Geriausias menas

Anglai ir vėl suteikė galimybę plačiajai publikai pareikšti savo asmeninę (daugiau ar mažiau) nuomonę apie meną. Laikraštis „The Guardian“ (2006 12 05) išspausdino sąrašą 50-ties meno kūrinių, kuriuos, eilinių piliečių nuomone, būtina pamatyti „prieš numirštant“, kitaip sakant, bent kartą gyvenime (įsivaizduokite kokį nors „Lietuvos rytą“ užsiimant tokiais niekais ir įsivaizduokite Lietuvos publiką dalyvaujant tokiose nesąmonėse). Be abejo, piliečiai ne patys sugalvojo šią akciją, tai buvo jų reakcija internete į vieno dailės kritiko sudarytą panašų „topą“. Pasisakė tokie asmenys kaip sqeezyhamster, boozysuzy ir pan. Na ir kokia gi išryškėjo „nuomonė“? Sąraše, be kitų, buvo šie vertieji (ne vertumo eilės tvarka):

• klaikusis Antony Gormley „Šiaurės angelas“ Geitshede – „labai didelis, gerai matomas iš toli“;

• nuobodusis Jacksono Pollocko „Vienas: nr. 31“ – „kiek girdėjau, turėtų būti garsus, ir dar šiuolaikinis“; – „kodėl būtent šis, o ne kuris kitas iš visos krūvos vienodų?“ – „o ką, jis ir daugiau tokių pritaškė?“;

•Claude’o Monet „Nymphéas“ – „aš buvau Paryžiuje, todėl esu išsilavinęs, kultūringas, intelektualas“;

• klasikinio majų miesto griuvėsiai – „o aš buvau Gvatemaloje, kur jūs nė vienas nebuvote!“;

• Masaccio „Adomo ir Ievos ištrėmimas iš rojaus“, Bracacci Chapel, Santa Maria del Carmine, Florencija – „o aš buvau Italijoje, kur daug gėriau ir kitaip linksminausi, bet kadangi prieš važiuodamas nusipirkau kelionių gidą apie Italiją iš „Lonely Planet“ serijos, daugiausia dėl informacijos apie pigius viešbučius, tai dabar galiu nurašyti čia sudėtingą pavadinimą, kurio pats niekaip nebūčiau atsiminęs, net jei būčiau mokęsis atmintinai visą atostogų Italijoje laiką“;

• Turnerio „Lietus, garas ir greitis – didysis Vakarų geležinkelis“ – „kodėl iki šiol nebuvo įtrauktas nė vienas britų menininkas?“;

• Edwardo Muncho „Šauksmas“ – „aš norėčiau kažkaip išsiskirti iš kitų – garantuoju, niekas iš jūsų nebuvot Osle ir šito paveikslo ne tik nematėt, bet ir nežint apie tokį. Ir apie tokį Oslą jūs nieko nesat girdėję ir nežinot, kur jis yra“;

• Vincento van Gogho „Žvaigždėta naktis“ – „arba ta kita naktis virš Ronos – abu pripildo mane optimizmo“;

•Paulio Cezanne’o, „Šventos Viktorijos kalnas“ Puškino dailės muziejuje – „o aš buvau Maskvoje, skystablauzdžiai jūs! Bet viskas, kas ten verta dėmesio, yra prancūziška. Marinuotas revoliucijos vadas ypatingo įspūdžio man vis dėlto nepaliko. Galų gale tai ir ne menas. Nors jeigu marinuotas ryklys ir marinuota karvė – menas...“;

• Partenono skulptūros Britų muziejuje Londone – „o ko ten kažkur taip toli važiuoti, jeigu mes esame tiek prisigrobę iš kitų šalių, kad užtenka pavažiuoti kelias stoteles 7 autobusu, ir viską pamatysi“;

• ledynmečio piešiniai Chauvet oloje Ardeche (maždaug 30 000 metų senumo) – „čia tai menas, o viskas, kas buvo po to, visi tie šiuolaikiniai menai – gryni niekai“;

• San rock art Pietų Afrikos nacionaliniame muziejuje ir atvirose erdvėse – „o aš esu iš Pietų Afrikos, ir viskas, kas yra ten, yra geriausia, net jeigu jūs nė karto nesate apie tai girdėję ir neturite apie tai žalio supratimo, tai yra jūsų pačių problemos“.

Na ir mano favoritas (dėl autentiško komentaro): Rubenso „Nuėmimas nuo kryžiaus“, Antverpeno katedra, – „gal šitas jo ir ne geriausias, bet vis tiek didingas, be to, matomas natūralioje aplinkoje. Visą paveikslą užpildo užduoties sunkumas“.

Šis komentaras privertė mane atidžiau pažvelgti į vizualiąją, o ne tekstinę arba įsivaizduojamą reikalo pusę (nors pastarosios ir labai smagios): šiuo Rubenso paveikslu buvo iliustruotas straipsnis laikraštyje. Pažiūrėjau į tą užduoties sunkumą ir pagalvojau: iš tiesų, tokį Kristų nelengva turėjo būti nuo kryžiaus nukelti – pažiūrėkite, kokio stambumo jo kūnas! Tai olimpiečio arba šių laikų kultūristo kūnas, tobulas raumenų kalnas! Tiesiog Danielis Craigas. Argi šitaip atrodoma mirus nuo išsekimo, prieš tai nemažai pasninkavus, savo pavyzdžiu mokius kitus nepersivalgyti ir kitaip neperlenkinėti lazdos visose gyvenimo srityse? Na gerai, net jei čia ir „sveikos dvasios sveikame kūne“ metafora, tai kaip ją galėjo suprasti paprasti žmonės, atėję į tą Antverpeno katedrą pasitikrinti savo tikėjimo Dievu ir jo kančia ir pamatę tokius vaizdus be jokio meninio pasiruošimo?

Kai aš studijavau Vilniaus dailės akademijoje, per meno istoriją mūsų taip nemokė, per daug gūdūs turbūt buvo laikai, bet dabar jau egzistuoja nuomonė, kad nuogo vyriško kūno vaizdavimas („Guerrilla Girls“ paskaičiavimu, 85 proc. nuogalių meno muziejuose yra moterys) iš tiesų yra homoerotinių tapytojo fantazijų patenkinimas. Sako, labiausiai tam tiko šv. Sebastijonas. Jį tiesiog privalu būdavo vaizduoti nuogą, kad būtų kur strėles susmeigti.