Šiuolaikinio meno scenos

Deimantas Narkevičius. Kadras iš filmo "Scena". 2003 m.

Prieš dvejus metus Deimantas Narkevičius atstovavo Lietuvai Venecijos bienalės nacionaliniame paviljone. Šįmet jis vėl ten važiuoja: pakviestas 2003 m. bienalės direktoriaus Francesco Bonami į bendrą, teminę programą, kuri simboliškai reprezentuoja ne kokią nors šalį, o patį "internacionalumą". Pakvietimas į "Documentą" ar Venecijos bienalės bendrą programą yra bene svarbiausias menininko veiklos tarptautinis įvertinimas. Tokio įvertinimo iš Lietuvos menininkų iki šiol susilaukė tik Gediminas ir Nomeda Urbonai (Documenta XI) ir Deimantas. Jo paklausiau apie pirmąjį pasirodymą bienalėje ir šio įvykio įtaką meninės karjeros tempams bei geografijai.

Lietuvos paviljono atidarymas praėjusioje Venecijos bienalėje susilaukė ažiotažo. Į jį atvykęs pilnas autobusas Lietuvos meno žmonių paskendo tarptautinėje publikoje. Atidaryme apsilankė ir kūryba domėjosi meno pasaulyje labai svarbūs ir žinomi asmenys - man pačiam tai buvo nemažas siurprizas. Objektyvus šio fakto patvirtinimas - tai žurnalo "Frieze" sms žinučių paslauga, kur specialistai rekomendavo, kuriuos paviljonus verta apžiūrėti. Į Lietuvos paviljoną primygtinai rekomenduota nueiti.

Paradoksalu, kad Lietuvos paviljone atstovaudamas Lietuvai aš po to nesulaukiau jokio dėmesio iš pačios Lietuvos. Po dalyvavimo Venecijos bienalėje menininkas tampa oficialiu šalies atstovu tarptautinėje meno scenoje. Grįžęs supratau, kad tai visai nėra suprantama Lietuvoje. Praktiškai nebuvo nė vienos publikacijos vietinėje spaudoje, tuo tarpu tarptautinėje spaudoje straipsnis apie mano darbus atsirado iš karto po atidarymo, praėjus tik 2 savaitėms. Venecijoje matomumas, aišku, buvo didelis: būdavo dienų, kai mažytį Lietuvos paviljoną aplankydavo 150-160 žmonių, nors konkurencija didžiulė, Venecijoje tikrai yra ką pamatyti...Pernai kai kurie mano darbai ("Legendos išsipildymas" ir "Energija") atsidūrė kolekcijose, ir tai yra akivaizdus įvertinimas.

Labai pozityvu, kad Lietuva dalyvauja Venecijos bienalėse. Kiekvieną kartą nusibrėžiame sau vis didesnius reikalavimus - tikiuosi, kad tai taps tradicija, svarbiu šalies prisistatymo būdu. Paviljonas turi būti orientuotas į tarptautinį kontekstą. Mano pakvietimas į bendrąją parodą rodo, kaip viskas turėtų vykti. Paviljonas - tai menininko tramplinas į tarptautinį kontekstą. Venecijos bienalė apskritai yra tapusi meno propagavimo institutu ir kultūrinių skirtingų šalių varžybų arena. Tai taip pat yra koncepcijų, sampratų kova tarp kuratorių, kai įvertinamos tendencijos, peržiūrima istorija (man pačiam įdomu, kokiu idėjiniu pagrindu, kodėl mano darbai šįmet atsiduria kartu su tokiais autoriais kaip Michelangelo Pistoletto ir Jonas Mekas).

Šįmet Venecijon vėl vyksta pilnas autobusas menotyrininkų, menininkų ir prijaučiančiųjų. Iš asmeninės patirties žinaui, kad Venecijos bienalė yra tramplinas ne tik dalyviui, bet ir žiūrovui. Tai yra būtinas horizontas, akiratis, palyginimo erdvė, kurioje pabuvojęs negali suprasti, kaip iki šiol apskritai galėjai veikti meno sferoje. Įdomi bienalės bendrosios dalies tema - "Svajonės ir konfliktai: žiūrovo diktatūra". Bendra ekspozicija bus sudaryta iš daugelio skritingų parodų su atskiromis temomis, o Deimantas dalyvaus dalyje, pavadintoje "Utopijos stotis" (kuratoriai: Molly Nesbit, Hansas Ulrichas Obristas ir Rirkritas Tiravanija).

Didžiųjų parodų komercinė sėkmė yra sukūrusi paradoksalią situaciją, kai jų beveik nebeįmanoma apžiūrėti per lankytojų minias. O kalbant apie žiūrovo galią, tai čia, Lietuvoje, yra neva žinančio žiūrovo diktatūra. Žiūrovas, kuris yra neangažuotas, kuriam neįteiktos sampratos apie meną, - tikras diktatorius. Jis yra uždaras, nepajėgus komunikuoti ir nervingas. Labai gerai informuotas žiūrovas yra tikrai įdomus, jis pats kūrybingai ieško būdų, kaip bendrauti su kūriniu. Visiškai nepasiruošęs žiūrovas ateina ir žiūri nuoširdžiai bei smalsiai. Taigi diktatorius yra tik tas vidurinysis sluoksnis, dažniausiai kažkiek susijęs su menu, tiksliau, "prie meno". Bet kuri šiuolaikinio meno praktika dažniausiai yra labai elitiška. Tačiau dėl labai prasto švietimo, dėl šiuolaikinio meno vaidmens visuomenėje nesupratimo žmonių galimybė komunikuoti su menu tampa beveik utopine.

Specialiai Venecijos bienalei Deimantas sukūrė filmą "Scena", kurio pagrindinis veikėjas - Šiuolaikinio meno centro pastatas ir institucija kaip utopinis modelis.

Dėl stipriai praeities veikiamos nūdienos mūsiškė šiuolaikinio meno praktika yra bergždžia, beprasmiška. Ji tikrai kažkuria prasme utopinė. Mes turime tokį didelį pastatą… Jis 30 metų atliko meno kūrinių pristatymo funkciją, o pastaruosius 10 metų veikia kaip muziejus. Nes, mano manymu, muziejus turi ne tik sandėliuoti. Šiuolaikiniai meno muziejai skatina meno praktiką, jie yra statomi ne tam, kad ką nors užkonservuotų, bet kad inicijuotų būsimus veiksmus. Nežinau, kaip suvokiamas meno muziejus Lietuvoje, - be sandėliavimo ir to sandėliavimo pateisinimo, aš kitų jo funkcijų nematau. Tačiau apskritai nuo 8-ojo deš. muziejai statomi galvojant apie ateitį - kaip katedros viduramžiais. O ŠMC pastatas, nors ir buvo pastatytas kaip paviljonas, tapo muziejumi, inspiruojančiu ateities veiklą. Manau, kad daugelis dalykų, kurie čia daromi, ir tai, kaip jie daromi, buvo iš esmės nulemti paties namo, jo architektūros ir jo vietos. Modernistinis funkcionalus pastatas XIX a. pastatų kontekste atrodo gerokai autentiškesnis nei tie gipso plokštėmis nukloti ir nuspalvinti istoriniai namai plastikiniais langais. Jis gerąja prasme disonuoja su savo aplinka: dydžiu, architektūra ir tos architektūros inspiruota veikla. Todėl man tai ir yra utopijos stotis. Filme jaučiama nostalgija ne praeičiai, ne toms vizijoms, ant kurių buvo statoma modernistinė architektūra. Tai nostalgija supratimo stokai. Nostalgija tam, kas galėtų būti čia pat, bet nėra, nors pastatas yra fizinis tos puikios galimybės patvirtinimas. Turime namą, radikalų namą, instituciją su radikalia programa….

Filme kalbantys žmonės komentuoja pastato funkciją.Mane domina ne populistinė, o elitinė nuomonė. Aš pavargau nuo profanacijos, nuo siaurai suprantamos postmodernistinės sampratos, pagal kurią menininkas yra lygus vartotojui ir neišsiskiria iš visuomenės. Man daug artimesnė modernistinė samprata, kai menininkas konfliktuoja su visuomene, net iškelia save virš jos, sukuria utopiją, kurią paskui visuomenė priima.

Tema konfliktiška. Deimanto pozicija konfliktiška. Ir, mano nuostabai, jo naujasis filmas yra pirmiausia labai gražus, tikrąja to žodžio prasme estetiškas ir net emocionalus, lyriškas. Deimantas komentuoja savo darbų emocionalumą kaip kylantį iš savo aiškios nuomonės reiškimo, nes "nuo 9-ojo deš. ironijos mes visi esame pavargę"…

Man filmas - tai pirmiausia fotografija, kur labai svarbus šviesos aspektas, kur apie šviesą reikia kur kas daugiau galvoti. Skaitmeninėmis priemonėmis gali filmuoti praktiškai net ir tamsoje, šviesa ne tokia svarbi. Būdamas 14-15 m. pradėjau fotografuoti. Atsimenu žavėjimąsi tuo, kaip nuotrauka keičiasi nuo šviesos, kurioje tu fotografuoji, lauke ar viduje. Galvoju apie vaizdo santykį su šviesa, su diena - toks fotografinis santykis su vaizdu man yra artimesnis. Kitas dalykas, kuris man patinka kuriant kiną - tai garso įrašinėjimas atskirai. Garso ir vaizdo, kaip automatiškai sinchroniškų dalykų suvokimas man neįdomus. Taip iš tiesų nėra. Garsas ir vaizdas savaime egzistuoja labai atskirai. Kurdamas filmą, apie garsą galvoji kaip apie kažką autonomiška.

Deimantas prie kino ėjo kažkuria prasme per garsą kaip atskirą raiškos priemonę. Iki tol kūręs skulptūras ir objektus, 1995 m. jis pradėjo įrašinėti interviu su žmonėmis, taip atrasdamas priemonę, kuria įmanoma pasakoti, perteikti naratyvą. Vizualia prasme jam kinas yra skulptūros pratęsimas, judanti tapyba, fotografija. Kartu tai reakcija į dominuojantį videomeną. Jo filmai akivaizdžiai išsiskiria iš daugumos Lietuvos ir tarptautinių menininkų videodarbų savo vaizdo kalba, net nuotaika, kurioje esama ir romantiškumo. Man keli svarbiausi to įrodymai yra pati jo filmų juosta, kuri estetizuoja laiko apnašas. Tai yra ir dėmesys istorijai, kuri pasakojama per asmenį, biografiją, autobiografiją. Tai yra ir filmams pasirinkta Wagnerio, Balakausko, ir kitų kompozitorių akademinė muzika, ir daugybė miesto bei gamtos vaizdą. Diskutavome apie praeities dalyvavimą jo kūryboje ir romantiškumą, vieną pagrindinių 2002 m. sukurto filmo "Kaimietis" temų.

Pavadinimas "Kaimietis" nurodo į XIX a. Pasakojimas, konstrukcija, dviejų žmonių buvimas, filmavimo būdas referuoja į romantinį, o ne avangardinį kiną - tai mano pozicija dominuojančio postindustrinio videomeno atžvilgiu. Kaimietis - tai komentaras apie tam tikrą urbanizacijos lygį, čia kalbama apie kaimietiškumą kaip kultūrinį fenomeną.

Kita vertus, mes neturime jokio mito, jokios istorijos, kuri bent kiek jungtų lietuviškai šnekančius žmones. Mūsų nejungia jokia idėja. To neatlieka nei religija, nei valstybės kūrimo idėjos. Nuorodomis į romantiškumą šiame filme taip pat tarsi klausiama, kas galėtų būti tas jungiantis pradas, bendrumas.

Tačiau nostalgijos praeičiai aš nejaučiu. Tai, ką mes turime dabar, kas mus veikia, daugelis mūsų gyvenimo aspektų - socialinė struktūra, savivoka, kultūrinis būvis - yra tiek smarkiai paveikti praeities, kad nostalgija jai būtų keista. Mes dar gyvename praeityje. Gal tai būtų atsakymas, kodėl mano temos yra tarsi iš praeito laiko. Mūsų meno scenos sankloda, mūsų meno pedagogikos ir kolekcionavimo sistema yra praeities artefaktas, nė kiek nereformuotas. To jungiančio mito, idėjos nebuvimas irgi yra nulemtas praeities. Mūsų dabartis yra praeitis, o jai aš nejaučiu nostalgijos.

Tačiau, matyt, dėl Deimanto filmų romantiškumo, estetiškumo ir kitokių savybių ne vienas užsienio kritikas, menininkas, pašnekovas sieja jo filmus su moterišku diskursu. Mane tai labai sudomino. "Legendos išsipildymas" jau ne kartą aptartas kaip perkeliantis istoriją iš vyro lūpų (tradicinė vyro privilegija ir teisė) į moters. Paskutiniuose dviejuose filmuose veikia moteriški personažai. Švelni jų kalba, gražūs veidai, juokas ir net dainavimas labai organiškai dera prie minkštų, patrauklių, lėtų peizažinių vaizdų. "Kaimietyje" aiški ir lyčių tema, vyro ir moters portretai gretinami ryškaus kontrasto principu. Įdomu, kaip pats Deimantas reflektuoja moteriškumo ir apskritai lytiškumo aspektus savo kūryboje.

Keista, bet ir mano dėstymo užsienyje patirtis rodo, kad dauguma mano studentų yra menininkės moterys. Manau, kad apskritai Lietuvos visuomenė yra daug labiau veikiama moterų negu vyrų. Deja, jos veikia netiesiogiai. Moteriškas dominavimas akivaizdus, bet neatviras, per vyrus. Britanijos, net Prancūzijos visuomenė yra gerokai vyriškesnė. Ir man atrodo, kad taip buvo visą laiką, kiek aš Lietuvą atsimenu. Nelabai galiu to paaiškinti. Tai tiesiog moteriško, netiesaus mentaliteto dominavimas. Gal ir mano filmai netiesiogiai paženklinti moteriško mentaliteto.

O 95 procentai visų filmų apskritai yra apie moterų ir vyrų santykius. Kinas mane domina kaip galimybė įrašyti pasakojimus, dialogus. Man įdomi moteriška logika. Nenorėčiau banaliai sakyti, kad moteriškas pasakojimas yra jausmingesnis, kad jos geriau mato detales ir panašiai. Juk yra ir be galo jausmingų, smulkmeniškų vyrų. Bet bent jau iki šiol apskritai bendrauti ir išgauti pasakojimą iš moterų, nesvarbu kokio amžiaus, buvo paprasčiau.

Ar kurdamas "Kaimietį" galvojau apie lyčių priešpriešinimą? Be abejo. Tiksliau, galvojau apie filmo struktūrą. Vyriškam, monumentaliam monologui čia parinktas labai stiprus vaizdas, beveik nekintantis portretas. Abu tie pradai, vyriškas ir moteriškas, geriausiai atsiskleidžia tada, kai vyras ar moteris kalba patys apie save, o ne tada, kai komunikuoja. Komunikavimas yra naujas žaidimas, kuris, be keitimosi, turi kitų tikslų. Bet koks dialogas yra tam tikra kovos forma. Man atrodė įdomiau derinti du monologus, kurie vienas kitą komentuoja savo skirtingumu. Struktūriškai didžiausia įtampa kyla tada, kai esama didžiausių prieštaravimų.