Stasys Stacevičius

* * *
Išsižiojo aušra, o Rasa,
regis, nori sutapt su drąsa,
lekia slėnin nuo kalno stataus…
Jaunas Kerniau, patiktų ji tau,
gal ir priešui… Rasa kruvina
puoštų galvą jam Kernavėje,
jau po to… Ant žolės, ant žvėries
žiba rasos abipus Neries,
ir beveik viskas, Kerniau, gerai:
čia vaikai, o už upės - gaisrai,
atspindėliai pilies padegtos -
ant rasotų krūtų Pajautos,
žiū… Nešiotojai Kristaus vinių
jau visai prie Rasų kapinių
staugia… Staugė? Ar staugs? Nesvarbu.
žiba rasos ant karo ribų.

* * *
Juodi audros šuorai
įsiūžia gojuos
tarytum nežinomų vorutų kuoruos,
o mano verandos stiklus
talžo vandenys,
ir jau atrodo, kad mano veranda
lyg orlaivis
skrenda prieš didelį vėją -
gal trenktis į tuos,
kam jinai nerūpėjo,
į andai mylėjusią,
į nemylėjusią,
į žmogelynus beveik be tėvynės,
į pasikrikštijusius, kad nekristų,
ar į pakrikštytus,
kad neatskristų
veranda ar orlaiviu
į juodą gojų…
Nežinomų vorutų aerodromai
siūruoja, siūbuoja, liepsnoja!

* * *
Dabar
Nebėra mano rankose kryžiaus,
lazdos ar vairalazdės,
plunksnos ar knygos, -
todėl mano rankos
dabar beveik tyros
stiklinėj verandoj
apyramiai rangosi,
mėgaujas saule lyg paliečiamybe
ar tyliai panyra į oro apyrankę,
naršo apylinkėj, užčiuopia antakius
andai gyvos, slysta jai už krūtinės,
ir… žiū, jau išnirę
sekmadienio žvaigždės
apylaisviais antrankiais žiba.

* * *
Beveik nepažįstamos
žvaigždės apgraibo
krūtinę ir nugarą
kaklą ir kaktą,
gelmes, bangeles,
nendres, samanas, sąmonę,
akmenį, žuvį, verpetą, pasąmonę,
malkas, kažką panašaus į laivus į… Rūkai
ar balta vandens raitelė artinas,
o nepažįstamos žvaigždės apgraibo
ją visą, laivus, mano kaklą ir kaktą…
Blaivus - tartum ežeras naktį!

* * *
Nenardžioji antikoj,
nieko neieškai viduramžiuose,
nenaršai renesanse,
nesižavi šiandiena,
metams trumpėjant beveik neprastėji,
rašai kuo trumpiau
apie amžiną atilsį,
neparašei
apie savo vaikystę,
neberašai
apie mano jaunystę,
akmentašy,
kelių žodžių rašytojau,
antkapių dulkės
tau antakiuos!

* * *
Žinios ar bangos
aršiai bloškiamą,
skendintį nežinioje,
ilgai žvarbstantį pusny,
paskiau
sparčiai kopiantį švyturio bokštan,
vėliau
gal ką švenčiantį jo rūsyje, -
nutapytum mane,
panaktinį jaunystėje,
nebejauna mano dailininke?..
Mes naktinėje Nidoje -
kaip neprityrę ateiviai -
su vandeniu griaudim,
su debesiu blyksim ir šiaušiamės,
vos vos juoduojam, šmėžuojame, -
lyg ne išvykstantys,
ne išvažiuojantys,
ne pasitraukiantys migti,
šią naktį išnykstantys!

* * *
Grožimės
dvelkiančiu jūromis radiniu,
klausomės gal paskutiniojo griausmo,
ragaujame dviese, berods, šermukšninę,
o radijas,
rimtą programą nutraukęs,
paakina:
laukit svarbaus pranešimo!

Paskui pasigirsta
liūdnai iškilminga
ar gedulingai karingoji muzika,
ūžčioja krosnis
antroj rudens pusėj,
aštryn vėjo gūsiai
nelyg girto poteriai.

Glostome
potylį gintaro luitą,
suglostom sau galvas
nelyg žinių muitines -
tarp ano rudenio
ir šito rudenio,
tarp debesies ir nebūtino antkapio,
tarp gėlo vandenio
ir šermukšninės.

Lyg žinom,
kad baigėsi ramūs laikai,
bet nežus,
nes ir negimė mūsų vaikai
jau beveik pasmerktoj
neišlikt tėvonijoj,
kur gintaro luitas
atrodo kaip muitas:
nuo šiaušiančio vandenis -
geriantiems vyną,
nuo keikiančios -
skendinčiam jos prakeiksmuose.

Apsikabiname,
atsikabiname
ir tebelaukiam
svarbaus pranešimo.

* * *
Rausvoje erdvėje,
vėsioje erdvėje
pernelyg jau šiltai
ir ilgai man kalbi,
kad gyvensim gražiai
kaip keliaujantys upėm,
gyvensim ilgai
kaip upelių skalaujami.

Neprieštarauja tau
tekantys vandenys,
neprieštarauja tau
skrendantys, krentantys,
bet sūkuriai upėj dvelkteli
nešiltomis žiniomis.

Ant piliakalnio
keičiamės dovanomis:
tau -
metalo taurelės
puotaut su dievybėm,
o man -
dideliausia sunkiausia knyga
apie kryždirbius Lietuvoje
ir, deja,
gal jau tavo baidarėj
ar motinos pirkioje.

(Tai išsipildys
aštriau negu pasakoj
apie jaunamartę ir jaunikaitį?)

Labai pasikeitusioje erdvėje
nuo piliakalnio medžių
atsiskiria lapai
ir sklaidos po miestą
ar skrieja į upę,
dar šviečia ant skardžio,
priblėsta, vėl žybčioja
pagal galiojančius dėsnius.

Viens, kits -
pagal išimtį.

* * *
Pasivėlavėliui,
šaukiančiam mamą,
gal skardžiai
neskardžiai atsiliepia:
amen jau!..
Lydim akim
kranklį su auka sklendžiantį
ir atitirpstančiame ežere
regim ledą, ledokšnį, panašų į veidą,
su trupučiu rūsčio, bet skaidrų ir gerą,
dar sklidiną neišsipildžiusios valios.
Būk sveikas,
jei sau į akis žvilgtelt laikas,
Bedugnio karaliau!

* * *
Neliko to vyno,
pradingo nendrynai,
blėsavo žaros pabaiga,
o ji buvo nuoga,
neišdrįso sugriebt už plaukų,
apkabino per liemenį…
Plaukėm tylėdami,
vandenį draskėme,
regis, nematėm,
kur dugnas, kur ugnys,
kur broliai, kur seserys,
žemė ar debesys…
Ji vėliau sakė,
jog mirkčiojo gražios
ir didelės
skęstančio akys.

* * *
Ežere mano,
girdėjęs gal moteries šūksnį:
nedrįski, Bedugni!..
Verniejau, Žiežuli ir Akmena,
salos, Amerikos!..
Kandūs ledonešiai,
versmės skvarbiausios,
už Kuršmarių rėkiantys,
su nežinia susisiekiantys vandenys!..
Jūs ar ne jūs manęs klausėte,
kaip atsiranda nuskendę,
kaip aš nenuskendau
Bedugny? Vaje!? Ar deja!?.
Ir kodėl Dionizas V.,
vėtytas visą gyvenimą,
andai pradėtas Amerikoj,
gimęs jau Lietuvoje,
net senatvėj gilioj pats nežino,
ar perplaukė vandenis.

* * *
Sukūkčioja,
krūpteli,
griaudi ir gaudžia,
užtrimituoja
nubundantis ežeras -
eižėja ledas,
sielovaizdy skeldėja
sentėvių valdos,
o mes šokam valsą
ant grojančio ežero,
lyg atsikratome juodvarnio lūkesčių,
sukamės, ūkaujame ant Bedugnio
pagal tėvonijos ledinį grūmėjimą
ar pagal mirtininkų puikius būgnus!..
Laimingi, jau nenugarmėję!

* * *
Gėlos vėlumos skleidžiasi virš seklumos,
o valtelė prieš gėląją srovę dar irias.
Gėlam vandeny gal ir gėlas akmuo
gėloje naktyje gėlai tyli ir żra.

Srovė, nutylėjus gėlas vestuves,
nebe mano, dabar negėląsias nutyli…
Gėla sekluma ir gėla tamsuma
turi gėlą žvaigždyną ir gėlą nendryną.

Gėlasis kriokly, kas tave apgyvens?
Pageluo? Nieks? Šešėlis, dar spaudžiantis
gėlę?
Gėlame vandeny šalia gėlo akmens
užmiršau, kad esu jau negėlas.

* * *
Jums žaizda, aišku, buvo gili?
Karšta draugė pusnynuos užšalo,
muzikante, kary, kaliny,
Juozai V. iš Dzūkijos miestelio?
Jūs neperšovėt, aišku, žmogaus,
o senieną nupirkot per klaidą?
Smuikui - 300 metų - nedaug?
Prakeikimas per juos išsisklaido?
Lyg nelieka tų vietų blogų,
kur vaikiną - peiliu, o merginą…
Trijų amžių brandumo smuiku
savo kraują pagyvint mėginat?
Ne maestro gal… Tačiau gūdaus
ir graudaus smegeninėje pilna.
Smuikui - 300 metų - nedaug?
Prakeikimas per juos išsipildo?
Vienas sudega savo namuos,
kits nuskęsta, trečia - nevaisinga…
Provaikaitį užspaudžia akmuo,
statant proseniui brangų paminklą…
Ir užmirštat, kur šaudėt… Paskiau
per jaunumą išvengėte galo.
Smuikui - 300 metų - nedaug,
Juozai V. iš Dzūkijos miestelio,
kur 300 kaip ir nėra,
virš šventovės perkūnsargis styro…
Gal ir klausos kuri Marija
"Mano saule" ar "Mano žarija".