Moderni katastrofa

Išeidama iš Jaunimo teatro vėlyvą 2003 m. gruodžio 3-iosios vakarą netyčia nugirdau nekuklią savo anglų kalba besipuikuojančios ir trumputį sijoną vilkinčios merginos komentarą apie Vyčio Jankausko ir Giedrės Kirkilytės šokį: "Disaster! Well, they both dance good, but I didn’t understand the story at all!" (Katastrofa! Na gerai, abudu gerai šoka, bet aš visiškai nesupratau siužeto!) Komentarą lydėjo komplimentai dviem pirmoms tą vakarą pademonstruotoms modernaus šokio kompozicijoms, kurios turėjo aiškesnį siužetą.

Mano galva, trys tą vakarą rodytos kompozicijos katastrofiškumo skalėje išsidėsto atbuline tvarka. Katastrofiškiausia pavadinčiau pirmąją – Brigitos Urbietytės ir Andriaus Kurienio "Buitiašką". Kiek mažiau "disastrous" buvo antroji – Agnės Ramanauskaitės ir Giedrės Subotinaitės "Sustojęs laikas". O trečia – V. Jankausko sukurtas "Nuskendęs slėnis" – buvo katastrofa tik ta prasme, kad V. Jankauskas yra tikra katastrofa kitiems, mažiau įdomiems ir savitos šokio filosofijos neturintiems Lietuvos choreografams.

Tačiau tikrų tikriausia katastrofa būtų tai, kad vieninteliu kriterijumi, kuriuo vertindamas šokį remiasi žiūrovas, taptų šokio siužeto aiškumas ir "paskaitomumas".

Turbūt nieko keisto, kad iš visų trijų to vakaro šokių būtent "Buitiaška" programėlėje yra aprašytas plačiausiai. Jis išties suprantamas – kasdieniški siužetai, videoinstaliacijos, kelios šmaikščios frazės, "banalios", visiems mums gerai žinomos ir įkyrėjusios buitinės situacijos, vyro ir moters santykiai. Atrodytų, tikras lobis šokio kritikui: rašyk apie skirtingų meno rūšių (videoinstaliacijos ir šokio) sintezę, kalbėk apie feminizmą mene, apie lyčių vaidmenis ir pasiskirstymo vaidmenimis stereotipus. Bet eilinio žiūrovo reakcija: "Nebeįdomu man, kuo baigsis, įdomiau – kada baigsis?"

Nepaisant kritikos, "Buitiaškoje" įžvelgiu ir kelis pozityvius momentus. Pavyzdžiui, stalo "persikūnijimai": jam tenka pabūti ir lova, ir lieptu, ir minimalistine šokių aikštele, ir tiesiog virtuviniu stalu.

Taip pat būtų galima pagirti laiku ir vietoje įterptas šmaikštumo dozes, šokėjų dėmesį kasdieniškumui ir kelis įsimintinus judesius, kai B. Urbietytė paklūsta A. Kurienio postūmiams, prisilietimams ir bando jam atliepti. Galbūt ne viskas taip švaru, kaip norėtųsi, tačiau aišku, kad gebėjimas pasiduoti kitam yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir konkuruojančioje visuomenėje skatinamas savarankiškumas, individualumas ir asmeninės ambicijos. Pasiduoti kitam nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Sunku, bet įmanoma: puikią vienas kito pajautimo iliustraciją matome V. Jankausko ir G. Kirkilytės kompozicijoje.

"Sustojęs laikas" programėlėje pristatytas su nostalgija ir romantiškomis nuotaikomis. Scenoje sustojęs laikas materializuojasi drabužiais iš močiutės spintos: šokėjų sijonais žemiau kelių, batais su kulkšnį apjuosiančiu dirželiu, paprastučiais, prie kūno priglundančiais golfukais ir megztukais. Žavu, kad tos keturios šokėjos mažiausiai bijo pasirodyti negražios. Anaiptol, jos net siekia tokios būti – moka pastatyti kojas klišai ir judėti nerangiai, kažkaip netikusiai, lyg pabrėždamos savo nepatrauklumą: viena po kitos, kiekviena su savais moteriškais vargais ir trūkčiojančiais kūnais, nesidrovėdamos netyčia pasikėlusių sijonų ir po apačia vilkimų juodų trumpikių. Kai šoka visos kartu, judesiai gražūs ir ganėtinai tikslūs, tad gali tiesiog mėgautis iš scenos plūstelėjusia džiaugsminga ir valiūkiška nuotaika, visai smagios bendros "bėdos" – moteriškumo – pajautimu. Jei nebūčiau lietuviškai santūri, šūktelėčiau: "Didelė čia bėda, kad esu moteris! Mergos, viskas, rytoj mergvakaris, išteku!"

O kuo žavi V. Jankausko ir G. Kirkilytės "katastrofiškai" sėkmingas duetas, kurį matėme "Nuskendusiame slėnyje"? Akivaizdu, kad tai nėra vienintelis sėkmingai kartu dirbantis lietuvių šokėjų duetas. Darbas dviese, vienas kito minčių, jausmų supratimas, kūno pojūčių pajauta ir suderinamumas, santykių artumas ir intymumas leidžia veikti jautriai, kiek sentimentaliai, elegantiškai, subtiliai ir kartu leisti žiūrovui patirti kažką daugiau.

"Nuskendęs slėnis" Lietuvoje rodomas nebe pirmą kartą – jo premjera įvyko šių metų pavasarį rengtame Naujojo Baltijos šokio festivalyje. Kompoziciją sudaro kelios nedidelės dalys, atskirtos tamsos pertraukomis, kai V. Jankauskas ir G. Kirkilytė kuria aplink save sunkiai apibūdinamas erdves. Tos šokėjų kuriamos erdvės reikalauja ypatingo dėmesio ir aprašymo, nes būtent jos sudaro sunkiai suprantamo siužeto ir ypatingo jausmo efektą, kurį, ko gero, patyrė vėliau sutrikusi mergina trumpučiu sijonu. Įvardyti šias erdves išties sudėtinga, mat artėjant prie pabaigos šokio etiuduose atsiranda vis daugiau juslumo, judesiai vis labiau primena būsenas, o ne konkrečias situacijas.

Šokis prasideda gūdžiame, šiek tiek gąsdinančiame miške, pilname skraidančių vabalų, uodų ir prie pėdų limpančių žemių. Šokėjams belieka glaustis vienam prie kito. Kita scena asocijuojasi su žaismingumu, gyvybingumu ir lengvabūdiškumu. Taip juda per šokdynę šokinėjančios mergaitės ar vaikiškas nesąmones ketinantys iškrėsti berniukai. Dar kita linija – malonūs prisiminimai, kurie ateina į galvą, kai apima snaudulys ir tingulys. Dar vėliau su šokėjais nusikeliame į kosmosą, klaidžiojame po nežinomą planetą, bandome apsiprasti ir išmokti judėti toje nežemiškoje atmosferoje. Šokį užbaigia sunkiai nusakoma ilgesinga būsena, kurią patiri praradęs kažką labai svarbaus. Panašu, kad Vytis ir Giedrė ilgisi nuskendusio slėnio. V. Jankausko šokyje nėra jokių dekoracijų, erdvė sukuriama, nusakoma judesiu. Ir tos viena kitą papildančios erdvės čia neverbalizuojamos – juk šokis yra vienas iš unikalių būdu perteikti kitiems kūniškas patirtis.