Biblija - siužetų mašina

"Stigmos"

Bibliniai motyvai kuo puikiausiai įsikūrė šiuolaikiniuose trileriuose, siaubo filmuose bei kituose masinės kultūros produktuose. Kodėl taip atsitiko ir kam to reikia, svarsto Mariuszas Czubajus.

10-ojo dešimtmečio viduryje du mažai žinomi amerikiečių populiariosios literatūros rašytojai Timas LaHaye ir Jerry B. Jenkinsas parašė istoriją apie artėjantį Vakarų civilizacijos žlugimą ir sujungė šį katastrofinį motyvą su religiniu siužetu. Sumanymas buvo genialus savo paprastumu. Serijos "Left Behind" pasėtas grūdas nukrito į derlingą dirvą. Paskaičiuota, kad pasaulyje parduota per 30 milijonų šios serijos egzempliorių.

Naujas Drakulos vaidmuo

Viskas prasideda nuo to, kad įvairiuose pasaulio kampeliuose staiga išnyksta įvairūs žmonės (pirmojoje scenoje dingsta lėktuvo keleiviai). Skaitytojas taip pat yra didžiulių tarptautinių konfliktų liudininkas, pavyzdžiui, neseniai pasibaigusio Rusijos ir Izraelio karo. Tarptautinės diplomatijos arenoje puikią karjerą pradeda daryti rumunų politikas Nikolajė Karpatija. Iš pradžių jis tampa savo šalies prezidentu, paskui - JTO Generaliniu Sekretoriumi. Pasaulio žmonių simpatijas Karpatija pelno paprastais šūkiais. Jis nori sunaikinti 90 procentų įvairių šalių sukauptų ginklų. Pasaulį reikia organizuoti pagal naujas taisykles: žmonės turi būti viena bendruomenė, jie turi naudotis viena valiuta ir išpažinti vieną pasaulinę religiją, o aukščiausiu dvasiniu vadovu bus kardinolas, kurį išrinkti nurodys rumunas.

Gal viskas ir būtų pasisukę taip, kaip norėjo naujojo pasaulio vadovas, jei ne grupelė žmonių, kurie ima įtarti kažką negera. Amerikos provincijos bažnyčios klebonas staiga suvokia, kad visi įvykiai turi savo ypatingą logiką, o jų nuorodas jis randa šv. Pauliaus laiške korintiečiams: "Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, - staiga, per vieną akimirką, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti." Tą pasikeitimą pranašauja būtent paslaptingi išnykimai.

Tačiau to negana. Kunigas cituoja ir Jėzaus žodžius: "Atėjau pas jus Tėvo vardu, o jūs manęs nepriėmėte, jei kas ateina savo vardu, tą mielai priimate". Kunigas priduria, kad savo vardu atvyks Antikristas, gundantis žmones taikos tarp tautų ir rojaus žemėje idėja. Viskas rodo, kad blogio sėjėjas, apžavėjęs žmonių protus, yra būtent Nikolajė Karpatija. Viso to, kas turi įvykti, aprašymą grupė paskutiniųjų teisuolių randa šv. Jono Apokalipsėje ir Septintojo antspaudo simbolikoje:

"Galima numanyti, kad septintasis antspaudas inicijavo dar vieną pasaulio pabaigos etapą - Septynių trimitų teismą. (...) Galime laukti pasaulinio karo, bado, ligų, mirties, šventųjų martirologijos, žemės drebėjimo ir pusvalandį trunkančios tylos Danguje." Netrukus įvyksta atominė Vašingtono ataka, griuvėsiais pavirsta Londono Hitrou oro uostas, o partizaninį karą prieš Karpatijos valdymą organizuoja amerikiečių prezidentas, kurį remia anglai ir - nežinia kodėl - egiptiečiai.

Serijos "Left Behind" sėkmės priežastis labai paprasta: LaHaye ir Jenkinsas pasakoja apie pasaulio pabaigą, kuri nėra nukelta į tolimą ateitį, bet vyksta mūsų akyse. Pasak amerikiečių rašytojų, esame ties tarptautinių korporacijų, globalizacijos, šiuolaikinės kultūros materialėjimo, nešvarių finansininkų bei politikų interesų sukeltos visuotinės katastrofos riba. Išsigelbėjimą gali suteikti tik sugrįžimas prie religijos ištakų.

Pamesti apokrifai

Akivaizdus metafizinis "Left Behind" antiglobalizmas rodo, kad populiarioji kultūra griebiasi Biblijos ir atitinkamų citatų, norėdama spręsti naujas problemas. Tačiau šalia šios krypties egzistuoja ir kita, rodanti, kad žmonijos istorija būtų susiklosčiusi visai kitaip, jei žmonės žinotų apie dingusius arba uoliai saugomus ir slepiamus religinius tekstus.

Tokį atvejį aprašo Mirosławas Jablońskis ir Andrzejus Molis neseniai išleistoje knygoje "Ketvirtojo apokrifo paslaptys" ("Tajemnice czwartego apokryfu"). Kryžiaus žygių metu į riterių rankas pateko keturi manuskriptai, kurie, kaip įtariama, galėjo būti parašyti Kristaus ranka. Po daugelio amžių laisvame mieste Gdanske šio įvykio pėdsakus aptinka ekscentriškas fizikas Jakubas Heleris. Jo asmeninis tyrimas leidžia jam rasti grupelę, atskilusią nuo Šviesos ir amžinybės brolijos. Iš visko sprendžiant, broliai atrado apokrifų paslaptį. Tų atradimų padariniai broliams buvo tragiški: jais susidomėjo svarbiausioji inkvizicijos institucija, kurią popiežius įkūrė 1542 m. Nuo brolių priklausė Bažnyčios ateitis, nes paaiškėjo, kad apokrifai teigia, esą laipsniško dvasinio pasikeitimo, tobulėjimo keliu galima pasiekti nemirtingumą ir pažinti Tiesą.

Panašus motyvas buvo ir prieš kelerius metus pastatytame garsiame Ruberto Wanewrighto filme "Stigmos". Sensacingo siužeto pretekstas čia yra vadinamoji Tomo evangelija, kurią du kaimiečiai rado 1945 m. Nag Hammadi. Šis manuskriptas greičiausiai buvo parašytas II mūsų eros amžiuje, jo autorius cituoja 100 posakių, kurie priskiriami Kristui. "Stigmos" pasakoja apie Vatikano užkulisiuose priimamus sprendimus ir intrigas, nes manoma, kad pripažinus Kristui priskiriamų pasisakymų autentiškumą bus suabejota Bažnyčia. Visai nekeista, kad filmo herojai aptarinėja štai tokio fragmento prasmę: "Dievo karalystė yra tavo viduje. Ir aplink tave. Tai - ne rūmai, pastatyti iš medžio ir akmens. Perlaužk medžio gabalėlį, ir aš ten būsiu. Pakelk akmenį, ir surasi mane."

Panašų siužetą matome ir populiariame komikse "Trečiasis testamentas". Buvęs inkvizitorius Konradas iš Marburgo tiria žudynes, įvykusias viename prancūzų vienuolynų. Iš tyrimo matyti, kad žudynes kažkas sieja su relikvijoriumi, rastu perstatant vienuolyną. Riteris sužino apie kažkokio Julijaus Samariečio dienoraštį. Šis dokumentas nuveda prie Trečiosios evangelijos, kurią Dievas padiktavo apaštalams. Netrukus paaiškėja, kad lobio, kuris gali pakeisti religijos ir pasaulio likimus, ieškotojų yra daugiau. Veiksmas nukelia į 1307-uosius. Karalius Filipas nori sunaikinti vienuolių ordino galią. Tik paslaptingasis dokumentas gali išgelbėti vienuolius.

Dievas Amerikoje

Tradicinės religijos panaudojimo šiuolaikinėje kultūroje variantų, aišku, yra daugiau. Tai nevyksta visai atsitiktinai. Viename savo šmaikščiausių ir rafinuočiausių feljetonų Umberto Eco parašė Biblijos recenziją, lyg leidykla būtų gavusi nežinomų autorių parašytą knygą. Italų mokslininkas ir rašytojas žavisi, kad knygoje yra visko - vergija ir pabėgimas, žmogžudystės, tvanai ir seksualiniai aprašymai. Vienintelis dalykas, kurį reikėtų padaryti, - atsisakyti tam tikrų teksto silpnų vietų, reikia jį sutrumpinti, sumažinti siužetų skaičių, nes jų yra per daug ir skaitytojas nesupras, kas čia svarbiausia.

Kalbant literatūros teoretikų kalba, galima pasakyti, kad Biblija yra didžiulė siužetų mašina, kuriais galima pasinaudoti pačiais įvairiausiais būdais. Taip elgiasi, pavyzdžiui, garsusis komiksų kūrėjas Garthas Ennisas. "Piligrime" jis pasakoja apie žmogų, kuris kartu yra ir išganytojas, ir psichopatas. Piligrimas šaudo į visus, kurie pasitaiko jo kelyje, cituodamas psalmių fragmentus. Dar didesnio populiarumo sulaukė Enniso komiksas "Pamokslautojas", laikomas vienu geriausių šio žanro kūrinių. Neaiškiu būdu Teksaso pamokslininkas Džesis Kasteris įgyja milžinišką galią. Toji jėga išsilaisvino Dangaus nenumatytu būdu, ji atsirado iš nuodėmingo angelės ir demono ryšio. Kad nebūtų taip paprasta, angelai dar informuoja Kasterį, kad kažkur dingo ir pats Dievas. Greičiausiai jis nužengė į Žemę.

Dievas iš tikrųjų kažkur pasidėjo, nes pasaulis, kuriame gyvena Kasteris, primena pargarą. Personažą visuose nuotykiuose lydi sena meilė ir kartu žudikė bei keistas airis, kuris pasirodo besąs vampyras. Pamokslininką vejasi iš dangaus pasiųstas personažas - Žudikų šventasis - ir grupelė keistuolių policininkų.

Garthas Ennisas dar kartą leidžia tapti skaitytojams Apokalipsės liudininkais, tik jau kitame lygmenyje nei "Left Behind". Čia nėra globalizacijos ir tarptautinių ryšių, bet yra prievarta ir nusikaltimas atokiai įsikūrusioje užeigoje. Tačiau abu tuos populiariosios kultūros kūrinius jungia labai paprastos sąsajos su tradicija ir religija. Todėl vis dėlto galima įvardyti blogį ir suteikti viltį, kad baisiame pasaulyje dar yra vietos vertybėms, kad ir įvairiai suvokiamoms.