Daikto formos

Gediminas Piekuras. "Krūtinė". 2003 m.

Jau penktą vasarą Nidoje renkasi keramikos simpoziumo "Harmonija" dalyviai. "Nidos smiltės" namuose trijų kartų menininkai kurs juodąją keramiką, gražiai derančią prie balto kopų smėlio. O čia eksponuojami specialiai parodai "Daikto formos" sukurti darbai, įkvėpti ne tik daiktų pasaulio, bet ir unikalios Kuršių Nerijos gamtos.

Parodos dalyvių meninius interesus galima suskirstyti į kelias grupes. Vieni autoriai įkvėpimo semiasi iš archajinių kultūrų, kiti studijuoja gamtos formas, treti transformuoja daiktų pasaulį, ketvirti siekia minimalizmo ir ieško konceptualių sprendimų. Daugelis darbų prisitaiko prie balkšvo kopų kolorito - tarsi juos ką tik išpustė smėlis, o gal atkasė archeologai. Liucijos Navalinskienės "Neringa ir Naglis" savo forma primena krikštus ir gintarinius amuletus, o taupi simbolika nurodo į pirmapradį mito pasaulį. Pasak autorės, Kuršių nerija dar studijų metais tapo jos įkvėpimo žeme. Gal todėl Neringos ir Naglio figūros atrodo tarsi nugludintos bangų ir smėlio. Archaikos elementų galima rasti Onos Kreivytės-Naruševičienės darbe "Amžių paslaptis", kurio formos primena lauko riedulius su priešistoriniais olų piešiniais. Įdomu, kad pirminis menininkės įkvėpimo šaltinis buvo įvairiais raštais išmargintas jūros akmenėlis. Tamaros Janovos žvilgsnis "iš amžių gilumos" tarsi pasakoja apie rytietišką tradiciją vaizduoti monumentalias žmogaus galvas ir jose ieškoti pirmapradžių prasmių.

Monikos Kibartaitės-Jutelienės darbai taip pat kupini archajiškos dvasios, tik ji sklinda iš rupios faktūros indų formos ir molio spalvos, kuri primena žalsvą neapdirbtą gintarą. Laisva lipdyba ir trupantis daiktų paviršius byloja ne tik apie tūkstantmečius gyvuojančias indo formas, bet ir apie būties trapumą.

Valdo Aničo "Rasiomono vartai" - archajiškas ir konceptualus kūrinys. Menininkas savo rankomis gamina paprasčiausiais plytas ir iš jų sudeda pirminę architektūrinę konstrukciją. Tai tarsi minimalistinė Stonhendžo monolitų parafrazė ir kartu meno, kaip unikalios formos kūrimo, kvestionavimas. Įdomus ir Ryto Naruševičiaus darbas "Įklimpęs" - tai galėtų būti savotiška klampumo formulė. Kaip siauras Kuršių nerijos pusiasalis "įklimpęs" tarp jūros ir marių, kaip prieš tūkstančius metų sakuose įklimpusi muselė tapo inkliuzu gintare, kaip juodos naftos dėmės klampina jūrą ir smėlį, taip ir Naruševičiaus mėlynas stiklas "įklimpo" ir išsilydė molyje. Idėja ir forma konceptualiai susilydo ir Gedimino Piekuro darbe - vyro krūtinės fragmentas čia primena šarvą, skydą, mumiją arba tiesiog nežinomos civilizacijos fragmentą.

Ona Kreivytė-Naruševičienė. "Amžių paslaptis". 2003 m.

Gvidas Raudonius tęsia konstruktyvius erdvės apmastymus. Jo kūriniai architektūriški, kalbantys ne tik mase ir tūriu, bet ir ertmėmis, plyšiais - ten susitinka šviesa ir tamsa, vidinė ir išorinė erdvė. "Žibintas" tiksliai ir elegantiškai atskleidžia menininko mąstymą. Meninės formos taupumu pasižymi ir Rūtos Šipalytės keramika. Ji pasirenka paprastas geometrines formas, tačiau nedidelės detalės atveria gilesnes menines ir filosofines potekstes. Iš pažiūros jos darbai primena minimalistinių indų rinkinį - tarkim, puodą, rėtį ir keptuvę. Bet indų forma nurodo tam tikrą vidinę simboliką - Saulės apskritimą ("Rytai") arba kompaso strėles - jas žymi puodo ąselės.

Analizuodami ir transformuodami daikto formas keramikai dažniausiai išbando savo idėjas kurdami indus. Parodoje matome įdomią Dalios Arčikauskienės vazą, minimalistinius Lauros Milevičiūtės indus, Ritos Razmienės vazelę su sparnais ir paukščių motyvais. Abstrahuotų kūniškų formų Vyganto Vasaičio indai išsiskiria sodria tamsia spalva ir chtoniškas būtybes primenančia forma. Jurgitos Radžiūnaitės "Burbulai" atsiduria tarp gamtos ir buities. Alvyra Moniuškaitė sujungia paukščio ir indo motyvą - taip vaza tampa iš pelenų beprisikeliančiu feniksu, o žiūrovai - jo tapsmo liudininkais.

Tačiau daiktai - ne tik buities, bet ir būties atspindžiai. Zita Jurgelevičiūtė bando amžiams išsaugoti dienoraščio paslaptis, išdegdama molinę knygą karštoje krosnyje. Jurga Jasinskaitė panašiai "grūdina" voką.

Gamtos motyvų ir spalvų įvairovė atsiskleidžia Džiuljetos Raudonienės darbe "Pavėjui". Autorei pavyko apčiuopti transformacijos momentą - mes regime krentantį lapą, kuris, pagautas srovės, virsta valtimi. Spalviškai turtinga molio mozaika dar labiau sustiprina virsmo nuojautą. Įdomiai gamtiškas, banguotas linijas ir indo monumentalumą sujungia Jolanta Okulič-Kazarinaitė. Įvijos jos darbų formos primena kerpes, grybus ir netgi namuose kepamus vaflius, kuriuos gali kaip nori išlankstyti. Iš pirmo žvilgsnio nefunkcionalus autorės darbas išsaugo vieną seniausių indo funkcijų - žadinti apetitą. Lengvai ir žaismingai. Tuo tarpu Vitos Tracevičienės ažūriški darbai primena smėlio pilis, o Rimutės Kriukelytės "Kopa" yra tarsi faraonės kapas, o gal tiesiog spalvinga kopos personifikacija.

Tačiau ar galima įsivaizduoti net ir daiktiškiausią pasaulį be svajonių? Dangiškai žydras Kosto Urbanavičiaus "Svajoklis" pakylėja žiūrovo mintis nuo buities į svajonių erdves, o Jono Naruševičiaus "Likimo orbitos" yra tarsi siektinas harmoningo pasaulio modelis.