Kokia knyga norėtumėt būti?

"Žaltvykslė"

"Nusižudžiau, nes nemylėjote manęs ir aš jūsų taip pat nemylėjau. Nusižudžiau, nes mūsų kontaktai buvo bailūs ir niekingi. Palieku jums nenugalimą nerimą." Rodydamas paskutines jauno savižudžio gyvenimo valandas tą dieną, kurios datą jis iš anksto užrašė ant veidrodžio, Louis Malle’is filme "Žaltvykslė" (LTV, 10 d. 22 val.) pateikia bene pilniausią depresijos kamuojamo žmogaus kino portretą. Jis buvo sukurtas daug anksčiau, nei apie tai pradėta kalbėti žiniasklaidoje - 1963-iaisiais. Tačiau režisierius rėmėsi dar ankstesniais (trisdešimties metų senumo) užrašais - garsaus prancūzų rašytojo, dadaisto ir siurrealisto Drieu La Rochelle’io tekstu, kuriame šis aprašė nuo morfijaus priklausomo savo draugo likimą. Beje, jau vėliau pats rašytojas pradės svaigintis fašizmo narkotiku, o šiam režimui žlugus, negalėdamas susitaikyti su artimu komunizmo triumfu, nusižudys ir pats. Tačiau, matyt, Drieu La Rochelle’io aprašyta atmosfera buvo artima 7-ojo dešimtmečio pradžiai, kai Malle’is kūrė filmą: jausmų atrofija, praradęs autoritetą elitas, moralinė buržuazijos ir intelektualų krizė ir vis daugiau OAS teroro aktų gatvėse. Filmo herojus - taip pat intelektualas. Jis susitikinėja su savo draugais vienoje Paryžiaus kavinėje. Tačiau, kitaip nei draugai, filmo herojus Alenas (Maurice Ronet) vis labiau abejoja, ar rytojus tikrai priklauso jam.

Alenas yra pleibojus, beįžengiąs į Kristaus amžių. Jis apimtas visiško pralaimėjimo nuotaikos. Alenas visada daug gėrė, tačiau dabar gydosi nuo alkoholizmo, nors tai nieko nebegali pakeisti. Baigėsi laukimo kupina jaunystė, o suaugusiųjų gyvenimo konformizmas ir stabilizacija Aleno netenkina. Kita vertus, jis ir pats nesugeba niekuo susidomėti, net pamilti. Jis bando tapatintis su Scottu Fitzgeraldu ir net prieš mirtį baigia skaityti "Didįjį Getsbį".

Paskutiniąją Aleno kelionę į kruopščiai suplanuotą pabaigą Malle’is fiksuoja kaip tikras Robert’o Bressono mokinys (Malle’is buvo šio asistentas filmuojant "Nuteistasis mirti pabėgo"). Čia daug susikaupimo, įtampos kupinos statikos, preciziškų detalių (intymios smulkmenos, pistoletas, Marilyn Monroe nuotrauka, laikraščių iškarpos…). Labai tiksliai parinkta muzika: filme skambančias melancholiškas miniatiūras Satie sukūrė 1888-1890 m., paveiktas viduramžių meno.

Po kelerių metų - 1965-aisiais Malle’is sukuria visiškai į ankstesnius nepanašų filmą - revoliucinę pasaką-vesterną "Viva Maria!" (TV4, 11 d. 14.35). Filmo sumanymas gimė filmuojant "Žaltvykslę", nes visa filmavimo grupė, veikiama niūrios auros, pradėjo galvoti apie savižudybę, prisidėjo ir Alžyro krizė. Tad "Viva Maria!" turėjo būti savotiškas priešnuodis.

Filmu Malle’is tarsi dar kartą įtikino, kad Naujosios bangos kūrėjai sugeba žongliruoti ir žaisti visais žanrais, nes jų išsilavinimas - Henri Langlois sinemateka. Filmas pasakoja apie tai, kaip kažkur Lotynų Amerikoje XX a. pradžioje dvi Marijos (jas vaidina populiariausios ir seksualiausios to meto prancūzų aktorės Jeanne Moreau ir Brigitte Bardot) vadovauja liaudies revoliucijai ir tampa jos nemirtingomis didvyrėmis. Tačiau Malle’is mėgaujasi ir savo "Meilužių" parafrazėmis, ir Macko Senneto ar Maxo Linderio komedijų gegais, ir net kuria scenas a la Christian-Jaque’as, Elia Kazanas ar Sergejus Eizenšteinas. Filmas sulaukė neregėto populiarumo ir, sako, net paveikė mados raidą (kostiumus kūrė Pierre’as Cardinas).

Visiškai gyva kino istorija - bene vienintelis šios savaitės televizijos programos privalumas. Ar gali būti šiuolaikiškesnis filmas už kito prancūzų Naujosios bangos kūrėjo ir Malle’io bendražygio Franēois Truffaut 1966 m. sukurtą "451 laipsnį pagal Fahrenheitą" (TV3, 7 d. 11.40)? Visuomenės, kurią visiškai tenkina aktyvus bendravimas su bekraujų serialų personažais, paveikslas labai atpažįstamas, nors ir Ray’us Bradbury, pagal kurio knygą filmą kūrė Truffaut, ir pats režisierius piešė tolimą ateitį.

Šis filmas - viena pirmųjų, postmodernizmo laikais itin išpopuliarėjusių kino antiutopijų. Pagrindinis herojus Montagas ("Žiulio ir Džimo" Oskaras Werneris) yra kruopštus ir pareigingas žmogus. Jo profesija - deginti knygas, mat toje unifikuotoje, automatizuotoje ateities visuomenėje knygos laikomos ne tik nereikalingomis, bet ir pavojingomis, nes drumsčia protą. Todėl jos naikinamos ugnimi, o nelegaliai jas saugantys žmonės baudžiami.

Netrukus Montagas susipažįsta su jauna mokytoja (Julie Christie), ši paskatina jį skaityti. Pažintis verčia aukštyn kojomis Montago gyvenimą. Jis pradeda maištauti, tampa visuomenės priešu ir pagaliau prisijungia prie pogrindinės žmonių-knygų grupės. Kiekvienas tų žmonių atmintinai išmoksta kokią nors knygą, kad išsaugotų ją ateičiai. Montagas pasirenka Edgaro Allano Poe apsakymus...

"451 laipsnis pagal Fahrenheitą" - tai ne tik mokslinės fantastikos filmas, nors jis nepaprastai stilingas. Tačiau režisierius nesimėgauja gausybe ateities atributų, kurie dažniausiai dvelkia kiču. Tai ir ne tik filmas-alegorija apie totalitarinių režimų neapykantą knygoms. Pirmiausia tai - Truffaut meilės prisipažinimas knygoms. Jis jas mylėjo taip pat beatodairiškai ir aistringai, kaip kiną ir moteris. Tos meilės kupinas kiekvienas kadras.

Kartu filmas simboliškai žymi paveikslėlių, vaizdų epochos pradžią. Knygų nebereikia net naikinti. Jos išnyksta iš kasdienybės, kaip nyksta mokėjimas naudotis žodžiu, mokėjimas jausti tarp tavęs ir knygos atsirandančią erdvę. Neabejoju, kad filmo piešiamoje ateityje aš taip pat tapčiau knyga. Gal Hrabalo, gal Lawrence’o Durrello... o Jūs?

Iš senųjų filmų šią savaitę negalima praleisti 1974 m. sukurto paskutinio didžiojo Alfredo Hitchcocko filmo "Šeimų sąmokslas" (TV3, 7 d. 1 val.). Nemigos kankinių laukia linksmas trileris. Sena turtuolė pasikviečia aiškiaregę, kad ši surastų nesantuokinį jos sesers vaiką, kurį senutė kažkada atidavė įvaikinti, nes bijojo, kad vaikas užtrauks šeimai gėdą. Tačiau aiškiaregė (kaip tai dažniausiai būna) yra apgavikė, tad įvykiai pasisuka visai kita kryptimi...

TV4 (12 d. 14.05) rodys vieną garsiausių pokario amerikiečių miuziklų - Richardo Whorfo 1946 m. sukurtą biografinį filmą "Kol debesys praplauks". Filmo herojus - garsus kompozitorius Jerome’as Kernas - kentėjo todėl, kad XX a. pradžioje JAV vyravo nuomonė, jog tik atvykėliai iš Europos gali kurti gerą muziką. Kompozitorių vaidina Robertas Walkeris, o įvairiuose epizoduose pasirodo garsenybės - Judy Garland, Frankas Sinatra, Lucille Bremer, Cyd Charisse...

Naujesniems filmams taip ir neliko vietos. Atkreipsiu Jūsų dėmesį tik į vieną - Rory Kelly 1994 m. komediją "Miegok su manimi" (LNK, 11 d. 23.10). Ji įdomi tuo, kad šeši scenaristai, kurie gyvenime yra geri draugai, parašė po šio filmo epizodą. Tai pasakojimas apie meilę, draugystę ir šeimyninius santykius. Beje, vieną iš personažų - Sidą suvaidino Quentinas Tarantino.

Jūsų - Jonas Ūbis