Berankiojant modernizmo grūdus

Antanas Samuolis. "Saulėgrąžos". 1933 m. E. Armoškos kolekcija O. Posaškovos nuotr.

Antano Samuolio parodos atsiradimas "Maldžio" galerijoje reikšmingas keliais aspektais: surengta paroda, užpildžiusi bent vieną mažą spragą dailės istorijoje; išleistas katalogas (nors ir ne visiškai tobulas: labai trūksta svaresnio menotyrinio žodžio), kuris, reikia tikėtis, paskatins išleisti Samuolio monografiją.

Istoriškai ir kultūriškai svarbus pats faktas, jog nemaža Samuolio kūrybos dalis buvo suburta į vieną vietą, savo retrospektyviniu pobūdžiu ir dydžiu atitinkančią muziejinę ekspoziciją ("Maldžio" galerija ėmėsi to, kuo privalėtų užsiimti nesantis Lietuvos modernaus meno muziejus): galerijoje eksponuojami tapytojo darbai iš privačių kolekcijų (gausiausia - Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidento ir įmonės "Maldis" savininko Edmundo Armoškos, po tapybos kūrinį pasiskolinta iš A. Martinaitienės, P. Stausko, A. Kazlauskienės rinkinių), Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus ir Lietuvos dailės muziejaus rinkinių, rodomi keli asmeniniai tapytojo daiktai. Taigi erdvioje galerijos salėje, greta "Baltosios obels", "Geltonos moters" (dar vadinamo "Moteris geltonu rūbu") - Jolitos Mulevičiūtės vertinamo kaip "nepralenktas tarpukario lietuvių tapybos šedevras", kitų muziejinių tapybos darbų, pasitaikė reta proga pamatyti per pastaruosius dvejus metus restauruotų peizažų, portretų, natiurmortų, pietų, nukryžiavimo scenų. Samuolis nebuvo ypač veiklus "Ars" grupuotės narys, ir bendrose parodose jo darbų nebuvo itin gausu. Nepaisant Samuolio kuklumo ir nesiveržimo pripažinimo link (savo laiku tapytojas vertintas itin kontroversiškai), talentas tyloje, besižavintis Van Gogho, Matisse`o, Gauguino kūryba, sukūrė itin įspūdingų drobių, kurios vertingos ne tiek socialiniu aspektu, ką taip stengėsi meno kritikai įžiūrėti arsininkų veiklos metais, kiek formaliosiomis (o tai ir buvo pagrindinis jaunųjų tapytojų iššūkis vyresniųjų menininkų realizmui) tapybos savybėmis.

Kuo ypatingas Samuolio tapybos pasaulis? Žinoma, forma. Įdomu, kad ir retrospektyviai, pripažinti ir įsitikinti galinga ir paprasta meno kūrinio formos jėga dabar, kai jau dešimtmetį kalbama beveik išimtinai tik apie turinį, jo referentiškumą, įvairiausias nuorodas ir atveriamus kontekstus, tuo visiškai neabejojant. O pasirodo, reikšmingos formos meno kūrinyje magija, būdinga Samuolio tapybai, visiškai įtikina.

Samuolio tapyboje ypatinga vieta tenka spalvų ir linijų deriniams: kontrastingiems, išsišokėliškiems ir kartu subtiliems, nežymaus perėjimo ir t.t. Patys gaivališkiausi darbai tie, kuriuose tapytojas be gailesčio tepa sodrius geltonų, oranžinių, raudonų dažų plotus greta juodos, mėlynos, rudos, žalios - šilto ir šalto dinamika. Įsiminė paveikslas "Motina su kūdikiu" (1934), kuriame panaudotų spalvų santykis labai panašus į tapybos darbo "Moteris geltonu rūbu" (1933) spalvinį sprendimą: būtent tokia geltonos ir raudonos energija patraukia smalsauti toliau. Šiame darbe žavi formų paprastumas, spalvų skambėjimas - atrodo, jog stebi indėnę (išraiškingas profilis, juoda kasa), laikančią lietuvišką "skulptūrišką" mergaitę (pakartota pietos kompozicija: vaikas ant motinos rankų) žalių laukų ir mėlyno dangaus tyloje, kur saulė panaši į aureolę. Lyginant su paveikslu "Moteris geltonu rūbu", šioje drobėje mažiau stilizacijos, tapyba realistiškesnė, buitiškesnė, labiau psichologizuota. Ir svarbiausia - vienas per kitą besiveržiantis dažo potėpis atsiskleidžia daugybe spalvų niuansų, plokštumų griūtimis (ties kiekvienos susidūrimu reiktų stabtelti ir aiktelti, pvz., ties moters juodos plaukų masės ir baltos dažų juostos šalia - be pastarosios, rodos, sugriūtų visa kompozicija). Tokie dalykai nutinka žiūrint (o gal godžiai ryjant tapybinius, kompozicijos ritmus) į daugelį Samuolio paveikslų "Dailininkas (V. Vizgirdos portretas)", "Priemiestis", "Baltoji obelis", abstraktūs žydinčių gėlių natiurmortai).

Antanas Samuolis. "Baltoji obelis". 1932 m.

Daugelyje natiurmortų (su kėde, veidrodžiu, skulptūrėle, etc.) samuoliška spalvos energija tarsi sunyksta prislopintų, užgesintų tonų tamsoje, tingiuose teptuko posūkiuose. Nors koloristiškai nekontrastingi, bet intensyvių sąskambių, ekspresionistiški, šiurkštūs faktūra yra paveikslai "Pieta", "Šeima" (pastarasis darbas netgi labiau primena vokiečių neoekspresionistų tapybą).

Ir dar - negaliu nepaminėti vieno darbo, kurio atsiradimas tarp Samuolio darbų yra visiškai nesuprantamas. Vadinasi jis "Mėnesiena" ir nutapytas visai nesamuoliškai: idiliškas, sentimentalus standartinės kompozicijos žiemos peizažas su trobele, milžinėmis eglėmis šalia užšalusio ežero ir mėnesiena - nei virpančių potėpių, nei ekspresijos, nei iškreipto kolorito ar vaizdo, kiek mistifikuotai realistiškas - lyg ir prieštarautų visai arsininko mąstysenai. Mažų mažiausiai - keista, bet įmanoma.

Metaforiškai pavadinta paroda "Nauji atradimai", kurioje dar ne iki galo pažinta Samuolio kūryba, sakyčiau, prilygsta ilgai brandinto ir laukto vaisiaus gimimui. Šio menininko - modernisto, vieno iš maištingos "Ars" grupuotės narių - kūryba Lietuvos meno raidai ne mažiau reikšminga už M.K. Čiurlionio darbus.