Kinas

Tegu kraujas liejasi linksmai

Quentino Tarantino filmas "Nužudyti Bilą"

Živilė Pipinytė

iliustracija

Po ilgos pertraukos į ekranus sugrįžta ir kultinis postmodernistinio kino personažas Quentinas Tarantino. Naujausio jo filmo "Nužudyti Bilą" ("Kill Bill", JAV, 2003) siužetas yra paprastas kaip mykimas. Po ketverių metų komos atsibudusi jaunoji (Uma Thurman) sudaro sąrašėlį tų, kurie per jos vestuves surengė žudynes, ir metodiškai ima žudyti savo žudikus. Filmas suskirstytas į skyrius, pasakojančius apie vieną ar kitą susidorojimą. Siužeto lygmuo tuo lyg ir išsemiamas, bet juk Tarantino niekad nerūpėjo siužetas. Jis mėgaujasi ne juo, o intertekstualaus kino žaidimo teikiamu malonumu. "Nužudyti Bilą" gimė pirmiausia iš Tarantino sinefilijos, jo mėgavimosi tobulu stiliumi, prievarta ir kino formomis. Pirmajai "Nužudyti Bilą" daliai (antroji turėtų pasirodyti kitąmet) didžiausios įtakos turėjo italų spagečių vesternai, samurajų filmai bei Honkonge kurti ankstyvieji Tsui Harko ir Johno Woo filmai apie moteris kovotojas. Manau, kad net ir nelabai matęs Tarantino įkvėpimo šaltinius žiūrovas neatsispirs jų variacijų grožiui. Tarantinas taip jaučia, kas yra grynoji filmo materija, kad jo susižavėjimas nejučia persiduoda ir žiūrovui, iš paskos režisieriui besimėgaujančiam kiekviena detale, kiekvienu palyginimu. Sistema yra visur: pirmajame keršto epizode herojės iš pradžių kaunasi ant sudaužyto stiklo nužertų grindų, vėliau tas motyvas pasikartoja virtuvėje, tik tai jau dribsniai, gurgždantys panašiai kaip stiklas. Šiuo požiūriu galima analizuoti kiekvieną, net menkiausią filmo epizodą, nes filme nėra nieko nereikalinga, nieko, kas būtų praslydę pro režisieriaus akis. Iš esmės jis kuria vienintelį tobulą – kino pasaulį. Kitokio jam ir nereikia. Kino pasaulis yra vienintelis, kuriam užtenka jo paties. Žiūrovui lieka tik pasinerti į jį ir juo mėgautis.

Kitas svarbus filmo dėmuo yra muzika. Tarantino šįkart nenori, kad herojai pliurptų neužsičiaupdami. Jei kalbama daug, tai dažniausiai japoniškai. Vietoj žodžių režisierius dažniau pasirenka 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių populiarią muziką. Aišku, dominuoja Sergio Leone’s filmų lūpinės armonikėlės motyvas, bet labai svarbi ir japonų estrada. Būtent muzika šįkart suteikia filmui ir specifiško tarantiniško humoro.

Aišku, vien tik muzika filmo humoras neišsemiamas, nes jis kyla ir iš žaidimo kino formomis. Labiausiai Tarantino žaidžia kovų epizoduose, kurių filme daugiausia. Įdomu, kad Tarantino pabrėžtinai atsisako kompiuterinių efektų. Senamadiški specialieji efektai suteikia filmui dar daugiau žavesio.

Ypač tai akivaizdu muštynių bare epizode (sakoma, kad jis filmuotas net aštuonias savaites), kuris išsiskiria ir Umos Thurman, ir montažo virtuoziškumu.

Filme "Nužudyti Bilą" Tarantino tęsia jau "Bulvariniame skaitale" pradėtus eksperimentus su pasakojimo laiku. Veiksmas nuolat šokinėja: praeitis, dabartis, dar senesnė praeitis, vėl šuolis į dabartį ir pan. Tai sukuria savitą filmo ir paties pasakojimo ritmą. Sakyčiau, kad toks kaleidoskopinis laikas kine turėtų greitai tapti labai madingas. Tai taip pat Tarantino talentas – užuosti ir suformuluoti vaizdais tai, kas dar tik tvyro ore, bet jau nujaučiama ir geidžiama. Panašiai, manau, bus ir su kitu filmo siurprizu – japonų manga stiliumi sukurta animacine novele apie Lucy Liu herojės vaikystę. Harmoninga įvairių kino rūšių koegzistencija viename filme – jau netolima ateitis. Juolab kad tai, tegu ir su didele humoro doze, teigia pats Tarantino.

Kinomaną juosta "Nužudyti Bilą" palieka su ilgam apsalusia širdimi. Kai apsalimas pradeda nykti, nedrąsiai pradeda brautis abejonės, kiek toks savitikslis kinas yra prasmingas. Aišku, nugali sibaritiškas ir ilgai trunkąs pasitenkinimas tobulais vaizdais, tačiau ar įkyriai šmėkščiojanti mintis apie Tarantino vaizdų onanizmą tokia jau ir beprasmė?