Dailė

Neišvengiama realybė

Retrospektyvinė Marijos Teresės Rožanskaitės paroda ŠMC

Elena Černiauskaitė

iliustracija
Marija Teresė Rožanskaitė. "Gimimas". 1983 m.

Apibūdinti Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybą sudėtinga - ji stebėtinai išsiskiria iš lietuvių dailės konteksto: nepriklauso kuriai nors vienai ryškesnei lietuvių proteguojamai dailės krypčiai, pasirenka originalius motyvus ir temas, savaip įgyvendina idėjas. Tais laikais, kai mūsų dailininkai sovietinės valstybės angažuotoje meno srityje rinkosi tarp saviraiškos (ekspresionizmas) ir įspūdžio (impresionizmas, postimpresionizmas), fantazijos ir realybės, o svarbiausia - balansavo tarp leistinos "oficialios" dailės ir draudžiamos, bet esančios "neoficialiosios", Rožanskaitė ėjo trečiuoju - labai originalaus stiliaus kūrybos - keliu, hiperrealizmui būdinga plastine kalba kurdama užšifruotus pranešimus, atskleisdama miesto žmogaus dvasinių būsenų subtilybes. Dailininkės darbuose visuomet gausu aliuzijų į miestiečio, urbanistinio peizažo gyventojo, agoniją negyvojoje aplinkoje. Ypatingo pripažinimo nesulaukusi anais laikais, ji neatsisakė pasirinkto kelio ir dėl užsispyrimo bei nuoširdaus darbo šiandien yra viena iš įdomiausių lietuvių dailės asmenybių.

Tapyba. Rožanskaitės tapyboje ryškus dėmesys realybei - tai kitokia vyresniosios kartos menininko, kuris spręsdamas universalius klausimus stengėsi pakilti virš kasdienybės, pozicija. Tačiau dailininkės paveiksluose nėra sovietinio politizavimo aspekto, be kurio buvo neįmanoma atsidurti tuometinio oficialaus, t.y. leistino, meno lygmenyje. "Neužkliūti" valdžiai Rožanskaitei padėjo nuolat jos tapyboje randami medicininiai motyvai. Savaip (ideologiškai) suprasti cenzūros, išties jie turi visai kitokią - "emocinio siųstuvo" - reikšmę mums, šiandien juos matantiems. Ligoninės gyvenimo - dažniausiai žmogaus mirties akivaizdoje - citatos paveiksluose perduoda stiprias emocijas, perteikia dvasines būsenas. Iš draperijų tarsi daiktai kyšantys, pro metalinių lovų galus žiūrintys hiperrealistiniai "saukiški" veidai konstatuoja niūrią tiesą, sufleruoja beprasidedančią kelionę Anapus ("Geltonos draperijos", 1991). Operacijų, medicininės technikos, palatų interjerų vaizdai daro stiprų įspūdį žiūrovui, bet ne impresionizmui ar postimpresionizmui būdinga plastine išraiška, o realistiškai pavaizduotais motyvais ("Širdies operacija I", 1974; "Lova", 1987). Dailininkė tiesiog mėgaujasi tapydama draperijas, abstakciją derina su realistinėmis detalėmis, komponuodama dažnai pasirenka neįprastus, sudėtingus rakursus, taip dar labiau priartėdama prie fotografijos. Paraleliai ligoninės vaizdams dailininkės kūryboje yra mirtį ar gimimą stebinčios hiperrealistinės lėlės motyvas, karstas - tai tiesiogiai iš gyvenimo "ištraukti" elementai, dėl savo populiarumo vadintini popmeno simboliais ("Laidotuvės", 1981; "Gimimas", 1983). Posovietiniu laikotarpiu Rožanskaitė, tapyboje tęsdama pasirinktą agonijos temą, inspiracijų randa platesniame įvykių rate - ji greitai sureagavo į įvykius Maskvoje ir pateikė savaip interpretuotą atsakymą į universalius žmogaus laisvės, prievartos, gyvybės klausimus ("Čečėnė", 2003).

Asambliažas. Rožanskaitė - viena iš nedaugelio lietuvių dailininkų, kuriančių efektingus, originalius asambliažus. Jie kitokie nei Valentino Antanavičiaus ar Vinco Kisarausko, bet taip pat reikšmingi mūsų dailės kontekste. Rožanskaitės asambliažai dvejopi: vieni - grynai erdvinės geometrinės kompozicijos, kituose į kūrinį įtraukta tapyba. Pirmieji - įrėminti tarsi lentynose, juose derinamas metalo, medžio griežtumas, apibrėžtumas ir lydyto plastiko "plevenimas". Naudojamos medžiagos, jų formos (trikampis, stačiakampis), ritmingas išdėstymas kelia grėsmės, intervencijos įspūdį ("Erdvinis asambliažas", 1972; "Smurtas", 1991). Tad ir čia galime matyti dailininkės tapyboje esantį neišvengiamo susidūrimo su anapusybe klausimą. Kartais net su beveik tiesioginėmis užuominomis į medicinos motyvus. Tapyba ir asambliažas (kaip skirtingi darbai) Rožanskaitės kūryboje susiję taip, tarsi būtų vieno ir to paties kiti pavidalai (grynai plokštuminis ir keliamatis), žinoma, nepriekaištingai atlikti pasirinkta technika. Pvz., banguota šliaužianti balta plastmasinė juosta primena tvarstį ("Erdvinė kompozicija", 1991), o "Ekonomika" (2001) - apčiuopiama "Armatūros" (1986) transformacija. Labai įdomūs asambliažai su tapybos motyvais, kuriuose krikščioniški simboliai (kryžius, drobulė, Jėzus) derinami su šiuolaikinės kultūros elementais (siurrealistiškai nutapytas šviesoforas, madingai apsirengusi moteris, einanti pėsčiųjų perėja, pvz., "Magdalena", 1976). Dėmesio vertas pavyzdys - "Veronikos drobulė" (1977), kur nutapytoje fotojuostoje išryškėja vyro veidas. Taigi fotorealistinė plastika, popmeno motyvai, krikščioniškos ikonografijos detalės Rožanskaitės kūryboje tampa specifiniais simboliais, pateikiančiais būtent miesto žmogaus psichologinį portretą.

Nuo 1998-ųjų Rožanskaitė kasmet rengia akcijas ir kuria instaliacijas gamtoje, o nufilmuotos medžiagos galite išvysti parodoje. Tai visiškai naujas posūkis dailininkės kūryboje - ne tik nauja kūrinio forma, bet ir anksčiau nenaudoti motyvai bei simboliai - pirmiausia gamta. Kita vertus, visą kūrybinį laikotarpį lydėjęs agonijos jausmas, vidinės emocijos susidūrus su mirtimi, išnykimu išlieka, tik yra perkelti į kitą aplinką.