Literatūra

Arūnas Spraunius

proza

Nakties malonumai

Susitiko klube. Stojosi nuo baro kėdės ir netyčia užkliudęs parvertė jos stiklą. Sutriko, nužvelgė, pasisiūlė pavaišinti šampanu. Šampano vėliau jie kelis sykius kartojo, jis šokdino ją kone iki klubo uždarymo. Gerokai po pusiaunakčio moteris paprašė iškviesti taksi. Lydėdamas į gatvę, jautė apmaudą, mat buvo įsitikinęs, kad tuoj teks atsisveikinti. Prie automobilio abu stabtelėjo.

- Nepalydėsi? - tarsi nustebo ji.

Dukart to paties kartoti nereikėjo. Atsakęs dėkingu šypsniu, prilaikė ranką, kol moteris įlipo, po to įsitaisė greta. Pasakyti, kad džiaugėsi taip, kaip džiūgautų bet kuris jo vietoje, būtų per maža. Buvo laimingas, toji moteris jam labai patiko. Važiuodami truputį paplepėjo, paskui jis ją apkabino ir pirmą kartą pabučiavo. Net nutirpo iš pasitenkinimo suvokęs, kokia naktis jo laukia. Moteris bučiavosi tiesiog fantastiškai, meistriškai ir godžiai.

Ji sustabdė taksi prie daugiabučio namo su senoviškais, keistos pusapvalės formos balkonais. Buvo matyti, kad yra apgirtusi - ilgai ieškojo rakto, visą laiką tyliai juokėsi. Kai pagaliau surado, laukujas duris atrakino jis ir tylėdamas stebėjo, kaip ji neskubėdama ėjo prie laiptų. Sekdamas paskui norėjo klausti, ką švenčia, kalbėtis, taip tarsi tirpdyti tarp dviejų žmonių kartais atsirandantį nejaukumą. Tačiau moteris visą laiką juokėsi, kartais atsigręždama, lyg tikrintų, ar palydovas seka paskui. Šoktelėjęs per keletą laiptelių pasivijo, apkabino per liemenį, lūpomis švelniai pakuteno ausį. Ji atsakė apkabinimu, pakišo ranką po švarku. Jos juokas persidavė ir jam, butą trečiame aukšte pasiekė kikendami.

- Čia… - iškvėpė nakties draugė, kai jie jau buvo prieškambaryje. Kol jis avėsi batus, ji atsirėmė į sieną greta didelio veidrodžio, užsimerkė. Kiek palaukęs prisiartino, ir tada ji stipriai, ūmiai jį apkabino, įsisiurbė į lūpas alsuodama taip, kad, atrodė, viskas ir įvyks prieškambaryje. Paskui staiga atšlijusi sušnibždėjo:

- Žinai, tas butas mane biesina! - ir nusikvatojo. - Užeik! - šūktelėjo žengdama į kambarį. Sekė paskui susidomėjęs, mažumėlę sutrikęs. Jos temperamentas nepaprastai jaudino, tačiau pats nusprendė tvardytis, neskubinti įvykių. Moteris prisėdo ant fotelio, nusitraukė batelius, nerūpestingai švystelėjo į kampą.

- Neprieštarausi, jei dar išgersime… - tarsi paklausė, tarsi patvirtino sukdama prie baro. Ištraukė butelį itališko vermuto, surado ledo, stiklus.

- Papasakosi, ką veiki? - ji vėl šypsojosi, žiūrėjo į gėrimą taurėje.

- Tiesiog esu su žavia moterim. Už tave, - taure skimbtelėjo į jos stiklą.

Pasikeitė žvilgsniais, išgėrė, po to sekė ilgas bučinys. Jiedu sėdėjo ant sofos, greta, nerūpestingai sukryžiavusi kojas jinai tarsi skubino jį ar bent neleido stabčioti. Palankesnės situacijos tikriausiai nebūna. Kai atsegė liemenėlę, suskambo telefonas.

- Velnias… - sumurmėjo apmaudžiai, tačiau iš glėbio išsilaisvino. Nuskubėjo į prieškambarį, pakėlė ragelį.

- Klausau, - atsiliepė nepatenkinta. Išgirdus atsakymą, balso tonas regimai sušvelnėjo. - O, ką aš girdžiu… kodėl tik dabar? - ženklais atsiprašiusi, kad tuoj baigs, uždarė duris.

Stengėsi nesiklausyti pašnekesio. Mėgindamas įveikti apmaudą, priėjo prie lango. Manė esąs patyręs tuose reikaluose, pagaliau ji pati akivaizdžiai nori… Už durų girdėjosi, kaip ji kažką aiškina, moko, atsikalbinėja, kai kada atsklisdavo juokas. Klausėsi jos balso ir vėl pasijuto ramus, atgavęs pasitikėjimą. Vis dėlto pokalbis užtruko.

- Dėl Dievo, prašau atleisti, - atsiprašė iškart, vos atvėrusi duris.

- Tu neturi dėl ko atsiprašinėti, - atsakė kuo nuoširdžiausiai. Tačiau lašelio ironijos nepasisekė išvengti. Greitai prisiartinusi apkabino, lūpomis susirado jo lūpas. Vis dėlto kažkas trukdė, bučinys išėjo veikiau mandagus, nei aistringas.

- Žinai, nueisiu į dušą, - netikėtai pasakė išsilaisvindama. - Aš labai greitai. Pabūk čia truputį, gerai?

- Nereikia pagalbos?

- Aš tikrai tuoj. Išgerk į mano sveikatą, - apdovanojusi šypsniu, vėl pranyko už durų. Atrodo, viskas pamažu grįžo į savo vietas. Jis atsisėdo ant sofos, pasirąžė. Vėl radosi intriga, o kad šiek tiek užtruks, nieko baisaus - dar įdomiau. Apžvelgė kambarį, dabar galėjo skirti tam laiko. Butas kaip butas, santūrus, skoningai apstatytas. Kadangi pats buvo labai susijęs su medžiu, atkreipė dėmesį į senoviškus, greičiausiai rankų darbo medinius fotelių ranktūrius, raižiniais išpuoštą komodą. Užsižiūrėjęs nepastebėjo, kada ji įėjo. Buvo apsisiautusi frotiniu geltonos spalvos chalatu. Vaizduotė netruko pašnibždėti, kaip viskas atrodo be chalato. Tarsi pamėtėtas spyruoklės stryktelėjo nuo sofos.

- Visai pamiršau išjungti, kaip kvaiša… - kalbėjo vylingai kaltai, kai jis bučiavo lūpas, veidą, kaklą. Aiktelėjo, kai atsipalaidavo chalato diržas. Jos rankos tuo metu energingai traukė nuo pečių švarką, atseginėjo marškinių sagas. Buvo lig pusės nuogas, krūtine jautė jos nuostabias krūtis. Nepaprastai geidė tos moters, norėjo mylėtis su ja taip, kad abiem būtų gera.

- Kur miegamasis? - veikiau lūpomis, o ne balsu paklausė, pakėlęs ant rankų. Ji žvilgsniu parodė į prieškambarį, jis patraukė tenai.

Viskas pasikeitė, kai ėjo pro telefoną. Staigiai ir stebėtinai neteisingai. Dar prieš akimirką ji glaudėsi prie jo alsiai, geidulingai šypsodamasi, bet prieš pat miegamojo duris jos veidas staiga apsiblausė, jame atsirado kažkoks nelogiškas, nesuprantamas rūpestis.

- Pamiršau! Pa-mir-šau, - aiktelėjo ir iškart ėmė vaduotis iš glėbio. Verksmingu balsu puolė maldauti: - Tik minutę, mielasis, tik sekundę… Esu nepataisoma užuomirša, pamiršau vieną baisiai svarbų dalyką… aš negalėsiu atsipalaiduoti, tu juk supranti mane. Juk supranti? Žinai, ką? - staiga jai toptelėjo. - Išsimaudyk duše, aš labai greitai. Atsipalaiduok, o aš tuoj… - gerokai apdujusį įstūmė į vonios kambarį. Veikiau mechaniškai, o ne iš reikalo užsikabino. Pradėjo nebesuprasti, kas vyksta. Girdėjo, kaip už durų ji renka telefono numerį. "Ką gi, bent išsimaudysiu", - pagalvojo abejingai maudamasis kelnes. Pasileido karštą vandenį, ilgai stovėjo po srove. Nusprendė keliauti namo, taksi tikėjosi sugauti gatvėje, čia kviestis nenorėjo. Tik reikėjo iš kambario pasiimti švarką.

Pasitiko jį prieškambaryje, šalia telefono.

- Išjungtas, štai! - triumfuodama parodė iš lizdo ištrauktą kištuką. Bet jis nebuvo linkęs greitai patikėti. Ji nedelsdama nusitempė jį prie sofos, ne pasodino, bet, galima sakyti, parvertė ir ėmė aistringai glamonėti. Jos ranka nuslydo krūtine, paskui pilvu, dar žemiau…

- Na, taip, - iškvėpė suspausdamas ją glėbyje. Greitai išsivadavo iš to, kuo buvo apsirengę, liko tik jo kelnaitės. Ji užkišo delną. Beliko smulkmena, tačiau jis neskubėjo, vildamasis, kad tą padarys ji.

- Žinai, ką? - staiga atitraukė ranką. - Turiu nuostabų peniuarą. Draugai parvežė, iš Amsterdamo. Patikėk, fantastiškas. Neturėjau progos apsivilkti, bet dabar… Noriu padaryti tau šventę, esi toks ypatingas, - pakštelėjo į skruostą ir nelaukdama atsakymo paliko gulintį ant nugaros vienomis trumpikėmis. Pati nuskubėjo prie spintos, skubėdama, azartiškai ištraukė vieną pakabą.

- Tik akimirką, mielasis, - atsigręžė, pasiuntė bučkį ir dingo už durų.

Viskas vėl vyko per greitai, jis vėl nesuspėjo susivokti. Pasitaisė kelnaites, atsisėdo, sugraibė nuo grindų kelnes, pradėjo jas mautis, bet susimąstė. Jautė kažkokį keistai džiaugsmingą keršto troškimą, sumišusį su juoda neviltim. Visiškai nesusigaudė, ką turėtų daryti ir kaip elgtis.

- Na, kaip aš? - atsklido nuo durų. Balsas, eisena vienareikšmiškai žadėjo tęsinį. Todėl mažiausiai keistas turėjo pasirodyti visiškai nesidžiaugiąs, rūškanas jo žvilgsnis ir balsas, kuriuo vietoj įprastosios padėkos bei gundymo ištarė:

- Renkis!

Kai ji sutrikusi stabtelėjo, jis pakartojo:

- Maukis, sakiau! - ir, ryžtingai atstatęs nosį, pasileido jos link.

Kitos dienos priešpietį bute nuaidėjo skambutis. Jis skambėjo dar kelis kartus, pagaliau ji duris atidarė. Laiptų aukštelėje nedrąsiai mindžiukavo pagyvenęs pliktelėjęs vyriškis.

- Labai atsiprašau už trukdymą, ponia, - nedrąsiai prabilo jis. - Aš esu papa Karlo, Pinokio tėvelis. Su juo vakar tamsta šitąjį…

- Aš pranešiau policijai, - atsiliepė lediniu balsu. - Tikiuosi, pareigūnai jau dirba savo darbą, - ir ruošėsi užtrenkti duris.

- Bet, ponia, jis dar vaikis! - šūktelėjo vyras. - Žinote, medinukas, nepatyręs… Sakau, gal susitartume, žmoniškai? - žmogus stengėsi kalbėti nuolankiai.

- Prašau nešūkauti! - užsiplieskusi sušnypštė. - Bausmė už įžūlumą tam jūsų pienburniui išeis tik į naudą! Mulkis… - paniekinančiai mestelėjo užtrenkdama duris.

- O tu su mano vaiku nesielk kaip su malka! - irgi įsiplieskęs atkirto durims papa Karlo. - Šliundra! - riktelėjo ir piktai nusispjovė ant kilimėlio.

Paveldo nervingi netolygumai

Pilyje jau gesino šviesas. Svečiai ir šeimininkai, santūriai linkėdami vieni kitiems labos nakties, skirstėsi į savo kambarius. Menėje likę du tarnai, pagyvenę, prietaringi vyrai, skubiai užpūtė daugumą žvakių, palikdami degti tik porą karsto galvūgalyje. Jie irgi skubiai pasišalino, nors to daryti neturėjo. Greitai nutilo žingsniai, šurmulys koridoriuose ir menėse, už pilies sienų įsiviešpatavo naktis.

Lavonas stenėdamas atsikėlė, prislinko prie lango. Buvo labai senas, sunkiai begalėjo judėti. Nukreipė akis į tamsą už stiklo, lyg tikėdamasis žvilgsniu prasiskverbti per akliną nakties juodumą ir dar sykį apžvelgti seną parką, didelį tvenkinį kaip tik priešais pilies fasadą, gėlynus, pavėsines, kuriose kadaise smagiai lėbauta šiltais birželio vakarais. Nors gali būti, kad nakties tamsa jam nėmaž nekliudė - savo darbą gerai atliko atmintis, kurią, nepaisant ilgų metų ir audringo gyvenimo, išsaugojo puikią. Lavonas atsiduso, skruostu lėtai nuslydo ašara. Atmintyje iškilo vaikystės vaizdai. Kiek save prisiminė, visuomet buvo artimiausias piliai, geriausiai ją suprato, nors dėl vėjavaikiško būdo ne visada tinkamai ja pasirūpindavo.

Buvo karšta, tvanki vasara! Saulė ištisas savaites kaitino negailestingai, mes daug prakaitavome, tad pilyje šiek tiek dvokė. Tačiau vieną liepos šeštadienį vakarinis dangaus kraštas apsiblausė, o tai galėjo reikšti, kad artėja lietaus debesis. Jis tolydžio vis tamsėjo, netrukus išgirdome grumėjimą. Kol grumėjo negarsiai, stengėmės nekreipti į tai dėmesio, bijodami pasiduoti apgaulingai vilčiai, tačiau kai dunkstelėjo visai arti, o tirštas dangaus mėlynumas tiesiog badė akis, motina liepė tarnams nedelsiant surasti mane ir atvesdinti menėn.

- Sūneli, - maloniai kreipėsi sėdėdama už didžiojo stalo, prie kurio mes paprastai pietaudavome. - Nueik į vidinį pilies kiemelį ir paimk gūnią, ant kurios visą birželį mūsų šeima praleido maloniai kaitindamasi. Atrodo, artėja lietus, gal net liūtis, - motinos balse pasigirdo sunkiai tramdomas džiugesys, - gūnia gali permirkti. Nunešk ją į ūkiui skirtą fligelį. Kai vėl išsigiedrys, gūnią, taip pat visus mūsų drabužius išgabensime ir atiduosime administruoti labdaringoms organizacijoms. Na, judinkis, vaikeli.

Suskatau vykdyti man pavestą užduotį. Nužingsniavau kiemelin ir pasižiūrėjau į dangų. Jis jau buvo bemaž prisirpęs ir dundantis. Netikėtai pats sau išsišiepiau ir parodžiau jam iltis. Savo kambaryje prieš tai skaičiau laikraštį ir dabar jaučiau didelį entuziazmą. Gūnią atradau tarp dviejų vidiniame kiemelyje augančių medžių, vinkšnos ir gudobelės. Karštomis birželio dienomis mes iš tiesų - po vieną ir būreliais - čia gulėdavome, maloniai kaitindavomės, jausdamiesi visiškai saugūs, mat vidinis kiemelis buvo uždaras, jokia pašalinė akis negalėjo į jį prasiskverbti. Šįkart ant gūnios išsipleikęs drybsojo rainasis pilies katinas. Teko jį žadinti, net pažaisti, kad pagaliau išjudinčiau. Mano entuziazmas vis augo, veiksmai tapo tikslūs, vienareikšmiai tarsi laikrodžio rodyklės judėjimas. O laikrodžiui tiesiog būtini yra ilgalaikiai strateginiai uždaviniai. Todėl pradėjau vynioti katiną į gūnią. Pirmą kartą jis ištrūko, tačiau sustojo netoliese ir niekur nėjo, asilas. Vėl jį sugriebiau ir gražiai iš antro karto suvyniojau. Su nešuliu pasileido į pilį, stabtelėjau hole. Pro stiklines paradines duris regėjau didįjį mūsų parko tvenkinį. Pakilęs vėjas šiaušė vandens paviršių, ir aš niekaip nepajėgiau atsispirti tam džiugiam, nerimastingam reginiui. Vilkdamas nešulį, išėjau laukan, nužingsniavau prie lieptelio tvenkinio pakrantėje. Gūnia nekrutėjo, akimirką susirūpinau, kad tik katinas nebūtų uždusęs. Senas vėjas taršė mano plaukus.* Tvenkinio vanduo vis labiau nerimo. O dangus tai jau išvis buvo tirštai mėlynas. Užburianti tarsi stebuklas infini des cieux…** Staiga gūnios viduje nervingai sukniaukė ir pradėjo muistytis. Na, kaip šitaip, toks nesitvardymas… Tebevaldomas nepaprastos nuotaikos, iš pradžių nekreipiau į gūnią jokio dėmesio, tiktai mėginau pasibrukti ją giliau užantin. Bet katinas nerimo, reikalavo sau išskirtinio dėmesio, galų gale viską sugadino. Nesu iš tų, kurie į bet ką gali numoti ranka, tiesiog virpėjau visas, taip buvau sukrėstas. Nebeištverdamas įmerkiau gūnią į vandenį. Ji muistėsi, sukiojosi ir burbuliavo. Kai nustojo, ištraukiau, išgręžiau kaip mokėjau ir gūždamasis nuo prapliupusios liūties nugabenau į ūkiui skirtą fligelį, ten, kur motina buvo liepusi. Po to šeštadienio prasidėjo lietūs, pilyje dvoko nebesijautė, tačiau labai pradviso ūkiui skirtas fligelis.

Tada teko patirti tremtį iš pilies - lavonas liūdnai nusišypsojo. Galima sakyti, buvo dar vaikas. Įbruko gūnią su katinu ir pasakė: von! Tuomet jis kaip tik gilinosi į bendruosius humanizmo klausimus, stengėsi kuo daugiau skaityti. Atsivėrė tokie klodai… Tiesa. Turėjo atsikratyti gūnia, tik tada įleido skaityklon. Toji skaitykla iš tiesų buvo kaip reikiant, skaitymo salę puošė didžiulis mąstančiojo biustas, visas iš marmuro, toks didelis, kad galva beveik siekė aukštas lubas.

Dvyliktą valandą jis atsargiai atvėrė salės duris ir, nešinas šūsnimi knygų, pasileido pirmyn. Niekaip negalėjo apsispręsti, prie kurio iš masyvių stalų sėsti. Taip nukeliavo į patį skaityklos galą. Slapta vylėsi, kad čia mažiau skaitytojų, užtat daugiau erdvės. Pačiame gale įsitaisęs prie stalo lengviau atsikvėpė - tiesiai prieš jį, beveik ranka pasiekiama, užėmusi visą akiratį, dunksojo masyvi skulptūros apačia. Žvilgsnis nevalingai slystelėjo aukštyn dramblio kaulo spalvos paviršiumi, tačiau jis tuoj klusniai nuleido galvą - buvo prisinešęs visokių knygų, tikėjosi jas perskaityti. Paėmė nuo krūvos viršutinę, atsivertė turinį. Vis dėlto tas blyškiai gelsvas atspalvis traukė dėmesį ir neleisdo susikaupti. Tarsi kažkoks senas, artimas ir mielas, bet dar neatpažintas prisiminimas, lyg naktinio paukščio sparno sukeltas dvelksmas. Atkakliai spoksojo į turinį, pradėjo nevalingai lankstyti pirštus. Darbavosi vis atkakliau, kol sutraškėjo sąnariai - garsas triukšmingai nuaidėjo skaityklos erdvėje, nuo durų atsiliepė aidas. Akimirksniu susigūžė, veidas užkaito. Tik po kurio laiko išdrįso apsidairyti. Nieko. Nervingai atsilošė, griežtai pažvelgė aukštyn, į biusto veidą. Sukryžiavo ant krūtinės rankas, kaučiukiniu bato padu pradėjo belsti į parketą griežtu, beapeliaciniu staccato. Aikštingai sučiaupė lūpas ir apsidairė, akys nušvito ryžtingu užsispyrimu.

Skaitytojai iš pradžių nekreipė dėmesio į skulptūros papėdėje besisukinėjantį kolegą. Rimčiau pradėjo domėtis tada, kai jis šiaip ne taip įveikė apatinę dalį ir pradėjo gana sparčiai artėti prie mąstančiojo galvos. Skaitytojai pasiruošė reginiui. Kai kolega galvą pasiekė, apie biustą jau būriavosi skaityklos administracija. Administracija sutrikusi nusišypsojo skaitytojams ir ėmė įkalbinėti jį leistis žemyn, išmėgindama įvairius būdus, nuo pagyrų iki grasinimų. Po to išskubėjo ieškoti pagalbos, palikusi sargyboje porą moterų (!).

Sėdėdamas ant mąstančiojo peties, švelniai glostė jam galvą, kažką šnibždėdamas kelis sykius pabučiavo ausį. Darė viską pamažu, atsargiai, tarsi galva būtų pavojinga ir nenuspėjama, o jis mėgintų ją prisipratinti. Kai skaityklos tarpduryje pasirodė pora uniformuotų vyrų, jis droviai nusišypsojo skaitytojams, akimirką žvelgė į vaiskų pavasario dangų už skaityklos langų ir ėmė sagstytis kelnes.

Biusto vietos, kurioms teko, iš karto patamsėjo. Jis labai, tiesiog karštligiškai stengėsi, todėl sukiojosi, lankstėsi į visas puses, nepatogiai stiebėsi.

Ypač rūpinosi mąstančiojo galva. Pagaliau nutrauktas žemyn ir skubiai tempiamas durų link, atkakliai gręžiojosi į skulptūrą ir vis kartojo:

- Ne žmogaus jėgoms tai, ne žmogaus…

Jo akyse buvo matyti ašaros. Ir iš tiesų, daugelyje biusto vietų, ypač apačioje, buvo likę šlapimo nepaliestų plotų, todėl skulptūra atrodė kiek dviprasmiškai.

…polėkis, gyvenimo dienų dviprasmybė - šiedu buvo pirmi, galima tarti, kraštutinių polių prisiminimai. O prie lango lavonas rymojo iki paryčių - nežinia, kiek vaizdų, nuostabiųjų akimirkų praslinko pro jojo akis. Jis niekur neskubino, nevijo atminties, leido jai pačiai apsispręsti, ką rinktis. Jau kadais suprato, kad svarbiausia - mokėti girdėti. Būtent šios nakties jam ir tetrūko - patyręs tikrą metamorfozę, brėkštant rytui pamažėle sugrįžo į savo vietą.

Rytmetį iš pradžių tarnai, o vėliau ir šeimynykščiai su svečiais konstatavo savotišką, tačiau savaip mielą pasikeitimą: vietoj velionio galvos iš baltos tarsi sniegas marškinių apykalės kyšojo ausis. Atslūgus netikėto įspūdžio sukeltam sutrikimui, visi pripažino, kad jų patyręs, gyvenimo išmintimi garsėjęs giminaitis vertas tokio perkeitimo. Rausva, dailutė, šviežia tarsi rytmečio rasa ausis pagaliau visus sužavėjo. Velionio svainis, atsargos pulkininkas, narsus, patikimas vyras, atsargiai pasilenkė prie karsto ir visi pagarbiai nuščiuvo. Po akimirkos svainis pakėlė galvą ir pritariamai linktelėjo, duodamas ženklą pradėti. Jauniausioji iškilmių dalyvė, pavyzdinga realinio licėjaus trečios klasės mokinė, tyru, skambiu balseliu taip raiškiai ir gražiai užvedė melodiją, kad į ansamblį netruko įsijungti visi menėje buvę balsai ir darniai, kilniai a cappella sugiedoti:

Tyli, naktis, tamsi naktis…

_________________________

* Poetui Gintarui Patackui priklausantis vaizdingas posakis.

** Dangaus begalybė (pranc.).