Naujų ir senų XX a. opusų sūkury

Kompozitorius Vytautas Barkauskas A. Rakausko nuotr.

Retas atvejis - vasario 1 d. abu mūsų simfoniniai orkestrai - Nacionalinis ir Valstybinis - paraleliai rengė koncertus. Pirmasis pagriežė įprastinę sezono programą, o antrasis sukvietė publiką į šventinį, linksmą, patrauklų 14-ojo gimtadienio koncertą. Publikos netrūko abiejuose vakaruose, vadinasi, simfoninės muzikos ir ją atliekančių orkestrų gerbėjų mūsų šalyje yra pakankamai.

Turbūt įdomiausia, kad abu skirtingo pobūdžio koncertus persmelkė savotiška muzikinė paralelė, nes abiejuose skambėjo populiarusis Aramo Chačaturiano "Šokis su kardais" (nors ir skirtingos versijos). Nepaisant pietietiškos ugnies ir efektingumo, daugeliui jis greičiausiai asocijuojasi su nesenais gerai žinomais laikais, kai ši miniatiūra įvairiomis transkripcijomis be saiko "raižė" radijo ir televizijos eterį nuolat ir visomis progomis. Šiuose koncertuose taip pat skambėjo du "Šokio su kardais" variantai - atskirai (aranžuotė trombonams ir tūbai) ir savo pirminiu pavidalu, kitaip tariant, kaip efektinga miniatiūra ir kaip viena konkretaus opuso dalių - fragmentas iš A. Chačaturiano baleto "Gajanė", parašyto 1942 m., o kartu fragmentas iš to paties pavadinimo siuitos, sukomponuotos pagal atrinktą šio baleto muziką.

Būtent "Gajanė" siuitą išgirdome vasario 1 d. Filharmonijoje Nacionalinio simfoninio orkestro koncerto, parengto dirigento Roberto Šerveniko, pirmoje dalyje. Devyni masyvoki siuitos fragmentai - sunkus uždavinys orkestrui ir dirigentui technine, instrumentinio amato ir dramaturgine prasme, turint galvoje kūrinio muzikinę materiją, supintą iš pakankamai panašių epizodų, pasižyminčią tąsia romantine kalbėsena, kurioje daug žodžių tarsi byloja vis tą patį, ir ne itin kūrybiškai išaustu liaudiško romantizmo rūbu.

Tokį programos pasirinkimą greičiausiai lėmė kelios priežastys. Tai kompozitoriaus A. Chačaturiano šimtmetis ir seniai girdėtos jo muzikos ilgesys (nors, pripažinkime, kitų seniai girdėtų ar visai neskambėjusių praėjusio amžiaus vidurio kūrinių galėtume dar labai nemažai išvardyti). Vis dėlto dirigentas, ėmęsis su orkestru parengti "Gajanė" siuitos partitūrą, kaip buvo girdėti, aiškiai suformulavo sau tikslus ir sulaukė publikos prielankumo. Iš tiesų ši siuita, ypač ją repetuojant, virto rezultatyviomis techninėmis pratybomis visoms instrumentų grupėms, įpareigotoms amato įgūdžiais pasiekti armėniško temperamento šėlsmo (juo itin įtikinamai alsavo K. Akopiano mušamieji), o ekspresyvios, perdėtai jausmingos kantilenos pynėse atskleisti plačias dinamikos galimybes, išradingai formuojamo garso sampratą.

Kur kas daugiau subtilumo ir profesinio akylumo pareikalavo antros koncerto dalies opusai, tarp kurių skambėjo ir lietuviška premjera. Tai Vytauto Barkausko "Jeux" ("Žaidimai") smuikui ir orkestrui, op. 117, - kūrinys, parašytas pernai, dedikuotas pirmajam jo solo partijos atlikėjui, prancūzų smuikininkui Philippe’ui Graffinui, šįkart ir viešėjusiam mūsų scenoje. Būtent Prancūzijoje, Sen Nazero XII kamerinės muzikos festivalyje "Consonanses", 2002 m. rugsėjo 17 d. įvyko tikroji šio kūrinio premjera.

Turint galvoje vieną svarbiausių kompozitoriaus V. Barkausko siekių - savo meninius sumanymus nuosekliai sieti su interpretaciškai išvaizdžiu koncertiniu pavidalu, kad kūriniai visavertiškai funkcionuotų atlikėjų koncertinėje praktikoje, galima teigti, jog ir naujasis opusas teigia ir įgyvendina šią nuostatą. Ph. Graffino interpretacinė mąstysena, integravusi ryškiausius prancūzų atlikimo kultūros bruožus - detalizuotai perskaitytą tekstą, subtilius pavienių elementų išryškinimus siekiant praplėsti pagrindinės meninės minties raišką, - V. Barkausko trijų dalių ciklui suteikė ir kameriškos, ir koncertiškos energijos.

Zigzagais besidriekiančias solines kadencijas, dažnai grįstas gamų, arpedžio, tercijų gretinimais, atlikėjo vaizduotė pavertė grakščiu ažūru, dekoratyvumą derinančiu su pačia žaismo idėja, jungusia tris "Žaidimų" dalis, išaugančias iš dar smulkesnių epizodų. Temperamentingame A. Chačaturiano ir vėliau skambėjusių Rodiono Ščedrino "Išdaigiškų čiastuškų" kontekste atliekant V. Barkausko partitūrą, orkestrui kiek sunkiau sekėsi atsakyti solistui tuo pačiu tolygiu tapybišku jautrumu. Tačiau sonoriniai orkestro potėpiai nestokojo spalvingumo pajautos, o smuiko ir orkestro replikų mozaika ilgainiui įgijo darnaus dialogo formą. Ph. Graffino polinkį rasti gilesnį sąlyti su atliekama muzika ir jos kūrėju paliudijo ir bisui jo plastiškai atliktas dar vienas V. Barkausko kūrinys - Partita.

Paskutinis koncerto opusas Nacionalinį simfoninį orkestrą pasuko vėl kelis dešimtmečius atgal. Buvo atliktas R. Ščedrino Koncertas orkestrui Nr. 1 "Išdaigiškos čiastuškos", sukurtas 1963-aisiais. Tai vienas tų 7-ojo dešimtmečio kompozitoriaus kūrinių, kuriame mėgaujamasi ryškiaspalvės instrumentuotės ir ritminio intensyvumo dermės vaisiais, be to, šios partitūros kompozicijos, architektonikos impulsu tampa autoriaus itin mėgstamas rusų folkloro žanras - čiastuška. R. Šerveniko diriguojamas orkestras, regis, džiaugsmingai paniro į nuotaikingą tempų, tembrų, ritmų, melodinių šūksnių labirintą, kurio sraute šėlo profesinis amatas, taiklus sąmojis ir muzikavimo energija.