Kai žiūrovai juokiasi ar verkia

Kristina Kazlauskaitė (Aktorė) J. Cocteau pjesėje "Abejingas gražuolis" (rež. D. Tamulevičiūtė, 1986 m.)

Vasario 14 d. Valstybiniame jaunimo teatre aktorė Kristina Kazlauskaitė savo jubiliejaus proga nusprendė surengti kūrybinį vakarą-koncertą. 1975 m. Kristina Kazlaus- kaitė kartu su kurso draugais, režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniais Algirdu Latėnu, Irena Kriauzaite, Dalia Overaite, Vytautu Petkevičium, Violeta Podolskaite, Kostu Smoriginu, Arūnu Storpirščiu, Dalia Storyk ir Remigijum Vilkaičiu pradėjo vaidinti Jaunimo teatre ir gyva, demokratiška kalba prabilo į to meto žiūrovą.

Per 28 darbo teatre metus K. Kazlauskaitė sukūrė per 50 vaidmenų, tarp kurių jai ypač brangūs Obelis ir Auksinė žuvelė diplominiame spektaklyje "Bebenčiukas" (rež. D. Tamulevičiūtė, 1975), Šacė "Televizijos trukdymuose" (rež. Irena Bučienė), Direktorė "Škac, mirtie, visados škac" (rež. D. Tamulevičiūtė, 1976), Petronėlė "Trijose mylimose" (rež. Gytis Padegimas, 1979), Milda "Katėje už durų" (rež. Eimuntas Nekrošius, 1980), Nina Zarečnaja "Žuvėdroje" (rež. D. Tamulevičiūtė, 1982), Džuljeta 1982 m. E. Nekrošiaus pastatytoje legendinėje roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje", Zaripa ir Naiman-Ana šio režisieriaus spektaklyje pagal Čingizo Aitmatovo "Ilga kaip šimtmečiai diena" (1983). Ypač žiūrovų laukiamais "numeriais" tapo K. Kazlauskaitės Silvija Gazel, Nensi Marš ir Roza d`Oranž D. Tamulevičiūtės spektaklyje "Haroldas ir Modė", įsimintini aktorės vaidmenys A. Latėno pastatytuose Čechovo "Žuvėdroje" (1991) ir Shakespeare`o "Ričarde III" (2000).

K. Kazlauskaitė taip pat sukūrė vaidmenų kino filmuose bei televizijos spektakliuose: Mokytoją "Riešutų duonoje" (rež. A. Žebriūnas, Lietuvos kino studija), Niną "Dičiaus karjeroje" (rež. B. Bratkauskas, LTV), Aliną "Karaliai viską gali" (rež. A. Ilginis, LTV), Kristiną "Sveika, Irena" (rež. G. Daugu- vietytė, LTV). Pastaruoju metu yra viena ryškiausių ir populiariausių LNK pramoginės laidos "Dviračio žynios" herojų.

Aktorė nemėgsta duoti interviu, bet šį kartą sutiko atsakyti į klausimą, ar per 28 metus pasikeitė jos požiūris į aktoriaus pašaukimą:

"Požiūris į aktorės profesiją nepakito, nes jau studijuodama neturėjau rožinių iliuzijų, žinojau, kad bus sunku. Gyvenimas mušė, skaudino ir norėjosi viską išsakyti, o tas jaunystės maksimalizmas leido tikėti, kad žiūrovas, pasižiūrėjęs spektaklį, pasikeis, taps geresnis, tyresnis. Dabar jau suprantu, kad šito nebus, kad abejingumo ir blogio šaknys yra gilios, ir esu patenkinta, kai žmonės iš širdies juokiasi ar verkia. Gyvenimas, kurį nugyvenau, yra tai, ką sugebėjau per tuos metus padaryti. Darbas, tikėjimas ir meilė - štai kas svarbiausia. Reikia mylėti gamtą, žmogų, viską... Aktorius negali būti cinikas."

Gerų žodžių savo mokinei nešykšti režisierė Dalia Tamule- vičiūtė:

"Kartais susikuri sau iliuziją, kad kiekvienas tavo mokinys gali tapti aktorium, bet taip nėra - vienam tai duota iš prigimties, kitam ne. Tai va, Kristinai, man atrodo, prigimtis davė su kaupu. Dabar labiau išryškėjo jos komedinis talentas, o aš prisimenu Jaunimo teatro spektaklį "Tėvynės ilgesio dainos" pagal Salomėjos Nėries poetinius tekstus. Mes jį sprendėm kaip spektaklį apie tremtinius, tik garsiai to neįvardydami, ir tai, ką darė Kristina, kaip ji dainavo, skaitė poeziją, perteikė visą tą žmonių istoriją, dramą - tai buvo labai stiprūs iš scenos sklindantys dalykai.

Arba Nekrošiaus spektaklis "Ilga kaip šimtmečiai diena" - koks tragiškas ten buvo jos sukurtas vaidmuo. Kai tragiška ir komiška susijungia viename žmoguje - tai yra tikroji tiesa. Tai man teatre brangiausia. Kristina turi tą Dievo dovaną. Roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje" man įdomiausias, labai ryškus, įdomus charakteris buvo Kristinos Kazlauskaitės Džuljeta. Žiūrėdamas į ją negalvodavai, kad yra dainuojama - jos muzikalumas yra dramos teatro aktorės muzikalumas. Ji labai daug ką gali suvaidinti, jos aktorinės galimybės neišnaudojamos, bet tai sena teatro taisyklė - kai žmogus gali daug ką padaryti, paprastai pamatoma per vėlai...

Ji maksimalistė. Ir gyvenime, ir darbe. Negalėčiau pasakyti, kad su Kristina buvo lengva repetuoti, mes dažnai pykdavomės, bet dažniausiai dėl darbo, dėl jos maksimalių reikalavimų ir sau, ir man, režisierei. Niekada nemačiau jos scenoje sočios. Ji nepakanti, dažnai nepatenkinta tuo, ką daro, bet tai yra aktoriaus varomoji jėga. Todėl repetuoti ir labai smagu. Kristina pažadina režisieriaus fantaziją, kad dirbtum, ieškotum. Kažkada, repetuojant Elizą Dulitl Bernardo Shaw "Pigmalione", ji visą savo herojės istoriją viena šokio scena suvaidino.

Pasislėpęs už personažo aktorius gali išsakyti savo skausmą. Kristinai likimas nepašykštėjo sunkių dienų, tragiškų, nelengvų dalykų. Dažnai pamačiusi ją linksmą, kvatojančią, energingą, pagalvoju, - sunkus laikas dabar Kristinai. Prisidengti nuo kitų ir savęs labai daug žmogui kainuoja. Bet tai gyvenime ją ir saugo, neleidžia prapulti, padeda išlikti gera ir vaikiškai patiklia. Išsaugoti vaiko savybes - vaiko reakciją, natūralumą, laisvę - yra vienas svarbiausių aktoriaus profesijos dalykų. Duok, Dieve, jai sveikatos ir jėgų."