Ką nešamės?

V. Bartulio "Mūsų Lietuva" premjeros akimirka

Aidintys fejerverkų griausmai besibaigiantį sekmadienį Vilniui skelbė vėl grįžtantį įprastą gyvenimą. Tiesa, išskirtinės savaitės atgarsiai dar pasiekia tai iš televizijos ekranų, tai iš radijo ar šiaip netylančių kalbų. Žiū, kažkas šventadienio vidurnaktį buvo paliktas likimo valiai vidury "netransportabilaus" miesto ir šventiška euforija apkarto dėl tokio jį šventėn pakvietusių šeimininkų abejingumo, o kažkam gal nė motais panašūs nesusipratimai ir tasai džiaugias, kaip viskas buvo gražu, kokie visi laimingi ir susivieniję, kitam vėlgi knieti savo pastabomis geranoriškai pasidalyti, ir privalumus, ir trūkumus aptarti. Beveik galima būtų skelbti aštuntą - viešo šventės aptarimo - dieną. Nors atskiruose interneto tinklapiuose aptarimai ir savų minčių dėstymai pasipylė šventei dar nė neprasidėjus (gal jie ir bus tuos permainingus orus prišaukę?). Jei šventės rengėjai tradiciškai kokį nors aptarimą rengtų, tikriausiai daug kam būtų įdomu jame išsakytas mintis išgirsti ar perskaityti, o gal ir tame pačiame internete padiskutuoti. Gal…

Nereikšdami pretenzijų į viešą diskusijų ar kritikos tribūną galėtume apsiriboti tik trumpa šventės kronika. Vardan istorijos. Taigi - 2003 m. Pasaulio lietuvių dainų šventė, paženklinta teminiu šūkiu "Mes", skirta Lietuvos valstybės - karaliaus Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejui. 7 šventės dienos: birželio 30 d. - Lietuvių tautinio kostiumo kolekcijos pristatymas pramogų centre "Forum Palace"; liepos 1 d. - kartų vakaras: miuziklo "Velnio nuotaka" premjera Vingio parke; liepos 2 d. - Vidmanto Bartulio kūrinio "Mūsų Lietuva" premjera Katedros aikštėje; liepos 3 d. - Pasaulio lietuvių dainų šventės paskelbimas Simono Daukanto aikštėje, folkloro diena "Slauna mūsų giminėlė" Sereikiškių parke ir pilių teritorijoje, Liaudies meno parodos atidarymas "Arkos" galerijoje; liepos 4 d. - kanklių ansamblių popietė "Skambėkite, kanklės" Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme, ansamblių vakaras "Virsmo spalvos" Kalnų parke; liepos 5 d. - pučiamųjų orkestrų žygiuotė "Vario audra" Katedros ir Rotušės aikštėse, Šokių diena "Gyvybės žalias medis" Žalgirio stadione; liepos 6 d. - visų šventės dalyvių eitynės-manifestacija iš Katedros aikštės į Vingio parką, dainų diena "Karūna Tėvynei" Vingio parke; birželio 29 - liepos 5 d. - Dainos klubas Lietuvos liaudies kultūros centro Didžiojoje salėje; birželio 30 - liepos 5 d. - Mėgėjų teatro svetainė Mokytojų namų kiemelyje. Viskas įvyko, kaip ir buvo numatyta. Nei lietūs nesutrukdė, nei skeptikų pabambėjimai dėl pačios šventės reikalingumo ir prasmės ar rengėjų sumanymų. Ir žmonių Vilniun prigužėjo kaip niekad daug. Tiesa, daugiau dalyvių (per 35 000!) nei žiūrovų, bet žvelgiant į tuos dalyvaujančius (ypač per tradicines žanrines dienas), o ir savo patirtį prisiminus nesunku suvokti, kad iš esmės dalyviams joje ir yra smagiausia (žinoma, jei dalyvauji savo noru, jei jauti malonumą veikdamas tai, dėl ko ir esi į šventę įtrauktas). Šventė įvyko.

Čia galima būtų dėti tašką, šauktuką, klaustuką ar kitą skyrybos ženklą ir mįslingai patylėti. Kad tyla nebūtų pernelyg nuobodi, dar - keletas ištikimo fotoobjektyvo ("oficialus šventiškasis" nuotraukas žada tik po pusės metų) "nušautų" šventės akimirkų. O toliau?..

Toliau, prisidengus viena iš pagrindinių savaitraščio misijų - fiksuoti kultūros įvykių kroniką (šiuo atveju ji itin glausta), - gilyn į mišką nebristi. Juolab kad ir šventės rengėjai, be reklamos ir renginių pristatymo, tolesne savo darbų sklaida žiniasklaidoje, regis, nebuvo suinteresuoti. Iš anksto pažadėję akreditacijas, vėliau žurnalistus ėmė rūšiuoti kažkokios miglotai suprantamos naudos ar reikalingumo požiūriu. Sovietinės cenzūros reliktas ar naujalietuviško "biznio" apraiška? Taip ir liko neaišku.

Teko būti "pusdalyviu" (dalyvavimui visuose karštuose įvykių taškuose ir piniginės vėjai buvo nepalankūs, ir žodis "reikia" ne visai įtikino) ir didesnę šventės dalį stebėti iš pažaliavusio (atleiskit, genda senukas televizorius) TV ekrano. Tas nė kiek nesumenkino pagarbos Dainų šventei, kaip reiškiniui, neniveliavo dainos galios (mėgstantys, pavyzdžiui, šokti, tą patį turbūt galėtų pasakyti apie šokį) pojūčio, nesunaikino tikėjimo sveikų tradicijų sveiku perėmimu. Tik savaip pakoregavo žodžio "kultūra" sampratos ir sklaidos galimybių suvokimą. Jis ir lemia dvejones - ką rašyti, kaip rašyti ir kam? Nesinori nei ditirambų giedoti, nei pagalių į ratus kaišioti. O ir tas TV ekranas, į jį bežiūrint ir besiklausant, ne tiek vertinimais, kiek klaustukais buvo "apžėlęs", ir aplankytieji Folkloro diena bei Tautinio kostiumo kolekcijos pristatymas ne tik teigiamų potyrių, bet ir padvejojimų sukėlė. Tad - apie tuos klaustukus be vienpusių atsakymų.

"Velnio nuotaka": Anupras - Kostas Smoriginas, Girdvainis - Česlovas Gabalis

Pirmasis klaustukas pakibo ties šventės tema "Mes". Gal ir neverta kabinėtis prie žodžių, bet jei yra "mes", tai nori nenori iškyla ir nutylima opozicija "jūs". Kam norima mesti iššūkį? Nenustembi tad, skaitydamas įvairaus plauko kaltinimus, dėl vienokio ar kitokio identiteto eskalavimo. (Šalia to "mes" suabejoji ir šventės "himno" muzikine kokybe (komp. Gintautas Abarius) - skambėdamas atskirai jis lyg ir neužkliūva, bet įterptas į šventės renginių programas, lyg koks svetimkūnis, savo į populiariąją muziką nukreipta stilistika ausį "subalamūtija". O gal tai aliuzija į per spaudos konferenciją nurodytą sporto olimpiadą, su kuria buvo palyginta šiųmetė Dainų šventė? Bet gal anaiptol ne visi renginiai buvo tokie "sportiški"?)

Iššūkis sau, savo tapatybės suvokimui? Tuomet pirmasis šventės renginys - Tautinio kostiumo kolekcijos pristatymas (kolekcijos kūrimo mokslinė vadovė - Teresė Jurkuvienė, kolekcijos ir pristatymo rengėjos - Laisvė Ašmonaitienė ir Danutė Keturakienė) - tikrai temą pateisino. Matant oriai ir įdomiai (Vytenio Pauliukaičio režisūra) pristatomus tautinius kostiumus, vertinant jų turtingumą, priimant jų grožį ir įvairovę istorijos ir atstovaujamo regiono muzikos (muzikinės programos rengėja Vida Šatkauskienė) kontekste, o ir sugretinus juos su dėl tautinių motyvų gerokai savitesniu tapusiu šiuolaikišku kostiumu (antroje vakaro dalyje parodytos J. Žilėnienės, S. Straukaitės, R. Strazdaitės, A. Pogrebnojaus ir V. Simonavičiūtės kolekcijos), nyksta drobinių marškinių ar apdriskusio sijono kompleksas, jį keičia orumas ir sveikas pasididžiavimas. Gal būta ir taisytinų detalių (apie jas tesprendžia kostiumo specialistai), bet iš esmės toks tautinio kostiumo pristatymas vertas reprezentacinio renginio vardo ir tolesnės sklaidos.

Besikeičiąs požiūris ir į kostiumą, ir į tikrąsias savo krašto tradicijas bei vertybes buvo justi ir Folkloro dieną (kūrybinės grupės vadovė - V. Šatkauskienė). Bene demokratiškiausia šventės dalis, kur gali būti ir stebėtojas, ir dalyvis, - įvairios programos, rodytos Sereikiškių parke ir pilių teritorijoje, - buvo orientuota į regioninės specifikos atskleidimą, pavienių žanrų ar unikalių atlikėjų pristatymą, amatų ir virtuvės demonstravimą. Kiekvienam atėjusiam palikta visiška pasirinkimo ir dūzgesio laisvė. Kai kas dėl tos laisvės net sutrikdavo, kas čia, o kas ten klausinėdavo. Tad vėl klaustukas - ar nevertėtų rengėjams jų sutartinai pagal scenarijų padalyto parko kokiais nors sutartiniais ženklais vaizdžiai tądien nužymėti ar visus svečius informaciniais lankstukais apdalyti. Gal nelakstytų tuomet, ieškodami konkretaus ansamblio, o ramiai apsistoję jo pasiklausytų. Ir nesistebėtų, kad kai ką įdomaus, pavyzdžiui, senųjų karo istorinių, apeiginių dainų, sutartinių programą ant Gedimino kalno ar dainininkų ir muzikantų koncertą Liaudies kultūros centro salėje, praleido. Čia pat ir kita dvejonė - nors folkloro mėgėjų ir klausytojų stygiumi apskritai lyg ir nėra ko skųstis, bet kai ši gyvybingiausia šventės dalis rengiama darbo dieną?.. Gali iš anksto apgailestauti - atvažiuos iš visų pasviečių, ir vėl pusę dienos dainuos, šoks, programas rodys patys sau. Ir čia išeitų, kad šventė iš esmės skirta dalyviams. Šie, beje, jai vakarop įsisiūbavus jau turi ruoštis namo. O taip norėtų dar pabūti, į kitas šventės dienas įsilieti, eisenoje garbingai sudalyvauti. Apskritai žiūrint į pirmąkart Vilniun atvykusius vaikus, retai čion suvažiuojančius įvairiausių Lietuvos kampelių Dainų šventės gerbėjus, jon kaip tikron šventėn susibūrusius, suglumsti šiems patekus į kokių nors neapgalvotų formalių nesusipratimų pinkles. Šventės mitas po to gali kaip reikiant "aptrupėti".

"Velnio nuotaka": Pinčiukas - Marijonas Mikutavičius M. Raškovskio nuotraukos

Vienas iš daugelio minėtinų Folkloro dienos privalumų, gal iš prigimtinės šio žanro gyvavimo laisvės išplaukusių, susijęs su natūraliu, simbolišku Lietuvos valstybės - karaliaus Mindaugo karūnavimo jubiliejaus paminėjimu. Ir programa ant Gedimino kalno, lyg apeiginis atnašavimas, ir "Pabaigtuvės ant karaliaus dvaro" - akcentai, prasmingai susieję šią dieną su istorine praeitimi. Karaliaus Mindaugo karūnavimo jubiliejaus tema vilnijo per visą šventę. Kai kur gal jau ir persūdant. Klausimų kėlė kad ir kariūnų salvės karaliui Mindaugui (bei apskritai militaristiniai momentai) per V. Bartulio kūrinio "Mūsų Lietuva" premjerą (dailininkas ir režisierius Jonas Arčikauskas), milžiniška butaforinė karūna, "slėgusi" Dainų dienos (dailininkas Anatolijus Klemencovas) dalyvių galvas, ar karaliaus Mindaugo, kaip personažo, įtraukimas ir choreografinis šlovinimas Ansamblių vakaro (scenarijaus autorius ir vyr. orkestro vadovas - Saulius Prusevičius, vyr. baletmeisteris - Vytautas Buterlevičius) pradžioje ("Oi ant kalno karūnėlė", muzika Algirdo Martinaičio, aikštės kompozicija V. Buterlevičiaus). Norėta pažymėti prasmingą ir svarbų įvykį, bet ar būtina taip primygtinai ir gan tiesmukai? Kaip ir ar būtina įprasminant istorinio asmens atminimą statyti jam monumentalų natūralistinį akmeninį paminklą? Dainų šventės fone jos skambią paskirtį meniškumu ir subtiliu patriotiškų jausmų virpinimu lenkė Operos ir baleto teatro tradiciškai Trakų pilies kieme Valstybės dienos išvakarėse (teko praleisti Šokių dieną) parodytas spektaklis - legendinė Vytauto Klovos opera "Pilėnai".

Kai vėl grįžti į Dainų šventę, įvairių abejonių ir klaustukų dar daugiau pridygsta. Visų nė nesuminėsi - galva plyšta. Dėl vieno ji ypač sopa - ar galima šiandien tiesiog dainuoti, nedarant iš to taip madingo "šou"? Jeigu visa daroma tikrai profesionaliai ir tarpusavy dera, tai kodėl gi ne? Geriausiu gan kokybiško šou ir gero kūrinio jungties pavyzdžiu šioje Dainų šventėje, spėju, liks Viačeslavo Ganelino miuziklo "Velnio nuotaka" (eilės S. Gedos) premjera (režisierius - K. Jakštas, choreografas - A. Danilevičius, scenografas - M. Nekrošius). Šou elementų bandyta įvesti ir į šiemet iš esmės gyvesnę, lankstesnę Dainų dienos programą (kūrybinės grupės vadovas - Alfonsas Vildžiūnas, režisierius - Alvydas Vizgirda). Tik, sakykim, KU sportinių šokių kolektyvo "Žuvėdra" pasirodymas temperamento ir turinio požiūriu visai derėjo prie Algimanto Raudonikio "Vien tik tango" (eilės B. Mackevičiaus, V. Bložės, L. Petkevičienės) ar Vytauto Kernagio "Mūsų dienos kaip šventė" (eilės S. Nėries), o ar tikrai "susigrojo" su Benjamino Gorbulskio "Saulėlydis tėviškėje" (eilės N. Tallat-Kelpšaitės)? Ir dar - ar sveikintinai ištrūkusi iš gan statiškos eigos gniaužtų Dainų diena nepasuko atnašavimo populiariajam menui, t.y. pavojingo "nupopsėjimo" link? Nesakau, kad tai įvyko šiemet, bet jei tai taps postūmiu? Sutinku, kad sustabarėjusias tradicijas reikia naujinti, kažką gal ir iš esmės keisti, bet ar toks jau blogas buvo pagarbos senesniajai kartai momentas? Iš savo vaikystės Dainų šventės visuomet atsiminsiu diriguojantį Konradą Kavecką. Ką iš šių dienų patriarchų atsimins jaunieji Dainų dienos dalyviai, taip džiuginę visus savo natūraliu temperamentu, dainavimo džiaugsmu ir imlumu?.. Kažkaip padrikai išnyrantys klausimai pabaigai stumia dar vieną - ar neužtenka savaiminio dainos grožio ir prasmės, ar dera ją, kaip kokią pirminę žaliavą, apkaišyti aiškiai ne jos stiliaus ir dar ne itin kokybiškai pasiūtais marškinėliais (turiu drąsos "nepriimti" V. Bartulio naujojo kūrinio premjeros, ypač finalo su dainos "Lek gervė" ir kompozicine, ir atlikėjų interpretacija)? Taip, mainos rūbai margo svieto, bet per minėtą šiuolaikinių kostiumų kolekcijos pristatymą teko įsitikinti, kad kokybės kriterijai visur galioja.

Klausimų daug... Galite klausti ir jūs. Dėl to pati Dainų šventė, kaip tradicija, neturėtų nukentėti. Pernelyg daug joje ir gerų dalykų. Šviesia gaida atmintin plaukia šventę pabaigusi tūkstančių balsų traukiama Juozo Naujalio "Lietuva brangi". Iš tūkstančių balsų susiliejantis "mes". Tik kur mes einame, ką nešamės ir ką išsaugosime?..