą. Deja, to negalima pasakyti apie Lietuvos dailę. Nei 7-ajame, nei 8-ajame dešimtmetyje asambliažas lietuvių dailėje nebuvo labai populiarus. Paprastai išskiriami du autoriai – Vincas Kisarauskas ir Valentinas Antanavičius, – sukūrę nemažai asmbliažų. Prie jų drąsiai galima priskirti ir Rožanskaitę. Jau 7-ajame dešimtmetyje pradėjusi ieškoti naujų meninės raiškos formų, dailininkė nuo erdvinių kompozicijų pereina į stiprios įtampos kupinus asambliažus. Rožanskaitės asambliažai derinami su tapyba, dažnai abstrakčių, geometrizuotų formų, be jokių konkrečių daiktų. Menininkės mėgstamos medžiagos – mediena (tiksliau, lyg išdraskytų medinių dėžių lentos), suglamžyti žalvariniai ar plastikiniai reljefai, organinis stiklas, beformės plastmasės atplaišos, geležinės vielutės. Spalvos – pilkšvos, giliai raudonos, žalsvos, juodos. Purvinos. Kompozicijos labiau simetriškos, statiškos, masyvios. Tai ypač būdinga ankstyviesiems 1967–1977 m. asambliažams. Kaip ir besikartojantis centre baltos arba sidabrinės amorfiškos plastmasės atplaišos motyvas. Lyg baltos draperijos, kuri tapybos darbuose trasformuojasi į suglamžytą baltą patalynę ant geležinių ligoninės lovų. Šis motyvas keliauja per visus jos paveikslus medicinine tema. Šiuo ankstyvuoju laikotarpiu Rožanskaitė sukūrė ir figūrinius asambliažus ("Mirtis", "Magdalietė" ir t.t.). Jiems būdingi lygiai, tvarkingai padengti spalviniai plotai su grafiškai, fotorealistine maniera ištapytomis figūromis. Juose susiraizgo grubumas ir kruopštumas, preciziška tapymo maniera. Kruopščiai ištapytos figūros kontrastuoja su šalia įterptomis medinėmis, dažų sluoksniu nepadengtomis lentomis. Nepaisant šio kontrasto, lentos nedalija asambliažo į atskiras, tarpusavyje nesusijusias dalis, neskaido erdvės, o organiškai į ją įsilieja, tapdamos nepakeičiama jos dalimi, nes ant lentų atsiranda piešinys (vėlgi draperijos motyvas). Ankstyvieji asambliažai daugiau idėjiniai, atspindintys to meto skausmą, neviltį, masyvesnių ir grubesnių formų, niūresnių spalvų. Nors ir tada jau pradėta naudoti balto ar žalvarinio plastiko drapiruotė, būdinga vėlesniems jos asambliažams. Patekusi į vėlyvųjų 2000–2003 m. asambliažų salę, pasijuntu daug jaukiau ir smagiau. Spalvos šviesios, nemažai baltos, sidabrinės, auksinės. Medžiagos – tradiciškai mediena, daugiau amorfiškų plastmasės atplaišų, suglamžytų bronzinių, žalvarinių reljefų, net plunksnų. Darbai originalesni, judresni, ne tokie masyvūs ir sukaustyti. Rafinuotesni, mažiau naudojama neobliuotų medinių lentų, būdingų ankstyviems darbams. Ypač žaismingi ir verti dėmesio asambliažai "O jeigu" – lyg durys su centre įtaisytu grotuotu langeliu ir iš šonų simetriškai styrančiais dviem mediniais pagaliukais, apklijuotais baltomis plunksnomis (aliuzija į skrydį?) – bei stačiakampio formos asambliažas, kur simetriškai iš abiejų šonų įtaisytos miniatiūrinės medinės langinės, o jo centre – iškraipytą žiūrovo vaizdą perteikianti metalinė plokštė. Meno kūrinys atspindi žiūrovą, taip įtraukdamas į save. Tampi šio kūrinio dalimi.

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Drobulė". 1976 m.
O. Posaškovos nuotr.

Medicininiai tapybos darbai primena žymaus fotografo R. Požerskio nuotraukas iš serijos "Ligoninėje": palatos, gydytojai, tvarsčiai, medicininė įranga ir įrankiai, skausmas ir baimė arba beviltiškas susitaikymas su liga žmonių akyse. Kas kirba mintyse? Prisiminiau Aristotelio mintį: "Visi žino, kad mirtis – neišvengiama, bet kadangi nėra artima, niekas apie ją negalvoja".

Rožanskaitė ir Frida Kahlo? Joms abiem būdingos skausmo, ligos, mirties temos, nors atlikimo technika, priemonės, spalvos ir kompozicijos labai skiriasi. F. Kahlo darbai siurrealistiškesni, kupini tragiškų asmeninių psichinių ir fizinių išgyvenimų. Be to, visuose paveiksluose ji tapydavo savo gyvenimą ir savo atvaizdą (kai kuriuose galime pamatyti jos vyrą D. Riverą). O Ražanskaitės paveikslus galima būtų pavadinti visuomeniškesniais. Kūriniuose vaizduojama ne ji pati, bet kiti žmonės, juose mažiau simbolių, metaforų, nėra mitiškumo, viskas pateikiama atvirai. Žaizdota realybė.

Instaliacijos ir akcijos. Pastaraisiais metais menininkė sukūrė visą ciklą akcijų ir instaliacijų gamtoje. Per jas autorė išreiškia savo santykį su gamta ("Mano upelis", 1999 m.). Iš kaimo grįžusi į miestą, sukuria instaliacijas-akcijas "Pirmoji pagalba", 2000 m., ir "Užrakinti medžiai", 2001 m., skirtas Pasaulinei gamtos apsaugos dienai. 2002 m. jai įteikiama Lietuvos dailininkų sąjungos premija ir aukso ženklelis už 2001 m. sukurtas instaliacijas. Viena paskutiniųjų instaliacijų gamtoje vyko šiais metais rugpjūčio 23 d. Kuršių kaimo Piekurų sodyboje, akcijoje "Piekurai be sienų". Rožanskaitė sukūrė instaliaciją "Medžio ausis" – pušų kamienai tarsi apaugę gigantiškomis, makabriškomis, baltomis gipsinėmis ausimis. Lyg medžiai būtų gyvi. Šios ausys man priminė japonų popmeno atstovo Tomio Miki iš aliuminio išlietas ausis, daug kartų padaugintas, kaip A. Warholo Marilyn Monroe atvaizdas.

P.S. Perskaičiau Jose Ortegos y Gasseto knygą "Mūsų laikų tema ir kitos esė". Įstrigo toks sakinys: "Kai žmogui nepatinka meno kūrinys, bet jis supranta jį, žmogus jaučiasi viršesnis ir nepasitenkinimas nekyla. Tačiau kai darbas nepatinka dėl to, kad jis nėra suprantamas, žmogus jaučiasi įžeistas, pažemintas ir stengiasi tai kompensuoti nepasitenkinimu ir piktumu." Be abejo, Rožanskaitė yra unikali ir talentinga menininkė, tačiau kodėl ji negavo nacionalinės premijos, taip ir liks klaustuku šioje "byloje".