Venecija: atmintinė kultūros turistams

Patricia Piccinini. "Odos peizažas" (detalė). 2003 m.

Karštis siekė pribaigti meno mylėtojus, susirinkusius į 50-osios Venecijos bienalės atidarymą. Atidus stebėtojas kurį laiką Venecijos lankytojų grūstyje dar galėjo atskirti egzotiškus, stilingus bienalės personažus. Tačiau greitai nuo įsisiautėjusios saulės suplukusi, apdujusi dailės "specialistų" (kolekcionierių, galeristų, žurnalistų, etc.) minia tapo panaši į demokratiškus turistus ir kantriai šturmavo po Veneciją išblaškytas parodas. Jubiliejaus proga 50-osios bienalės mastai ir dalyvių skaičius išaugo. Eksponuoti net 380 autorių darbai. Tiems, kurie per tris kviestinei publikai skirtas dienas norėjo pamatyti VISKĄ, reikėjo bėgiojimo su žemėlapiu įgūdžių, tvirtų pečių (ant jų buvo kabinami sunkūs krepšiai su ekspozicijų katalogais), trupučio vaizduotės ir šiek tiek tolerancijos itališkai tvarkai (trūko nuorodų, daugelis kūrinių nebuvo laiku "instaliuoti", teko juos mintyse prikurti ir t.t.). Vis dėlto gajūs šiuolaikinio meno adeptai nepasidavė klimato provokacijoms ir net išnaudojo privalumus (t.y. šiltus vakarus). Jie atgaivino vegetuojantį Venecijos naktinį gyvenimą. Išsipusčiusios damos ir vyriškiai vos sutemus klupdami ir kvatodami žygiuodavo Venecijos tilteliais į priėmimus (ir atgal). Čia akis į akį galėjai sutikti adoruojamą meno žvaigždę - aplinka buvo prisodrinta drėgmės ir mielo, snobiško bohemos "aromato". Bet - apie viską iš eilės.

Struktūra

Venecijos bienalę sudaro dvi pagrindinės dalys ir lydinčios parodos (šį kartą jų yra 19). Pirmoji dalis - valstybių paviljonai, kuriuose pristatomi kiekvienos šalies kultūros institucijų nuomone iškiliausi, geriausiai šalį reprezentuojantys menininkai. Didžioji dalis paviljonų yra Venecijos soduose ("Giardini"), o šalys, iki šiol neturinčos nuolatinių paviljonų (pvz., Lietuva), kasmet Venecijoje ieško vis naujos vietos ekspozicijai. Jos išsibarsto mieste ir būna įdomios tuo, kad erdvė pasirenkama atsižvelgint į konkretaus projekto idėją. Be to, neretai (sąmoningai ar nesąmoningai) stengiamasi ieškoti ryšio tarp ekspozicijos ir Venecijos atmosferos.

Kita bienalės dalis - "kviestinė" meno paroda - vyksta "Arsenale". Ji skirta atskleisti bendresnius meno procesus. Ši tarptautinė ekspozicija kasmet "gauna" naują temą ir naują kuratorių. Šiemet parodos "Svajonės ir konfliktai. Žiūrovo diktatūra" direktoriumi yra Francesco Bonami, parodą suskaldęs į atskiras dalis ir patikėjęs jas "prižiūrėti" menininkams ir kuratoriams Catrin David, Gabrieliui Oroczko, Danieliui Birnbaumui, Molly Nesbit ir kitiems. Kaip rašoma parodą pristatančiuose tekstuose, keletą dešimtmečių rengiant didelės apimties tarptautinius meno renginius populiariausias žodis buvo "globalinis" (visomis prasmėmis). Tačiau milžiniškų teminių parodų era, prasidėjusi dar 1960-ųjų pabaigoje, anot bienalės rengėjų, baigiasi. 50-ojoje bienalėje siekta pabėgti nuo įprasto tarptautinėms parodoms "monstrų šou" įvaizdžio ir vieno kuratoriaus diktato. Organizatoriai suteikė žiūrovams galimybę susipažinti su daugybe skirtingų, autonomiškų patirčių ir įvairių šiuolaikio pasaulio matymo perspektyvų, atspindėtų aštuoniose ekspozicijos sekcijose. Parodos dalys pavadintos: "Delays and Revoliutions", "The Zone", "Clandestine", "Fault Lines", "Individual systems", "Zone of Urgency", "The Structure of Survival", "Contemporary Arab Reprezentations", "The Everyday Altered", "Utopia Station". Šiai bienalės daliai priklauso ir "Corer" muziejuje rodoma retrospektyvinė tapybos ekspozicija "Pitura/Painting. From Raushenberg to Murakami 1964-2003". Jos sudarytojas - Francesco Bonami. Nuklystant nuo parodos idėjos prie jos formų, verta atkreipti dėmesį, kad šiemetinėje bienalėje, ne tik minėtoje parodoje, buvo itin gausu tapybos.

50-osios bienalės konkurso žiuri "Auksiniais liūtais" apdovanojo geriausią šalies paviljoną (Liuksemburgo paviljonas, autorė Su-Mei Tse), įdomiausius jaunuosius tarptautinės parodos darbus ir dalyvius bei skyrė "Liūtą" už viso gyvenimo kūrybą Michelangelo Pistoletto.

Lietuviai Venecijoje

Lietuvos šiuolaikinis menas pristatytas abiejose Venecijos bienalės dalyse. Reprezentuoti šiuolaikinę dailę Lietuvos paviljone konkurso būdu išrinkti Svajonė ir Paulius Stanikai. Menininkai dar kartą įrodė, kad yra pajėgūs "įveikti" ne tik lokalias "Geležinio kablio" ar ŠMC, bet ir sudėtingas tarptautines erdves. Projekte atsiskleistas dailininkų kūrybinės raiškos įvairiapusiškumas: skulptūra, fotografija, piešiniai, videomenas - įspūdingai dera su Fortuny rūmų muziejaus sienomis, puoštomis šimtmečio senumo originaliais audiniais (scenografo, modeliuotojo ir tekstilės meistro Fortuny kūriniai). Šviesos srautas iš klampios tamsos "išplėšia" didžiaformates įrėmintas nuotraukas ir piešinius, tada nuslysta skulptūrų paviršiumi, ir taip kūrinių žiūrėjimas paverčiamas dramatišku išgyvenimu, sustiprintu pompastiškos muzikos garsų. Stanikų ekspozicija preciziškai išbaigta ir vientisa (perfrazuojant eilutę iš jų videodarbo "they are serious"). Geri bienalės žiuri atsiliepimai lėmė, kad Lietuvos paviljonas minėtas kaip pretendentas į bienalės apdovanojimus ir sulaukė ypač daug dėmesio iš užsienio šalių meno ekspertų. Aplankyti paviljoną drauge su oficialia delegacija įtemptoje dienotvarkėje rado laiko net Prancūzijos kultūros ministras, Pompidu centro Paryžiuje direktorius ir kiti garbūs asmenys. Paviljono atidarymo šventėje, kurią surengė Lietuvos garbės konsulas Venecijoje Alberto Bertoldi, dalyvavo Lietuvos Respublikos ambasadorius Italijoje Edminas Bagdonas, ambasadorius prie šventojo sosto Kazimieras Lozoraitis, taip pat gausus būrys Lietuvos menininkų, Dailininkų sąjungos atstovų, žurnalistų.

Svajonė ir Paulius Stanikai. "Pasaulinis karas" (detalė). 2003 m.

Tarptautinėje parodoje "Utopian Station" savo naują videofilmą pristatyti pakviestas Deimantas Narkevičius (sėkmingai pasirodęs Lietuvos paviljone 49-oje Venecijos bienalėje). Jo videodarbe fiksuojamos ŠMC rūmų erdvės ("žiemą vasarą, dieną vakarą", anot Vytauto Kernagio dainos) ir pateikiami trijų žmonių, vienaip ar kitaip susijusių su ŠMC, požiūriai į šią vietą. Filmas nuolat rodomas mažame ekrane ir kartojamas kino salėje. Toje pačioje parodoje trijuose televizorių ekranuose sukasi ir Jono Meko filmuoti kadrai.

Prabėgomis apie kitus

Nutinka taip, kad praėjus savaitei po parodos atsimeni ne paviljonus, bet lėkimą iki jų ir nuo jų. Atmintin įsikabino vos keli. Danams atstovavo šiuolaikinis ekologinis romantikas Olafuras Eliasonas (nuo kurio šviesos eksperimetų vos neaptemo mano šviesus regėjimas) - jo bandymas priversti žiūrovą "dalyvauti" kūrinyje, "apversti" įprastus daiktų matymo būdus, provokuoti kitais rakursais žvelgti į aplinką buvo taiklus. Lyrinė ekologija - viena vyraujančių temų daugelyje darbų, kur gamtos vaizdas, fragmentas ar užuomina tapo meditatyvia atsvara urbanistinių formų keliamam triukšmui. SPA gaiva dvelkė islandų paviljone šniokščiantys kriokliai. Japonai imitavo kalną su nuo jo besileidžiančiais upeliais. Hipnotizuojanti poetiška metafora (žalio kalno fone žalioje pievoje raudonai vilkinti moteris griežia violončele) rodyta prizą laimėjusiame Liuksemburgo paviljone. šveicarų paviljone užfiksuoti tingūs kadrai prie ežero taip pat veikė atpalaiduojančiai. "Back to nature back to roots" savo kvapu kvietė "Garlic enriched air" iš Taivanio ir bulvėmis bei žeme kvepiantis kūrinys "Arsenale".

Renkantis, ką žiūrėti, geriausiai veikė reklamos būdas "iš lūpų į lūpas". Po visą "meno tusovkę" pasklisdavo gandas: "Verta pamatyti". Ir tuoj pat nutįsdavo eilės prie ekspozicijų. Taip nutiko su Izraelio paviljonu. Niujorke gyvenanti menininkė Michal Rovner sukūrė stebinamai elementarią ir ypač paveikią keturių dalių instaliaciją, neįkyriai, bet jautriai sujungdama pirmapradį ritualą su šiuolaikinėmis išraiškos priemonėmis. Kūrinio modulis - žmogaus siluetas, atspaustas trijuose skaitmeniniuose atspauduose, eksponuojamuose ant sienos. Ant kitos sienos - daugybė žmogučių projekcijoje juda ratu, mindami sniege brydę, kol staiga išsibėgioja. Greta pro padidinimo stiklą (skirtą bakterijų pasėliams stebėti) matai, kaip minia sudaro keistus choreografinius piešinius ir vėl iškrinka. Galų gale kvadratiniame kambaryje nuo lubų iki grindų kartojasi rankomis susikabinusių žmogučių voros, o jų ritmingas ėjimas, atrodo, neturi pabaigos.

Kita žiūrovų eilė rikiavosi prie australų pastato, jie šį kartą demonstravo etines ir estetines nuostatas aktualizuojantį Patricia Piccinini darbą "We are the family". Silikoninės odos mutantai su implantuotais tikrais plaukais ir nagais kėlė dviprasmius jausmus ne vienam žiūrovui. Tuo tarpu rusai tradiciškai naudojosi savo neišsenkančiomis tautinio identiteto versmėmis: Vladimiras Dubossarsky ir Aleksandras Vinogradovas paviljone pristatė šviežiais dažais kvepiantį "naujųjų rusų" lengvos kasdienybės vaizdą. Kitų šios šalies autorių darbuose irgi dominavo Rusijos megapolių architektūra su folkloriniais motyvais.

Tarsi priešprieša jiems - nevizualus ispanams atstovaujančio Santiago Sierros "pasirodymas". Jis garsėja savo "nepatogiais" (užtveriamos gatvės, praėjimai) arba beprasmišką darbą demonstruojančiais kūriniais. Šį kartą jis užmūrijo Ispanijos paviljono įėjimą stambių pilkų blokelių siena. Į ją atsitrenkę meno mylėtojai dar ilgai "braižydavosi" aplinkui, iš dangaus laukdami koncepcijos "apreiškimo". Deja, paaiškėdavo tik tiek, kad į paviljoną leidžiama pro kitą pastato pusę, tačiau tik pateikus Ispanijos piliečio pažymėjimą. Tik jie (Ispanijos piliečiai) galėjo įsitikinti, kad paviljone TIKRAI daugiau nieko nėra.

Anglai paviljoną pavertė nuotaikingu senstelėjusio hipio būstu ir eksponavo dramblio išmatomis pagarsėjusio Chriso Ofili paveikslus (kad jį išgarsino drambliai, sprendžiu iš to, kiek žmonių manęs klausė, ar anglų paviljone tikrai nesmirdėjo).

50-oji Venecijos bienalė tik prasidėjo. Ji veiks iki 2003 lapkričio 2 dienos. Todėl kiekvienas dar turi šansą patikrinti, kaip veikia bienalės rengėjų paskelbtas "žiūrovo diktatas".