Dramblys su palmės šakele

Lars von Trier ir Nicole Kidman

Aplink festivalį

Svarbiausi prancūzų dienraščiai "Le Monde" ir "Libération" teigia, kad angliška kino spauda iš anksto buvo nusiteikusi prieš Kanų kino festivalį. "Screen Daily" dar festivaliui neprasidėjus parašė: "Laimėtojas yra … prancūzas". "Variety" teigė, kad į Kanų konkursą neįmanoma patekti neturint "prancūziškų ryšių". Kritikas Toddas McCarthy rašė, kad ir konkursinių filmų atranką, ir žiuri parinkimą lėmė intrigos. Beje, jis taip pat aiškino, kad prancūzų kino kritikai (ypač iš "Libération" ir "Le Monde") daro didžiulę įtaką filmų atrankos komitetui. Rusų komentatoriai nuolat jaudinosi, kad festivalis bus priverstas atiduoti "Auksinę palmės šakelę" amerikiečiams, nes esą būtina sušvelninti tarp abiejų šalių nuo Irako karo pradžios tvyrančią įtampą. Aišku, kalbant apie prancūzų kino galias negalima pamiršti, kad Holivudo filmai nedominuoja tarp populiariausių tik Indijoje, Prancūzijoje ir Korėjoje. "Screen International" žurnalistas Patrickas Frateris aiškino, kad "Kanai yra sukurti art house filmams, o amerikiečiai tokių gamina ne tiek jau ir daug. Tokie įvykiai, kaip naujosios "Matricos" rodymas Kanuose, yra tik pramoga ir noras patraukti spaudos dėmesį, tačiau Kanų misija - ištraukti į dienos šviesą filmus, kurie nebūtinai yra komerciniai, atrasti naujus talentus."

Galutinis gausių "Libération" kritikų verdiktas: tai buvo "mažas festivalis". "Le Monde" antraštė net skelbė: "Mažas festivalis pagimdė "Dramblį". "Dar niekad anksčiau taip neabejota festivaliu ir jo prezidentu Gilles’iu Jacobu. Priekaištauta, kad jam stinga diplomatijos bendraujant su Holivudu ir kartu pataikaujama "Matricos" kūrėjų kaprizams. Ne vienas kritikas teigė, kad Jacobą šiemet smarkiai lenkia neseniai Venecijos festivalio direktoriumi tapęs ilgametis Berlinalės vadovas Moritzas de Hadelnas. Pastarasis jau gali pasigirti būsimu šių metų konkursu: Altmanas, Kusturica, Rivette’as, Bertolucci, Wong Kar-wai, Angelopoulosas ir net vėl į kiną grįžtąs Bergmanas.

Interviu "Le Monde" Gilles’is Jacobas pripažįsta, kad šiemet Kanuose buvo vienu prancūzišku filmu per daug. Jis sako, kad niekad nesigina savo klaidų, pavyzdžiui, kad ir pakankamai anksti neįžvelgęs Almodovaro filmų svarbos. Tačiau, pasak Jacobo, šmaikščiai anglakalbės spaudos puolimo tikslas - grįžimas prie iki 1971 m. egzistavusių kvotų, kai kiekviena šalis pati atrinkdavo konkursinius filmus. Pavyzdžiui, tada rusai siųsdavo tik oficialiuosius arba akademiškus režisierius, nors Tarkovskis jau kūrė nuostabius filmus. Jacobo nuomone, autorinis kinas evoliucionuoja, praraja tarp kritikos ir publikos vis didėja. Tad situacija sudėtinga. Todėl Kanai privalo likti autorinio kino festivaliu, pačių autorių skirtu autoriams.

Netikėta Guso Van Santo sėkmė

"Auksine palmės šakele" apdovanotas penkiasdešimtmečio Guso Van Santo "Dramblys" ("Elephant") - iš tiesų mažo biudžeto, pigus filmas, sukurtas HBO televizijai (tai pačiai, kuri prodiusavo "Seksą ir miestą"). Filmo pagrindas - 1997 m. viename amerikiečių koledže Kolumbine įvykusi tragedija, kai du mokiniai sušaudė savo draugus ir mokytojus per internetą nusipirktu ginklu. Šia tema sukurtas Michaelo Moore’o dokumentinis filmas "Bowling for Columbine" pernai taip pat rodytas Kanuose, o šiemet pelnė "Oskarą". Tadeuszas Sobolewskis ("Gazeta Wyborcza") sako, kad Van Santo filmas visiškai kitoks nei Moore’o. Tai - ne dokumentas, o savotiška meditacija apie blogį ir agresiją, su kuriais šiuolaikiniame pasaulyje susiduriame kasdien.

Van Santas rekonstruoja įvykius tarsi pačių mokinių, kuriuos vaidina jų bendraamžiai, akimis. Jie išrinkti iš 3 tūkstančių kandidatų. Aktoriai kartu su režisieriumi patys kūrė scenarijų apie save. Jie vedžioja žiūrovus po mokyklą. Kamera seka iš paskos. Pamatome visą mokyklą taip, lyg joje būtume buvę tą dieną. Nuolat grįždami prie tų pačių akimirkų, pamatytų vis kito personažo akimis, tarsi sukame ratus, kol įvyksta žudynės.

Apie tai, kokie yra Alekso ir Eriko planai, sužinome tik prieš pat filmo pabaigą. Po pamokų vienas iš jų mokosi groti "Elizai", kitas žaidžia kompiuteriu karo žaidimą. Tame nieko neįprasta. Už lango - graži rudens diena.

Filmas neprimeta vienos nuomonės, kodėl įvyko tragedija. Gal vieno atsakymo ir negali būti? Nežinome, kodėl pavyzdingiems mokiniams pradėjo imponuoti Hitleris. Kodėl jie neteko tikėjimo ateitimi ir savimi, nes įvykdė iš esmės savižudišką aktą. Van Santas nieko neteisia, tačiau leidžia žiūrovams atsidurti visai šalia filmo herojų.

Šis filmas neturi nė krislo jausmų ar intelektualaus šantažo, jo idėja gimsta iš žiūrėjimo būdo. Tai - grynas kinas. "Dramblio" paslaptis yra kameros žvilgsnis. Ji leidžia žiūrovui atsidurti įvykių centre, bet kartu išsaugoti distanciją ir net tam tikrą užuojautą jauniesiems žudikams. Van Santas sako, kad sukūrė filmą, norėdamas paprieštarauti žiniasklaidai, pastačiusiai mus akistaton su pasaulio žiaurumu ir reikalaujančia neatidėliotinos reakcijos. Gal ne tiek svarbu suprasti blogį, kiek pačiam juo neužsikrėsti, neprarasti meilės pasauliui, atsakomybės už kitą žmogų jausmo.

Interviu žurnalui "Itogi" Van Santas taip aiškina filmo pavadinimą: "Jis siejasi su sena budistų parabole. Pasak jos, aklieji, tie, kurie gali susidaryti įspūdį apie pasaulį tik viską apčiuopdami, kiekvienas savaip įsivaizduoja dramblį. Tas, kuris čiupinėja dramblio uodegą, mano, kad dramblys panašus į virvę. Tas, kuriam teko koja, yra įsitikinęs, kad dramblys - tai medis. Ir taip toliau. Aklieji negali įsivaizduoti viso dramblio. Jie niekad nesusidarys bendro vaizdo.(…) Niekas negali suprasti, kodėl normalus, visais požiūriais mielas berniukas staiga ima automatą ir…".

Netikėtas Larso von Triero pralaimėjimas

Regis, iki pat paskelbiant festivalio rezultatus mažai kas abejojo, kad "šakelę" vėl gaus Jacobo numylėtinis Larsas von Trieras už "Dogvilį" ("Dogville"). Naujausias, aštuntasis šio režisieriaus ir pirmasis trilogijos "USA" filmas Kanuose priimtas audringai. Tadeuszas Sobolewskis klausė savęs, kur glūdi neįtikėtina "pramušamoji" von Triero jėga. Jo manymu, režisierius įgyvendina europietišką svajonę apie kiną, kuriam būtų būdingas avangardinio eksperimento šviežumas, bet kuris kartu būtų ir pasaka, sukelianti paprastus jausmus, panašiai kaip Holivudo kinas.

Juostoje kalbama angliškai, veiksmas vyksta sąlygiškoje Amerikoje, filme vaidina amerikiečių žvaigždės Nicole Kidman, Lauren Bacall, Jamesas Caanas, Benas Gazzara. Visa tai tarsi patvirtina, kad Holivudas yra režisieriaus manija. Priešingybės traukia. Von Trieras nori veikti žiūrovo jausmus, manipuliuoti jais taip pat virtuoziškai, kaip ir amerikiečiai.

"Dogvilis" - dvejopai klastingas filmas. Galima žavėtis, kaip von Trieras vedžioja žiūrovą už nosies. Pasitelkęs trijų valandų trukmės reginį jis įtikina žiūrovą grynai teatrališka konvencija, kuri vieniems asocijuojasi su Bertoltu Brechtu, kitiems - su Thorntono Wilderio pjese "Mūsų miestelis". Interviu "Le Monde" režisierius prisipažino, kad vienas iš filmo įkvėpimo šaltinių buvo Dženės dainelė iš "Operos už tris skatikus", kurioje pasakojama keršto istorija: "Tai būtent tokie jausmai, kuriuos mano mama mokė slėpti. Beje, ji dievino Bertoltą Brechtą. Galvojau apie savo mamą ir apie Brechtą, keliantį man asociacijų su tam tikru žemėlapiu, abstrakčia geografija. Štai kaip aš radau filmo režisiūros stilių."

Senoje karo bazėje netoli Kopenhagos ant grindų baltais dažais (panašiai kaip žaidžiant klases) nupiešti miestelio namų kontūrai. Horizonte pastatyta dekoracija - sodą simbolizuojantis medis, kalnų kontūras. Šviesa ir garsai kaip teatre nusako orą ir dienos metą. Aktoriai, įeidami į "namus", "paženklina" tariamas duris, jie valgo iš tuščių lėkščių. Tačiau užtenka vos kelių rekvizitų, kad gimtų padoraus ir neturtingo amerikiečių miestelio, pažįstamo dar iš "Tomo Sojerio nuotykių", gyvos bendruomenės iliuzija. Tačiau tai ir ypatingas miestelis, nes jo dvasinio vadovo funkciją atlieka menininkas - rašytojas Tomas (Stellanas Skarsgardas, pažįstamas iš von Triero filmo "Prieš bangas").

Scenoje pasirodo Nicole Kidman. Ji vaidina Greis - merginą, kurią vejasi gangsteriai. Graži kaip Snieguolė, ji maldauja prieglobsčio. Tai, kas įvyksta po to, papasakota devyniuose skyriuose, kurių kiekvienas turi pavadinimą ir šiek tiek primena Disney’aus pasaką. Greis, kurią demokratiškai, nepaisant su slėpimu susijusios rizikos (jos ieško ir policija), priima miestelio bendruomenė, turi atsidėkoti darbu. Viskas jai sekasi. Kad ir kur ji pasirodytų, atneša laimę ir džiaugsmą. Jai sako: "Pavertei varganą miestelį nuostabia vieta".

Iki pat aštuntojo skyriaus, pavadinto "Dogvilis parodo iltis", nepalieka įspūdis, kad žiūrime parabolę apie tolerantiškumą. Greis čia yra tobula būtybė, tačiau vieną akimirką ima nebepatikti miestelio gyventojams. Tai žinoma psichologinė taisyklė: nemėgstame būti dėkingi, bent jau be galo ir be krašto. Greis gerumas yra kažkoks arogantiškas. Ir miestelis parodo iltis. Nykštukai ima maištauti prieš Snieguolę. Moterys jai pavydi, vaikai elgiasi nemandagiai, vyrai (išskyrus Tomą, kuris pasitenkina tik žodžiais) geidžia Greis, ją prievartauja, žemina, paverčia verge.

Staiga situacija keičiasi. Greis pasirodo besanti visai kitokia, nei atrodė. Ji nėra auka, kaip kad ankstesniųjų von Triero filmų herojės. Auka šįkart bus vyras - menininkas Tomas. Greis griebiasi kruvino atsako prieš negerą miestelį: "Pasaulis bus geresnis be Dogvilio". Klastingas žaidimas turi ne tik psichologinį tikslą. Tai ir akivaizdi politinė alegorija - JAV alegorija. Šiuo filmu von Trieras smarkiai įspiria amerikietiškam mitui. Tolerantiškumo kaukę dėvinti Greis pasirodo besanti arogantiškumo įsikūnijimas. Ji pradeda kaip tolerantiškumo mokytoja, o baigia kaip teroristė. Paties von Triero pasisakymai nepalieka jokių abejonių: "Man labai patinka amerikiečiai, kai sutinku juos individualiai, tačiau čia kalbama apie šalį, kurios iš tikrųjų nepažįstu, bet kurią jaučiu. Nemanau, kad amerikiečiai yra blogesni už kitus, bet nemanau, kad jie būtų geresni už "teroristų šalis", apie kurias kalba Bushas. Manau, kad žmonės visur vienodi. Ką galiu pasakyti apie Ameriką? Jėga korumpuoja. Tai faktas. Jie tokie galingi, kad galiu juos šiek tiek paerzinti. Juk nepadarysiu nieko bloga Amerikai, tiesa?"

Lietuviai Kanuose

Tikrai buvo. Buvo Ingeborga Dapkūnaitė trumpo metražo filmų žiuri. Buvo kritikų, žurnalistų, platintojų. Buvo ir filmas - dokumentinė Arūno Matelio juosta "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą" prestižinėje "Quinzaine des realisateurs" programoje. Iš Kanų filmas iškeliavo tiesiai į Paryžių. Netrukus grįš į Lietuvą. Tai bus pirmasis šiųmečių Kanų filmas, kurį pamatys mūsų žiūrovai. Tad apie įspūdžius - netrukus.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė