Wajda grįžta prie "Žmogaus iš marmuro"

Andrzej Wajda

Andrzejus Wajda prabilo apie "Žmogaus iš marmuro" ir "Žmogaus iš geležies" tęsinį. Trečiosios dalies sumanymas priklauso pačiam Wajdai ir režisieriui Przemysławui Wojcieszekui. Scenarijų rašo Wojciechas Tomczykas. Przemysławas Wojcieszekas, kurio filmą "Garsiau už bombas" Wajda laiko geriausiu jaunosios kartos filmu, rengiasi kurti savąjį tos istorijos variantą. Apie būsimą filmą su Andrzejumi Wajda kalbėjosi Tadeuszas Sobolewskis. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Žinau, kad rengiama trečioji "Žmogaus iš marmuro" ir "Žmogaus iš geležies" dalis. Daugeliui iš mūsų atrodo, kad 2003-ieji - labai tinkamas momentas tam filmui atsirasti. Gal net paskutinis.

Prieš kelias savaites pasižiūrėjau "Žmogų iš geležies", buvau jo nematęs nuo pat peržiūros Kanuose 1981-aisiais. Šiek tiek bijojau, kad pamatysiu publicistinį filmą, kurtą, kaip pats sakydavau, "Solidarumo" užsakymu. Tačiau tas "Žmogus..." turi kino potencijos. Matyt, gerai, kad tada su scenaristu Aleksandru Scibor-Rylskiu ir aktoriais nusprendėme kurti filmą iškart, beprotišku tempu. Jei būtume laukę, gal jis ir visai nebūtų atsiradęs ir jokia vėlesnė įvykių rekonstrukcija nebūtų tokia paveiki.

Įžvelgiate šio ir ano laiko panašumą?

Anie filmai gimdavo tokiu laiku, kai visuomenėje vyravo fermentas - augo nusivylimas, bet kartu ir atsirasdavo nauja viltis. Tai reiškėsi masiniu susidomėjimu politika. Manau, kad dabar esame ties slenksčiu: stojame į Europos Sąjungą, su tuo susijusios viltys ir nerimas, krizės pojūtis... Todėl politinis filmas Lenkijoje vėl gali būti svarbus. Manau, kad tokį filmą reikia sukurti.

Tačiau 1980 ir 2003 m. įvykių mastas, bent jau žmonių akyse, yra nepalyginamas.

Aš ir nesirengiu kurti visiškai politinio filmo, nes ir pats tokio nežiūrėčiau. Tai bus dviejų herojų, kuriuos pažįstame ir kurie susitinka po daugelio metų, istorija. Susitikimas sentimentalus. Jie važiuoja į Sileziją pas savo sūnų. Jis - jau trečia Birkutų karta, jam dvidešmt dveji, jis baigė mediciną.

Kelio filmas?

Kelias netolimas - iš Varšuvos į Katovicus. Jokių amerikietiškų prerijų. Svarbu ne tai, ką kelyje sutiks mano herojai, bet kaip ta kelionė pakeis jų santykius, vėl juos suartins.

Jie išsiskyrė?

Taip. Išsiskyrė dėl charakterių nesutapimo. Tačiau ir "Solidarumas" su jais išsiskyrė dėl tos pačios priežasties.... Manau, kad filmo fragmentai, rodantys juos dar visai jaunus, bus įvykis. Nedaugelis režisierių gali sau leisti po 20 metų parodyti herojus, kaip jie tada atrodė, kaip elgėsi. Vis dėlto filmo tema bus ne praeitis, bet tų dviejų žmonių susitikimas, ankstesniojo "Solidarumo" ir dabartinės Lenkijos susitikimas.

Neseniai parodos "Socland" užsakymu montuodamas didžiąsias lenkų kino scenas prisiminiau Irenos Byrskos monologą "Žmoguje iš geležies". Sena moteris, skusdama bulves, pasakoja "Solidarumo" istoriją kaip kokią šeimyninę sagą ir ją baigia žodžiais: "Teisingumas turi būti, nors toks". Šis monologas iki šiol turi daug jėgos, daug kalbama apie Liaudies Lenkiją, kuri pagimdė "Solidarumą".

Ar žinote, kad tai pačios ponios Byrskos žodžiai? Kad tai buvo improvizacija? Panašiai norėtume elgtis ir šįkart. Taip buvo kuriamas "Žmogus iš marmuro" ir "Žmogus iš geležies". Ne viskas tilpo scenarijuje. Naująjį "Žmogų..." norėčiau baigti iki Kalėdų ir nedelsiant jį parodyti.

Pagal "Gazeta Wyborcza" parengė Kora Ročkienė