ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Paminklas fotografijaiknygos
R. Paknio leidykla sukūrė paminklą Lietuvos fotografijai iki XXI a. Drąsiai pasakyta, tačiau su tais paminklais taip jau yra: paveikumo pirmiausia pasiekiama mastu, reikšme, o ne detalėmis ir ginčais. Granitiniu svoriu (2,9 kg - kaip gerai įmitęs kūdikis) ir asfalto spalva solidus albumas primena antkapį, memorialą. Svoris (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) lengvai paaiškinamas: net labai priekabiai atrenkant, vis dėlto norėta sutalpinti daugiau kaip 157-erių metelių Lietuvos fotografijos istorijai reikšmingas nuotraukas. Norint aprėpti tokią galybę medžiagos, albumas primena ne lėtą, kontempliatyvų pasivaikščiojimą, o veikiau lėkimą, ir netgi ne žmogaus, o mažų mažiausiai dvikinkės karietos. Atlapojus atšiaurų viršelį, matyti, kad nuotraukos išdėstytos labai sklandžiai, lyg gero skonio senoviniame albume - jokių nereikalingų niuansų: dešiniame puslapyje - "nuoga" nuotrauka, kairiame - būtiniausia informacija (autorius, pavadinimas, metai, formatas). Tikras smagumas versti puslapius pamirštant svorį - nei galvos, nei knygos sukinėt neprisireikia. Dailininkas Izaokas Zibucas pasirūpino vizualine ir "fizine" tyla (tylą suvokiant komunikacijos teorijos terminais). Kai tokia įvairi medžiaga, lakoniškumas turbūt pats pasibeldė į duris, o va sudarytojui Stanislovui Žvirgždui teko sunki atsakomybės našta - tokią galybę atrinkti, išsijoti, nuslėptus iškapstyti ir ginkdie nieko nepamiršti. Tokiu atveju gelbėja kriterijai. S. Žvirgždas didingo knygos pristatymo metu išdėstė juos šitaip: nuotrauka turi būti gera, kažką sakanti (apie technikos, požiūrio, formos, kompozicijos raidą) ar verčianti jausti ir kažkuo svarbi Lietuvos kultūrai. Dėl to, kas svarbu senajai Lietuvos kultūrai, lyg ir nebesiginčijama: Žemaitė, J. Basanavičius, M.K. Čiurlionis, G. Petkevičaitė-Bitė. Dar paprasčiau su radimosi raidą žyminčiais kūriniais: svarbu publikuotina kokybė, retumas arba būdingumas - belieka atrinkti įdomesnius (kas puikiai buvo atlikta). Kriterijus, kalbantis apie jausmus, man sukėlė daugiausia įtarimų. Pradedant nuo XIX a. 5-6-ojo dešimtmečių dagerotipų, ambriotipų iki maždaug XX a. 3-iojo dešimtmečio, visi vaizdai verčia jausti prabėgusio laiko tolybę, žmonių ir miestų kitoniškumą. Žmogaus akistata su objektyvu dar "laukinė" - neišmokta, kupina rimties ir "teisingo" atvaizdo neišvengiamybės (fotografija kaip įamžinimo priemonė). Ilgainiui nuotraukų daugėjo, jos darėsi įdomesnės, matyti fotografiją ir fotografuotis tapo įprasta. Kuo vėlesnė fotografija, tuo sunkiau ją "pakišti po antkapine plokšte", nes vertybės vis dar perkainojamos, požiūriai ir lūkesčiai skirtingi. Įžanginis žodis (pasirašytas Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo) parašytas labai profesionaliai ir įtikinamai. Faktai šuoliuoja lyg žirgų banda - nenuobodžiai, kryptingai. Datų ir faktų ne per daug - tik esminiai ir keli įdomesni. Kalba sklandi, vaizdinga. Judrūs tendencijomis ir įvykiais paskutinieji XX a. dešimtmečiai apibendrinami kaip turintys specifinį "tradicinį lietuviškąjį lyrizmą". Šiam teiginiui pagrįsti ir nuotraukos pasirinktos atitinkamai, didžioji dalis tikrai lyriškos. Fotomenininkų sąrašas lyg ir "teisingas", bet iš kūrybos konteksto pateikti tie kūriniai, kurie nepaneigia lyriškumo versijos. Regis, S. Žvirgždui imponavo atskleisti tradicijos tęstinumą, todėl leidinys galėtų vadintis ir "Lietuvos fotografija lyrizmo aspektu". Pasak A. Andriuškevičiaus (kalbėjusio tame pačiame kostiumuotame knygos pristatyme), kalbant jaunimo žargonu, nuotraukos turi būti "fainos", jos ir yra "fainos". Sakėsi vos 5 išmestų, tik nepaminėjo, kiek ir kurias įdėtų. "Fainumo" kriterijus ypač praverčia pristatant ideologiškai prieštaringo laikotarpio fotografiją: neprasprūsta kompoziciškai ir istoriškai (ir šiaip žmogiškai) įdomūs darbai, pavyzdžiui, Iljos Fišerio "Stalino paminklo atidengimas", Algimanto Mockaus "Be pavadinimo", Judelio Kacenbergo "Poeto mirtis".
Monika Krikštopaitytė |
