Viena atkarpa

Eglė Paulina Pukytė. "Trumpos istorijos". 2002 m.

Trečioji "Paralelinių progresijų" paroda ŠMC įdomi ne tik nuolat kintančių eksponatų kuriama intriga; projektas sugriauna bent keletą tradicinių meno vartojimo modelių. Vartotojo (žiūrovo) buvimas, kontempliavimas čia nėra nei labai pageidautinas, nei kaip nors skatinamas. Atvirkščiai, šiam procesui netgi kliudoma - stichiška, kuratorių nuožiūra valdoma kūrinių bei idėjų migracija labiau paiso paties meno, o ne "subjekto" interesų. Pastarasis čia virsta žiopliu, veltui besistengiančiu išvysti viską "nuo - iki". "Aukštesnio rango" vartotoją, pavyzdžiui, dailės kritiką, sąmoningas reglamento, sekos ignoravimas taip pat gali išmušti iš vėžių. Įprastas, dažniausiai vienkartinis vizitas "į parodą" nebeatrodo pats tinkamiausias vartotojo elgesys. Tačiau stabilumo stygius kartu yra puiki atrakcija, suteikianti teisę svarstyti tai, ką matai čia ir dabar, nesukant sau galvos dėl būsimo parodos virsmo, tęsinio ar kūrinių, kurių nespėjai išvysti.

Taigi čia ir dabar (projektas laiko prasme jau senokai įpusėjęs) labiausiai norisi galvoti apie keletą įvairiu metu ŠMC rūsyje atsiradusių, tačiau mano apsilankymo momentu lygiagrečiai veikiančių kūrinių. Juos sieja ne tik buvimas kartu vienoje erdvėje ir laike, bet ir potekstės. Kristinos Inčiūraitės, Aurelijos Maknytės, Eglės Paulinos Pukytės, Severijos Inčirauskaitės kūriniai linksmai, žaismingai, ironiškai ir rimtai kalba apie moterį (moteriškumą, lyčių santykius, etc). Minėtų autorių įžvalgos bei ketinimai įvairūs - nuo vietinių kultūrinių reiškinių keliamų asociacijų fiksavimo ar sąmoningo jų kolekcionavimo iki kandžios, pabrėžtinai naivios savistabos.

Aurelijos Maknytes "Skaidrus tekstai" (2003) - linksmas bulvarinių postringavimų (sprendžiant iš specifinės kalbos, žodžių vartosenos ir aptariamų klausimų, tai praėjusio amžiaus pradžios, "smetoninės" Lietuvos spaudos perliukai) komplektas, sudarytas iš daugelio straipsnelių, pavyzdžiui: "Ką vyrai myli savo žmonose" ir pan. Skaidrumas šiuo atveju - visiškai materialus kūrinio bruožas; tekstai paversti peršviečiamomis skaidrėmis. Autorė mąsto apie skirtingų tekstų skaidrumą, tačiau čia galima atrasti ir dar kai ką. Nepaisant solidaus amžiaus, rašiniai atrodo labai artimi dabartinių moterų žurnalų problematikai, skelbia nepajudinamas, nusistovėjusias dogmas, svarsto vyro ir moters santykių moralumą. Štai anksčiau minėtame retoriško pavadinimo rašinyje tikinama, jog būtent "minkštos, apskritos moters kūno formos iššaukia seksualinį prie jų patraukimą". Kitur konstatuojamas didžiulis materializmo įsigalėjimas, lemiantis vedybas, partnerio pasirinkimą, aptariamas "šiuolaikinio" (anuometinio) jaunimo gyvenimas ir pramogos, kurios esą neįsivaizduojamos be greitų automobilių, netgi aeroplanų; mobilumo poreikį neva diktuoja vis spartėjantis gyvenimo tempas. Istorinis Aurelijos Maknytės ekskursas sukelia progreso, kultūrinės, materialinės, dvasinės raidos realiatyvumo pojūtį.

Kristina Inčiūraitė. "Repeticija". 2002 m.

Legendinio "Liepaičių" choro balsai (Kristina Inčiūraitė, "Repeticija", 2002 m.) taip pat tarsi sugrąžina atgal, tik ne taip toli - į sovietmetį. Menininkė savo kūrinyje sugretino statišką tuščios scenos vaizdą ir repetuojančio choro, dainininkių pokalbio garsus. Niekuo neypatinga situacija drauge atrodo tarsi būsimo vaidmens, brandos etc. repeticija. Eglės Paulinos Pukytės "Trumpos istorijos" (2002) sudarytos iš trijų ironiškų vienu metu transliuojamų videopasakojimų. Šios istorijos - tai sovietinio kino kadrų, nugirstų atsitikimų, linksmų samprotavimų koliažas. Bene simpatiškiausia tragikomiškų įvykių herojė - country stiliaus mergina Katalina (iš Latvijos žemės ūkio mokyklos), žingsniuojanti kaimiško peizažo fone.

Severija Inčirauskaitė instaliacijoje "Apie futbolą minkštai" (2003 m.), pasitelkusi dekoratyvią plastiką, minkštus, švelnius, plunksnuotus pavidalus, mėgina prisijaukinti specifišką vyrų sritį, daugelio jų aistros objektą - futbolą. Tai gana įžūli intervencija į vyrijos pasaulį; agresyvią, gaivališką ir neprognozuojamą futbolo sirgalių minią autorė vaizduoja kaip juokingus juodos ir baltos animacijos personažus.

Meiliai, moteriškai "nukenksminamas" ir žaidimo metu paprastai spardomas kamuolys. Kybantis zoomorfiškas objektas, aplipdytas švelnučiukėmis plunksnomis, futbolo kamuolį primena tik apskrita forma bei būdinga spalvų kombinacija.

Aptarti kūriniai - tik tam tikra projekto atkarpa, viena iš galimų variacijų. Žiūrovui telieka stebėti tolesnius parodos virsmus, savaiminę kūrinių sklaidą, kuri "Paralelines progresijas" paverčia nuotaikinga, intriguojančia mistifikacija.