Kryptis: atgal į ateitį

Andrius Bialobžeskis (Merlinas) D. Matvejevo nuotr.

Šiuolaikinio teatro ieškojimų nuotaikas Naujosios dramos akcijoje labiau atspindėjo dramaturgija, tačiau ir naujausius, ir modernia klasika tapusius veikalus mūsų režisieriai interpretavo išlaikydami asmeninį braižą, ieškojo paralelių tarp teksto ir savo kūrybos temų.

Sigitas Račkys ir Šiaulių dramos teatro trupė pristatė Thomaso Bernhardo pjesę "Minetti" (tai antras susitikimas su austrų dramaturgu - šį sezoną Nacionaliniame dramos teatre Valentinas Masalskis pastatė "Įpročio jėgą"). Legendinio aktoriaus Bernhardo Minetti lūpomis dramaturgas išreiškė savo požiūrį į teatrą, talentą ir visuomenę. Pjesėje suderinta nesuderinama - griežtos pažiūros ir sentimentalumas. Dramaturgas savo kūrinius dedikavo aktoriams - "sielos žmonėms", o publiką vadino sielos ir savo asmeniniu priešu. Savotiškas kritiško požiūrio į biurgerišką visuomenę ir atviros meilės teatro menui lydinys - Minetti monologas, sukomponuotas kaip nenutrūkstantis minčių srautas, kaupęsis daugelį metų. Ritmingai varijuojamos panašios mintys štrichas po štricho kuria personažo charakterį. Sudėtinga T. Bernhardo teksto maniera ir psichologinis pjesės gylis reikalauja ypač didelės pastatymo įtampos, ryškaus vidinio potėpio ir drauge niuansuoto pusšešėlių žaismo. Tuo tarpu režisieriaus pasirinktas utritruotas teatrališkumas išryškino siužeto melodramatiškumą ir sureikšmino narciziškus Minetti charakterio bruožus. Akcentuodamas pjesės skaitymo ypatybes, S.Račkys praleido vidinę veiksmo dinamiką ir formai nesuteikė turinio, o atsainus požiūris į antraplanius personažus prisidėjo prie bendro veiksmo stichiškumo. Galbūt pritrūko laiko ar režisieriaus ir aktoriaus dialogo konstruktyvumo.

Cezario Graužinio ir Muzikos akademijos magistrantų eskizas pagal Rolando Schimmelpfennigo pjesę "Arabiška naktis" virto išbaigtu spektakliu - režisūra ir aktoriniai darbai susiliejo į darnią visumą. Pjesėje pasakojama apie stebuklus neįprastoje aplinkoje - Šecherezados palapinę pakeičia daugiabutis. Siurrealistinės logikos nestokojantis siužetas kuriamas iš dekonstruotų, tarpusavyje supintų penkių monologų, kuriuos autorius pripildo egzotiškais sapnais ir vizijomis. R. Schimmelpfennigas miesto gyvenimo ženklus - kultūrų įvairovę, susilpnėjusius žmonių ryšius, izoliuotumą - pavertė rytietiško stiliaus fantazija, o kasdienybėje įžvelgė pasakos irrealumą ir romantiką. C. Graužinis išryškina pjesės sąlygiškumą - išlaikytas teksto struktūros fragmentiškumas, o vaidmenys scenoje plėtojami izoliuotai ir tik retkarčiais sujungiami bendros mizanscenos. Nepaisant kinematografiškos kompozicijos, spektaklio visuma vienalytė - aktoriai įspūdingai laviruoja tarp realybės ir vizijos, įtaigiai kurdami puošnų pasakos audinį.

Naujos Mariaus Ivaškevičiaus pjesės "Madagaskaras" pirmosios dalies pastatymas Vilniaus mažajame teatre, mano nuomone, tapo svarbiausiu Naujosios dramos akcijos lietuvių programos įvykiu. Pirma, tai dar vienas lietuviškas kūrinys scenai ir antra - pjesėje pristatytas originalus ir itin kontroversiškas požiūris į Lietuvą kaip fenomeną. Pagrindinis "Madagaskaro" veikėjas Kazimieras Pokštas įkūnija istorinę asmenybę - Kazį Pakštą, geografą ir keliautoją, puoselėjusį utopines idėjas. Pokšto, jo sutiktų žmonių istorijomis M. Ivaškevičius vieną po kito "apnuogina" populiariausius lietuviškos mąstysenos štampus: gigantomaniškus mažos tautos užmojus, agrofobiškumą, praeities mitologizavimą ir t.t. Nepikta autoriaus ironija neaplenkia ir lokalesnių ypatumų - "n-tosios kartos nuo žagrės" subtilybių ar nenumaldomo Laikinosios sostinės gyventojų potraukio išsvajotajam Paryžiui. Pjesės veiksmas vyksta tarpukariu, tačiau nemažai užuominų yra gerokai vėlesnės ir siekia mūsų laikus, o spalvingų veikėjų prototipus (daugiau ar mažiau abstrahuotus) nesunku atpažinti. Žaižaruojantis M. Ivaškevičiaus humoro jausmas užtikrina kūrinio vietą lietuvių literatūros istorijoje, tačiau nepaisant solidžios juoko dozės "Madagaskaras" nėra tiesiog talentinga komedija:" anapus komizmo iškyla mintys apie galimas nemenkas tautinio mentaliteto problemas. Rimas Tuminas ir Arvydas Dapšys, režisuodami pjesę, išliko ištikimi poetinio teatro sampratai ir suteikė spektakliui jaukaus, gyvybingo švelnumo. Jaunieji Mažojo teatro aktoriai "tuminiškai" kruopščiai įkūnijo ryškiaspalvius "Madagaskaro" personažus. Specifinė leksika, perimta iš tarpukario Lietuvos raštų, čia buvo labiau privalumas nei trūkumas.

Tankredo Dorsto misterija "Merlinas, arba Nusiaubta šalis" nagrinėja utopijos destruktyvumą. Gigantiškas kūrinys, kurio puslapiuose telpa šimtmečiai, pasak autoriaus, gimė stebint XX amžiaus globalius pokyčius. Civilizacijos patirtis čia - "visuotinės harmonijos atkūrimo" ritualo dalis, nuo vieno žmogaus mikropasaulio plėtojama universalių procesų analizės link.

1981 m. pasirodžiusi pjesė statyta visoje Europoje; Gintaras Varnas pasirinko didžiąją "Menų spaustuvės" salę ir režisavo teksto dalį, pasakojančią apie viduramžių Angliją. Režisūrinėje spektaklio koncepcijoje gėrio ir blogio kovos centru tapo karaliaus Artūro šeimos ir ją supančių asmenų santykiai, jų tragizmas atspindėjo utopišką burtininko Merlino užmojį pertvarkyti pasaulio sandarą. Akcentuodamas šeimos istoriją režisierius atsisakė rituališkumo (didingi dramos užmojai liko potekstėje), tačiau visuma įgijo žmogaus mastelį. Trumpas repeticijų periodas ir medžiagos apimtis neleido "Merlinui" įgauti ankstesnių G. Varno darbų įtampos, bet subtiliai sustyguotas galimo spektaklio piešinys jau nujaučiamas.

Kiek simboliškai tradicijos raidą nagrinėjantį festivalį užbaigė primiršto radijo teatro žanro spektaklis. Jautraus įžvalgumo kupina Kristiano Smedso pjesė "Sušalę paveikslai", režisuota Ramunės Kudzmanaitės, pasakojimus apie suomių šeimos narius sulydė į liturgišką kvietimą atverti širdis meilei. Kūrinio centre vaizduojamas žmogus ir jo likimo reikšmė tarsi apibendrino Naujosios dramos akcijos spektaklių temas; humanistinė orientacija yra ta tradicija, kurią verta perimti iš praeities ir perduoti ateičiai.