Muzika

Iš fonografo įrašų

Lietuvių liaudies muzika, įrašyta 1935-1939 metais

Austė Nakienė

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido kompaktinę plokštelę "Suvalkijos dainos ir muzika. 1935-1939 metų fonografo įrašai" (parengė Austė Nakienė ir Rūta Žarskienė). Šia plokštele pradedami skelbti institute saugomi unikalūs lietuvių tautosakos įrašai - vos girdimi, traškantys, stringantys, reikalaujantys kruopštaus restauravimo, tačiau išsaugoję mums senųjų liaudies dainų skambėjimą, tarmišką šneką bei įvairių instrumentų garsus.

XX a. pirmojoje pusėje Lietuvoje tebegyvavo turtingos tautosakos bei tautodailės tradicijos: kaimų pakelės buvo nusėtos mediniais kryžiais, gyvenamųjų namų kambariai išpuošti tradiciniais audiniais, vyresnio amžiaus žmonės vis dar mokėjo itin senų dainų bei instrumentinių melodijų. To meto visuomenė gerai suprato kaimuose išlikusio, tačiau sparčiai nykstančio liaudies meno unikalumą ir skubėjo kaip galima daugiau jo surinkti. 1935 m. Kaune įkurtas Lietuvių tautosakos archyvas, kurio pagrindinis tikslas - tautosakos rinkimas ir saugojimas. Tai buvo nedidelis, tačiau gana modernus mokslinis centras, dirbęs garsiųjų Vienos, Berlyno bei Freiburgo tautosakos archyvų pavyzdžiu. Jam vadovavo dr. Jonas Balys, jis organizavo tautosakos rinkimą, rūpinosi žurnalo "Tautosakos darbai" leidyba bei lietuvių tautosakos tyrinėjimų sklaida užsienyje.

Fonografo įrašais rūpinosi jaunas folkloristas Zenonas Slaviūnas. 1935-1939 m. į fonografo plokšteles jis įrašė per 6000 tautosakos kūrinių. Kaip matyti iš archyvo dokumentų, į kaimus su fonografo aparatais niekas nevykdavo, žymiausi dainininkai bei muzikantai iš kaimų buvo kviečiami atvažiuoti į tautosakos archyvą, kur jų repertuarą įrašydavo į fonografo plokšteles. Pačius geriausius atlikėjus kviesdavo ne tik į archyvą, bet ir į Kauno radiofoną, kur rengdavo tiesiogiai transliuojamus liaudiškos muzikos koncertus. Liaudies muzikos atlikėjų pasirodymai sulaukdavo nemažo visuomenės dėmesio, sutartinių giedotojų, ragų pūtėjų ir kt. koncertai buvo recenzuojami solidžiausiame to meto dienraštyje "Lietuvos aidas".

1940 m. sėkmingą archyvo darbą nutraukė sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas. Karo metais archyvo vadovas J. Balys emigravo į Vokietiją, vėliau į Ameriką, Z. Slaviūnas pasiliko Lietuvoje, čia patyrė ideologinį spaudimą, jo moksliniai tyrinėjimai buvo ribojami. 1941 m. Lietuvių tautosakos archyvas iš Kauno perkeltas į Vilnių, archyvo sukaupti rinkiniai ir fonografo įrašai po karo atiteko Lietuvių kalbos ir literatūros institutui. Prieškario plokštelės ilgai gulėjo užmirštos, jos prisimintos tik 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai visuomenė vėl ėmė domėtis savo tradicijomis, o valstybė - remti lituanistikos tyrinėjimus.

2001 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute pradėta archyvinių garso įrašų restauravimo ir leidybos programa (vadovaujama dr. R. Žarskienės), kuria siekiama išsaugoti lietuvių liaudies muzikos įrašus pasitelkus šiuolaikines technologijas. Tautosakos kūriniai iš fonografo plokštelių perrašyti į skaitmenines laikmenas, geriausiai išlikusius įrašus nutarta išleisti atskiriems Lietuvos regionams skirtose kompaktinėse plokštelėse. Rengiant įrašus leidybai tikėtasi, kad jie sudomins ir šių dienų klausytojus - nuties tiltus tarp skirtingų istorinių laikotarpių, savitai nuskambės dabarties kontekste.

1935-1939 m. fonografo plokštelėse įrašyta lietuvių tautosaka išties unikali, savo verte ji prilygsta Balio Buračo nuotraukoms. Įrašai atspindi ne tik to laikotarpio dainininkų ir muzikantų repertuarą, savitą jų atlikimo manierą, bet ir temperamentą; juose užfiksuotas dainos tempas, balso tembras, ritmo pulsavimas bei melodijų vingrybės vaizdžiai atskleidžia lietuvių valstiečių jauseną. Iš fonografo plokštelių sklindantys balsai atviri, nuoširdūs; atviresni ir patys dainininkai, jie nesislepia už kaukių, kaip tai neretai daro išsilavinę, tam tikrą visuomeninę padėtį užimantys šiuolaikiniai žmonės. Lyginant XX a. pirmosios pusės ir XXI a. pradžios garsinius dokumentus, galima pastebėti ne tik muzikos stiliaus bei atlikimo pokyčius, bet ir ano meto bei dabarties žmonių mentaliteto skirtumus.

Senieji liaudies muzikos įrašai įdomūs ir kitu požiūriu: juose dar labai ryškiai atsispindi įvairių Lietuvos regionų - Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos, Dzūkijos - liaudies muzikos ypatumai. Fonografo plokštelių grioveliuose kaip medžio rievėse įrėžti nepakartojami kiekvieno regiono liaudies melodikos stiliaus bruožai. Todėl ši medžiaga galėtų pasitarnauti tyrinėjant lietuvių liaudies muzikinių dialektų susidarymą bei nykimą, dialektų raidą bei nuolatinę jų sąveiką.

Kompaktinė plokštelė "Suvalkiečių dainos ir muzika" atspindi Marijampolės ir Vilkaviškio apskrityse gyvavusią tradiciją. Čia sudėti šio krašto dainininkų Agotos Mikulevičienės, Magdalenos Radzevičienės, Vinco Kazimiersko, Marės Žemaitienės, Marės Arnastauskienės bei muzikantų Juozo Radzevičiaus, Jurgio Gudyno, Jurgio Bylos, Jono Stadalniko, Prano Puskunigio ir kitų atliekami kūriniai. Į plokštelę pateko ir viena Martyno Jankaus daina iš Mažosios Lietuvos (iš viso išliko devynios jo padainuotos dainos). Kadangi kitų garsinių dokumentų, įamžinusių šio krašto tradiciją, nėra, minėtą dainą buvo nutarta skelbti kartu su stiliaus požiūriu jai artimiausiomis suvalkiečių melodijomis.

Į plokštelę surinktos įvairių žanrų dainos: rugiapjūtės, jaunimo, meilės, vestuvių, vaišių, šeimos, bet atskirų žanrų dainos neišdėstytos paeiliui, tarp jų nėra aiškios takoskyros. Dainos eina viena po kitos tarsi skirtingą gyvenimą nugyvenusių žmonių pasakojimai, jas sieja bendra visose lietuvių liaudies dainose plėtojama tema - mylimo žmogaus pasirinkimas ir šeimos sukūrimas. Įdomu, kad visos 1935-1939 m. įrašytos suvalkiečių dainos yra vienbalsės, joms būdinga savita monodinė raiška: grakščiai išvingiuotos melodinės linijos, subtilus dermės pojūtis, kintantys metrai, melizmai. Kaip rodo naujausių ekspedicijų medžiaga, dabar dainų melodikos bei atlikimo stilius Suvalkijos kaimuose gerokai pasikeitęs: dažniausiai dainuojama dviem balsais, melodijų vingrybės gerokai apnykusios. Todėl galima tarti, kad į fonografo plokšteles įrašytos dainos artimesnės XIX a. Antano Juškos surinktoms dainoms negu šių dienų tradicijai.

XX a. pirmojoje pusėje į plokšteles įrašytai šio krašto instrumentinei muzikai taip pat būdingi monodinio stiliaus bruožai. Dauguma šios kolekcijos instrumentinių melodijų atliekamos smuiku, birbyne, švilpyne. Kompaktinės plokštelės "Suvalkijos dainos ir muzika" klausytojams atsiveria unikali galimybė išgirsti autentišką suvalkiečių smuikavimą, virtuoziškai griežiamus populiarius to meto šokius. Pasiklausius smuiko įrašų iš tiesų stebina itin aukštas per septyniasdešimt metų perkopusių liaudies muzikantų meistriškumo lygis bei atlikimo kokybė. Instrumentinės muzikos įrašų kolekcijos puošmena - birbyne ir dūdmaišiu pučiamos savitos piemenų melodijos - raliavimai, pasižymintys laisva improvizacija, greitu tempu, gausiais melizmais. Klausytojus turėtų sudominti ir suvalkiečių kankliavimo pavyzdžiai - žymaus Skriaudžių kanklininko Prano Puskunigio įrašai (jo nuotrauka puikuojasi ant leidinio viršelio).

Fonografo įrašų leidyba bus tęsiama ir toliau. 2004 m. numatoma išleisti Aukštaitijos regionui skirtą plokštelę, kurioje bus sudėtos autentiškai atliekamos sutartinės, skudučiais ir ragais pučiamos polifoninės kompozicijos bei itin savita, gana artima baltarusių melodijoms rytų aukštaičių liaudies muzika.