Pianistas, arba Vienatvė prie lango

Romanas Polanskis - nenuspėjamas režisierius. Po garsiojo debiuto "Peilis vandenyje" jis pažino ir šlovę, ir nešlovę. Pastaraisiais dešimtmečiais jis tarsi atsidūrė šešėlyje. "Pianistas" (Prancūzija, Lenkija, Vokietija, 2002) vėl privertė prabilti apie Polanskį. Negalėčiau tvirtinti, kad šis filmas - šedevras. Tai tiesiog geras filmas, kuris išvengė ir Holokausto temai kine (ypač amerikiečių) būdingo sentimentalumo, ir, kita vertus, šalto akademiškumo.

"Pianisto" pagrindas - lenkų pianisto, kompozitoriaus Wladysławo Szpilmano knyga, kurioje jis aprašė Varšuvos gete ir už jo ribų praleistus karo metus. Szpilmanas, kurį sukauptai vaidina Adrienas Brody, yra ir pagrindinis filmo herojus. Režisierius išsaugo chronologišką pasakojimo seką - nuo karo pradžios, kai Varšuvos radijuje grojantis Szpilmanas patiria pirmąjį bombardavimą, iki karo pabaigos, kai vokišką milinę dėvinčio Szpilmano vos nesušaudo su Raudonąja Armija atėję lenkų kariai. Chronologiškumas režisieriui reikalingas, nes to, kas atsitinka filmo herojui, negalima dirbtinai segmentuoti, dėlioti į atskiras lentynas, t.y. laisvai elgtis su filmo forma ir laiku. Kelią, kurį per tuos karo metus nueina filmo personažas, žiūrovas turi nueiti kartu su juo. Savotiškam susitapatinimui su ekranu padeda tiksliai Polanskio pasirinktas ir kartu simboliškas rakursas: Szpilmanas daugumą įvykių stebi pro langą. Lango motyvas filme svarbus, nes Polanskis siekia dalyvavimo efekto ne holivudiškais metodais, kai žiūrovas tiesiog prievarta panardinamas į įvykių, kuriuose nenori ir negali dalyvauti, sūkurį. Geriausias to pavyzdys - meistriška Steveno Spielbergo "Šindlerio sąrašo" Krokuvos geto sunaikinimo scena. Polanskis elgiasi atvirkščiai - jis siūlo ne pasinerti į veiksmą, o stebėti, susitapatinti su Szpilmano žvilgsniu. Tame žvilgsnyje yra visko - ir siaubo, ir nevilties, ir refleksijos.

Per tuos metus, kai vyksta karas ir naikinami žydai, Szpilmanas patiria daugybę jausmų: viltis, kad anglai padės lenkams, sublūkšta greitai; viltis išsaugoti žmogiškumą rusena ilgai, viltis išgyventi atsiranda tada, kai Szpilmanas pasijunta Robinzonu nuo žemės nušluotos Varšuvos griuvėsiuose (po karo Jerzy Andrzejewskio ir Czesławo Miłoszo scenarijus apie Szpilmaną vadinosi "Varšuvos Robinzonai"). Žmogų simboliška pavarde Szpilmanas išgelbsti vokietis, Chopino gerbėjas. Tiksliau, išgelbsti muzika ir spengiančioje tyloje treniruoti pirštai.

Sakoma, kad "Pianistas" - asmeniškiausias Polanskio filmas, prisimenama ir režisieriaus biografija, Krokuvos geto patirtis, motinos mirtis. Man regis, jis asmeniškas kitaip, nes "Pianistas" - filmas apie menininko vienatvę Katastrofos, apskritai karo laikais. Jo pasyvumas, savotiška amnezija, matyt, padeda Szpilmanui išgyventi. Szpilmanas stebi tarsi nedalyvaudamas, tačiau sugeria į save visą karo absurdą.

Absurdas apskritai yra viena mėgstamiausių Polanskio temų. Jei kas ir jungia stiliaus chameleonu dažnai vadinamo režisieriaus filmus, tai būtų absurdas. Žmonių santykių, būties, mirties, amžinųjų klausimų, meilės absurdo tema vienaip ar kitaip varijuojama ir garsiausiuose Polanskio filmuose "Peilis vandenyje", "Pasišlykštėjimas", "Akligatvis", "Rozmari kūdikis", "Gyventojas", ir net visai estradiškoje komedijoje "Frantic". Aišku, "Pianiste" ši svarbi Polanskiui tema dažnai slepiasi po kaltės, pasyvumo, abejingumo sau vaizdais. Tačiau ją puikiai iliustruoja kad ir scena kavinėje, kur Szpilmanas groja populiarias prieškario melodijas, ir jį nutraukia spekuliantai, iš garso atskiriantys, kuri auksinė moneta yra tikra.

Tačiau Polanskis šiame filme nesirengia nieko teisti. Jis rodo gerus ir blogus žydus, gerus ir blogus lenkus, gerus ir blogus vokiečius. Pagrindinė takoskyra yra ne tautybė. Ir jungia kažkas daugiau nei tradicijos ar religija.

Viena įspūdingiausių filmo scenų man yra Paweło Edelmano meistriškai nufilmuotas simboliškas Szpilmanų šeimos atsisveikinimas aikštėje, į kurią suvaryti žydai tuoj bus sodinami į mirties vagonus. Tėvas nuperka saldainį, jį padalija visiems vaikams ir sau. Paskutinė akimirka, kai šeima yra drauge… Iškart po jos prasidės didžioji Szpilmano vienatvė mirties apimtame mieste. Tai tarsi kitas filmas apie neatpažįstamai pasikeitusį žmogų ir jo vienatvę, kuri tampa vieninteliu išsigelbėjimu nuo mirties ir netekties.

Pastebėjau, kad "Pianistas" turi retą savybę: kiekvienąkart jį žiūrint atsiveria vis naujų prasmių. Vieno žmogaus istorija prisipildo vis daugiau universalių prasmių. Tarsi pro tą simbolišką kino ekrano langą matytumei vis daugiau ir daugiau.

Živilė Pipinytė