"Velnio nuotaka". Po trisdešimties metų

Bronius Babkauskas - Raupys ("Velnio nuotaka", LTV, 12 d. 21 val.)

Jau keleri metai Arūno Žebriūno filmas "Velnio nuotaka" (LTV, 12 d. 21 val.) vėl paklausus ir mylimas. Man regis, tai dėsninga. Populiarioji kultūra be jokių išlygų įsigali kasdieniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime, ne tik jos visiškai nuo gero skonio ir sveiko proto nepriklausomoje televizijoje. "Velnio nuotaka" sukelia nostalgiją, nes tai pirmoji totaliojo popso kregždė - keistas (dabar pasakytume, postmodernistiškas) literatūros klasikos, kino ir populiariosios muzikos hibridas, pasirodęs nykioje brežnevinės stagnacijos eroje. Kaip tai dažnai būna, tada, vos pasirodęs, filmas nesukėlė tokio entuziazmo, koks jį lydi dabar. Gal todėl, kad tada niekas ir nepagalvojo rašyti apie nuogas Vaivos Mainelytės krūtis tarp ežero bangų ar viešai ją kamantinėti apie šį neįprastą to meto lietuvių kinui faktą ir jo poveikį asmeniniam bei meniniam aktorės gyvenimui. Nesižaviu Mainelytės krūtimis (man filme labiausiai įsiminė Broniaus Babkausko Raupys), todėl esu linkęs manyti, kad nelabai paaiškinamo filmo ilgaamžiškumo (tokie nepaaiškinami filmai pasaulyje vadinami kultiniais) priežastis slypi jo kinematografiniame naivume (gerąja prasme), kai visiškai neerzina kad ir toks "kokteilis": nailoniniai angelų nėriniai ir medinės kapo lelijos arba Vytauto Kernagio balsas Regimanto Adomaičio lūpose. O gal taip yra todėl, kad ir dabar prie filmo nelimpa jokios akademinės kategorijos, kuriomis derėtų vertinti klasikinį kūrinį.

Kadangi nuo tautos švenčių ir džiūgavimų buvau pabėgęs gana toli, nemačiau ir naujosios "Velnio nuotakos", Dainų šventės pradžioje pristatytos Vingio parke. Tačiau LTV pasiryžo užpildyti šitą ne tik mano išsilavinimo spragą ir 13 d. 20.50 parodys miuziklo įrašą.

Man moteriškumo simbolis visada buvo Marilyn Monroe. Jos filmus galiu žiūrėti nuolat. 1959 m. Billy Wilderio sukurtą komediją "Džiaze tik merginos" (TV3, 11 d. 11 val.) tikrai mačiau daugiau kartų nei "Velnio nuotaką". Gal todėl, kad visą gyvenimą stengiuosi vadovautis finaline filmo turtuolio ištarta fraze "Kiekvienas turi savo trūkumų". Neseniai Alicijos Helman straipsnyje apie aktorę perskaičiau, kad neverta iš M.M. daryti Holivudo aukos: "Sukurtas mitas jai sui generis užtikrino amžinybę, vietą Holivudo dievybių panteone. Jis pasirodė besąs nepaprastai stiprus, ilgaamžis ir galingas. Galime stebėti tolesnį jo likimą dviejuose keliuose, kuriais pakrypo to mito evoliucija - sublimavimosi (pradedant paskutiniaisias Monroe filmais "Pasimylėkime" ir ypač "Nevykėliai") ir brutalizavimo (Kim Basinger, Sharon Stone ir kt. vaidmenys). Tačiau visada neišvengiamas bus sugrįžimas į pradžią. Ikona, kurią mūsų atmintyje įtvirtino Marilyn Monroe, suteikia gryno pavidalo, pirminį, vėlesnių papildymų ir deformacijų neiškreiptą mitą."

Šią savaitę mūsų televizijos nesiūlo ypatingų delikatesų. Tačiau nestigs senųjų žvaigždžių. Visas žvaigždynas - Lawrence’as Olivier, Trevoras Howardas, Curdas Jurgensas, Michaelas Redgrave’as, Michaelas Caine’as, Christopheris Plummeris - vaidina 1969 m. sukurtame Guy Hamiltono filme "Britanijos mūšis" (Tango TV, 12 d. 21.35), pirmąjį Mauglį suvaidinusį berniuką Sabu išvysime legendiniame 1942 m. Zoltano Kordos filme "Džiunglių knyga" (TV4, 14 d. 14 val.), juostoje, kuri buvo pavyzdžiu ne vienai "trofėjinių" filmų žiūrovų kartai ir pas mus. Jau minėtą Sharon Stone galima pamatyti viename ankstyvųjų jos filmų - Garry Nelsono 1987 m. sukurtame "Dingusiame Aukso mieste" (LNK, 16 d. 12.55). Deja, laikas bėga, ir "netaisyklingasis" Jeanas Paulis Belmondo Philippe’o De Broca komedijoje 2000 m. "Amazonė" (LNK, 14 d. 19.10) jau vaidina seną niurgzlį ir mizantropą, kuris slapstosi nuo policijos, bet yra įtraukiamas į ateivių iš kosmoso palikto aparato paieškas. Aišku, tai vis niekai, bet pastebėjau, kad belaukiant atostogų nebėra jėgų žiūrėti ką nors rimtesnio. Per TV Polonia su malonumu pasižiūrėjau seną detektyvį serialą "S.O.S.", kuriame vaidina net Maja Komorowska, o dekoracijas kūrė Allanas Starskis (jo pavardė dabar puošia "Šindlerio sąrašo", "Pianisto" ir ne vieno Andrzejaus Wajdos filmo titrus). Tokie ir panašūs filmai, rodantys, kad ir "chaltūra" kadaise buvo kuriama itin profesionaliai, leidžia mesti ne vieną akmenuką į visiškai neišravėtą šių dienų kino daržą.

Todėl atkreipsiu Jūsų dėmesį tik į dar du filmus. Pirmiausia tai Johno Badhamo 1983 m. filmas "Karo žaidimai" (TV3, 12 d. 11 val.). Pasakojimas apie paauglį (Matthew Broderick), kuris įsibrauna į slapčiausius Pentagono kompiuterius, savaip simboliškas. Tai filmų, kuriuose kompiuteris ilgainiui tapo svarbiausiu įvairių filmų veikėju, pradžia. Kompiuterinių žaidimų fanams "Karo žaidimai" turėtų būti lyg kvapą gniaužiantis sugrįžimas į akmens amžių.

Gregory Hoblito "Dažnis" (TV3, 11 d. 23.05) susieja įvairius žanrus - mokslo populiarinimo filmą, trilerį, dramą. Jamesas Caviezelas vaidina Niujorko policijos detektyvą Džoną, kuris stengiasi įspėti tėvo (Dennis Quaid), mirusio, kai jis dar buvo vaikas, žūties paslaptį. Vieną vasaros naktį, sukinėdamas seną radiją, jis išgirsta tėvo balsą. Po 30 metų Džonas kalbasi su tėvu ir nusprendžia rasti žudiką. Tačiau "Dažnis" - ne tik apie mįslės įminimą, bet ir apie tėvo ir sūnaus ryšį, apie nematomus saitus, kurie sieja mus su tuo, ko negalima paliesti ir pamatyti.

Jūsų - Jonas Ūbis