Nekeičiant žaidimo taisyklių

Ekspozicijos fragmentas

Ekspresyvūs, nervingi potėpiai drobėje aliejiniais dažais - įprastas tradicinis tapymo būdas. Lietuvos dailėje jis puoselėjamas nuo XX a. 3-4-ojo dešimtmečių, kai grupė Kauno meno mokyklos menininkų po studijų Paryžiuje revoliucingai pakeitė įprastas romantiškai realistinės tapybos taisykles.

XXI amžiuje, eksperimentinių menų kontekste, ekspresionizmas jau tampa klasikiniu, galbūt net muziejiniu tapymo stiliumi. Tačiau toks vaizdavimo būdas neišnyko. Natūralu, kad ryškiausios jo tradicijos išsaugotos Kaune, šio stiliaus lopšyje. Kauno dailės institutas, šalia postarsininkų puoselėjamo konceptualumo, saugo ir tradicinės ekspresionistinės tapybos savitumą. Tokios tapybos propagavimo lyderis - šio instituto docentas, Dailės pagrindų katedros vedėjas ir Tapybos studijos vedėjas, tapytojas Arūnas Vaitkūnas.

Arūno Vaitkūno tapyba šiuo metu yra eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16). Menininkas rodo pastarųjų penkerių metų kūrinius. Tačiau ekspresyvų gamtos perteikimo būdą dailininkas puoselėja jau daugiau nei dvidešimt metų.

A. Vaitkūnas nuosekliai dirba ta pačia linkme. Pagrindinės dailininko temos - kaimiški interjerai ir gamta. Tapydamas interjerus jis pirmiausia atrado laiptines, sukūrė ištisą jų ciklą. Ciklui pradžią davė diplominis darbas "Bendrabučio laiptinės" (1980 m.). Prie laiptinių tapymo dailininkas dar sugrįžo 1998 m. Vilniuje.

A. Vaitkūno tapyboje sunku iš pirmo žvilgsnio įžiūrėti apčiuopiamus konkretybės vaizdus. Iš tradicinės tarpukario arsininkų tapybos perėmęs spalvos, potėpio magiją, dailininkas ją suabsoliutina ir fiksuoja ne daiktus, aplinką, o jų spalvinę išraišką. Emocinė būsena tapant žolę, mišką, interjerą tampa svarbesnė nei šių motyvų atpažįstamas vaizdavimas. Todėl A. Vaitkūno tapyba iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi abstraktus spalvinių potėpių mišinys. Visgi darbų pavadinimai nurodo konkrečias jų ištakas. A. Vaitkūnas tarsi pro didinamąjį stiklą ieško konkretybės spalvų kaitos, jų virsmo, tapybiškumo. Į natūrą jis žiūri kaip į tapybą - lengvesnių ar sunkesnių, linksmesnių ar niūresnių spalvų, potėpių darinį.

Tą patį jam reiškia ir paroda. Tapybos darbų dėliojimas - tai tarsi dar vieno tapybos kūrinio sukūrimas, padedantis įvertinti tapybos esmę, jos kodą, slypintį aplinkoje. Nervingi potėpiai, vienur ar kitur šmėkštelinčios ryškios raudonos, geltonos spalvos veikia kaip šoko terapija. Tuo labiau kad ir parodos anotacijoje dailininkas sąmoningai pateikia gan padriką tekstą apie tapybą, meną, o ne savo darbų paaiškinimą.

Pradėjus gilintis į tokią ekspresyvią tapybą išryškėja jos metodiškumas ir net tvarkingumas. Ekspresyvūs potėpiai yra dėliojami ne atsitiktinai. Vienuose paveiksluose nervinga įtampa kuriama liejant storus horizontalius ir vertikalius potėpius, kituose - įstrižus, dar kituose spalvinius potėpius perbraukiant kitu teptuko galu. Tokiais vieno ar kito teptuko galo prisilietimais atkuriama ne tik tapymo natūroje nuotaika. Audringos mintys, išsiliejusios emocingais potėpiais, perauga į spalvingus ir estetiškus tapybos darbus. Dailininko tikslas - atskleisti pačios tapybos grožį - yra pasiekiamas.

Vis dėlto, nuolat tapant tuos pačius objektus tuo pačiu stiliumi, kyla grėsmė sunuobodėti ir dailininkui, kaip kūrėjui, per anksti pasenti. A. Vaitkūnas deklaruoja klasikinės tapybos amžinumą. Dailininko filosofija: "Išdrįsimas rodyti tuos pačius darbus gali būti drąsesnis už patį radikaliausią eksperimentą". Autoriaus nuomone, nebūtina kurti naujų žaidimo taisyklių, juk, pavyzdžiui, šachmatų žaidimas tuo ir įdomus, kad taisyklės nesikeičia. Taigi A. Vaitkūnas sąmoningai "konservuoja" savo tapybą.

Visgi reikia pasakyti, kad dailininkas retkarčiais ištrūksta iš jos gniaužtų ir imasi šiuolaikiškesnių, drąsesnių ar naujesnių išraiškos formų. 1992 m. Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, jis eksponavo didelius, ryškius, spalvotus darbus, aiškiai kontrastuojančius su dailininkui įprastais ramesnių spalvų ir formatų paveikslais. 1994 m. menininkas seriją darbų nutapė dideliu šepečiu. Retkarčiais dailininkas sukuria instaliaciją, lyg prisiderindamas prie šiuolaikinio meno ritmo ir norėdamas išbandyti save "Angies" parodose (A. Vaitkūnas yra šios grupės narys nuo 1993 m.).

Šiuolaikinio meno kontekstas su netradicinėmis meno formomis ir medžiagomis sudaro sąlygas tradicinei tapybai vėl suskambėti naujai. Kai mene imama ieškoti "ko nors naujo", tada originalus gali tapti "senas". Eksperimentai ir tradicijos gelbsti vieni kitus. O menas (žaidimas) visgi tuo ir įdomus, kad retkarčiais yra pakeičiamos jo taisyklės.