Tarp turinio ir formos

D. Matvejevo nuotr.

Aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio spektakliai lietuvių teatro kontekste turi savo specialią vietą bei auditoriją. Tai spektakliai – tribūna, iš kurios Masalskis išsako savo asmeninę poziciją. Kiekviena pjesė, spektaklio medžiaga, kurią renkasi šis aktorius, pirmiausiai yra svarbi jam asmeniškai, su kiekviena iš jų jis turi savo santykį. Personažai, kuriuos savo režisuotuose spektakliuose (išskyrus 2005 m. Patricko Süskindo „Kontrabosą“, kur pagrindinį vaidmenį atlieka Masalskio bendražygis aktorius Šarūnas Puidokas) aktorius pats ir įkūnija, būna „kažkas daugiau“ negu pjesėje, t.y. gimę iš sąlyčio, iš susidūrimo su jo asmenybe ir grindžiami labai konkrečia koncepcija.

Naujausias Masalskio darbas „Aš, Fojerbachas“ pagal vokiečių dramaturgo Tankredo Dorsto pjesę pratęsia ankstesnių aktoriaus ir režisieriaus spektaklių temą – menininko konfrontaciją su aplinka, kūrėjo konfliktą su pačiu savimi.

„Vyksta kova tarp išorės ir turinio, tarp formos ir esmės. Šiame konflikte dalyvauja teatras kaip tam tikras organizmas, kaip tarpininkas, reaguojantis į aktoriaus proveržius“, – sako apie „Fojerbachą“ spektaklio programėlėje režisierius Masalskis. Ir šį konfliktą, dviejų oponuojančių jėgų kovą, tiksliau – kovos lauką – ženklina specialus erdvės suskirstymas. Masalskio įkūnijamas aktorius Fojerbachas, po septynerių metų pertraukos atėjęs pas režisierių į peržiūrą naujam vaidmeniui, pasirodo tuščioje scenoje (dailininkė Renata Valčik). Tuo tarpu režisierių pavaduojantis Šarūno Puidoko Asistentas sėdi žiūrovų salėje. Ironiška, kad spektaklio žiūrovai, esantys Asistento flange, savaime tampa teatro organizmo dalimi, viena iš konfliktuojančių pusių. Teatro organizmo pakrikimą, bukumą, parodo ne tik Asistento teatro meno neišmanymas (tai atsiskleidžia dialogų su Fojerbachu metu). Prie to prisideda ir pati publika, kuri į pirmoje scenoje pasirodžiusio Masalskio personažo prašymą įjungti šviesą bei klausimą „ar mane matote“, skirtą tuščiai žiūrovų salei, atsako familiariomis replikomis.

Masalskio Fojerbachas – iki sielos gelmių ištikimas savo aktoriaus profesijai, tikintis savo misija ir jai pasišventęs. Suprantame, kad būtent beprotiškas aktoriaus atsidavimas, bekompromisis maksimalizmas, o ne proto liga buvo tų septynerių metų, praleistų psichiatrinėje, priežastis. Masalskio Fojerbacho drąsi, užtikrinta laikysena, karšta ir emocionali kalba smarkiai kontrastuoja su abejingu, nuolat telefonu kalbančiu Puidoko Asistentu. Fojerbacho kalbėjimas yra monologinio pobūdžio, Puidoko vaidinamas Asistentas – tai Fojerbacho katalizatorius, bet ne aršus puolėjas: būtent Asistento bukumas provokuoja Fojerbachą toliau aiškinti apie aktoriaus misiją, deklaruoti turinio, o ne formos teatrą.

Kaip žinia, būtent abejingumas yra baisiausias priešas. Asistento abejingumas, nejautrumas turiniui ir esmei atsiskleidžia scenoje su degtukų dėžute. Fojerbacho – aktoriaus – rankose ji virsta mažyčiu, plazdančiu paukšteliu, paskui – didžiuliu paukščių būriu. Iš tikrųjų pasigirsta jų sparnų plakimas (kompozitorė Renata Šerkšnytė), sceną nutvieskia šviesų blyksniai. Tačiau Asistentas, kuriam makaronų valgymas scenoje tėra tik makaronų valgymas, o degtukų dėžutė – tik degtukų dėžutė (išorė, forma), į Fojerbacho klausimą, ar jis ką nors matė, atsako: „Nieko, o ką?“. Taip pat jam nieko nereiškia ir šuo, scenoje reikalingas tik kaip išorinis objektas, kaip forma.

Šunį į teatrą atgabena Dianos Anevičiūtės Moteris – paika, atsitiktinai į teatrą užklydusi pamaiva. O „tikras“ šuo – milžiniška, metalinė, baugi konstrukcija – pasirodo paskutinėje spektaklio scenoje. Didžiulė, nieko nereiškianti šuns forma. Ant jo metalinės kupros užsiropštęs Fojerbachas sako savo paskutinį monologą staiga neva žiūrovų salėje pasirodžiusiam Režisieriui. Dabar Masalskio personažas neatpažįstamai pasikeitęs – jis mikčioja, jo kūnas suglebęs, galva nunarinta, žodžiai pinasi. Visas Fojerbacho laukimas, viltis, kad po septynerių metų pertraukos jis bus laukiamas – sužlunga. Režisieriui labiau nei Fojerbachas rūpi pats šuo – efektingai scenoje atrodantis, tačiau negyvas metalo kalnas.

Masalskis akcentuoja Fojerbacho, apskritai aktoriaus, savijautą bedvasiame teatre, kuriame dirbtinis, išorinis efektas yra svarbesnis už gyvą žmogų ar jo vaizduotės polėkį. Nepaisant sugniuždytos Fojerbacho figūros, aktoriaus įtaigumas nemažėja: sukniubęs jis yra toks pat, kaip ir pradžioje kalbėdamas, karštai gindamas savo pažiūras. Masalskio Fojerbacho įsijautimu abejoti netenka, tačiau nejučia užčiuopi, kad toks personažo kraštutinumas, toks primygtinis teigimas irgi rizikuoja būti vien formalus išorinis gestas.

Ištęstoje, atrodo, sustabdytoje finalinėje scenoje Fojerbachas kūkčioja vienas ne tik prieš Režisierių, bet ir prieš pilną žiūrovų salę – nejautrią, surambėjusią publiką. Tačiau ar ši rauda prasiveržia pro metalinę šuns konstrukciją, ar prisišlieja prie jos, ją dubliuoja, vienareikšmiškai teigti negalima – riba labai trapi...