Kinas

Į spalvotą ateitį

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Svetimas. Prisikėlimas“

Po nespalvoto „Pokšto“ mūsų laukia dar vienas Jaromilo Jirešo filmas. Tai 1969 m. „Valerija ir stebuklų savaitė“ (LTV, 13 d. 23.10), vadinama fantazijos fejerverku, poetine jausmų orgija, spalvų beprotybe, įsikūnijusia avangardiniame siaubo filme. Kartu su režisiere ir dailininke Ester Krumbachova Jirešas perkėlė į ekraną poeto Nobelio premijos laureato Vitezslavo Nezvalo „siurrealistinį niekutį“. Garsus rašytojas šiame kūrinyje pabandė sujungti lyrinę čekų tradiciją ir gotikinį romaną. Sekdamas Nezvalo eksperimentu, Jirešas sukūrė savą siaubo kino versiją. Tai pasakojimas apie jaunos, į suaugusiųjų gyvenimą žengiančios merginos baimes ir pirmuosius meilės išgyvenimus. Režisierius akcentuoja realybės ir sapno ryšį, juoko ir siaubo mūšį, balansuoja ties pasakos, haliucinacijos, somnambuliškos lyrikos riba ir prisodrina filmą froidiškų seksualinių pasąmonės atsivėrimų. Filme susilieja erotika, mazochizmas, sadizmas, incesto potraukis ir homoerotiniai troškimai.

Deja, dažniausiai siaubo filmų personažais tampa ateiviai, norintys kolonizuoti pasaulį ir jo gyventojus. Reikia tik stebėtis jų kvailumu, nes ką galima čia, Žemėje, rasti? Ypač Lietuvoje. Nors, tiesą pasakius, žiūrėdamas į Rolandą Paksą ir jo šeimynėlę, dažnai prisimenu populiarius filmus apie žmogišką pavidalą priėmusius ateivius. Tokius, kaip Johno Carpenterio filme „Jie gyvi“ (BTV, 9 d. 22.45). Filme jie vaizduoja jaunuosius respublikonus, hipnotizuoja nieko neįtariančius gyventojus, siunčia paslėptas žinutes pasinaudodami televizija, spalvotais žurnalais, filmais. Tačiau vienas filmo personažas per savo juodus akinius mato jų tikrąją išvaizdą. Žinoma, tai šlykščios reptilijos, kokias pamatysime ir Jeano-Pierre’o Jeunet sukurtame ketvirtajame „Svetimo“ serijos filme „Svetimas. Prisikėlimas“ (TV3, 9 d. 23.20). Filmo įvykiai klostosi praėjus 200 metų po trečiojo „Svetimo“ įvykių. Mokslininkai nusprendžia klonuoti prieš du šimtus metų mirusią Elen Ripli (Sigourney Weaver). Iš jos kūno išimamas ir izoliuojamas „svetimo“ gemalas. Mokslininkai iš jo nori sukurti tobulą ginklą. Ripli jiems taip pat reikalinga, nes ji sujungė žmogaus ir „svetimo“ bruožus, ji nėra žmogus. Tačiau žmonių ir „svetimųjų“ dvikova filme įvyks, galite būti ramūs.

Kaip supratau iš kai kurių interviu, po šio filmo Jeunet nusivylė Holivudu (ir atvirkščiai). Jis grįžo į Prancūziją ir ten sukūrė „Ameliją iš Monmartro“. Sakyčiau, tai taip pat buvo pasąmoninė reakcija į susitikimą su svetimais. Bet norintiems likti kosmose dar vieną progą pasiūlys LNK, kuri rodo 2000-ųjų Clinto Eastwoodo „Kosmoso kaubojus“ (8 d. 21.35). Filmo herojai 1958 m. buvo talentingiausi, geriausi NASA pilotai. Manyta, kad jiems teks nutiesti žmonijos kelius į kosmosą. Tačiau vyriausybė turėjo savo planų. Jų skrydis buvo atidėtas, o misiją atliko šimpanzė. Pilotai sulaukė pensijos, bet svajonė apie kosmosą liko. Ir štai po keturiasdešimties metų jiems vėl pasiūloma skristi ir padėti suremontuoti rusų stotį. Tačiau prieš skrisdami į kosmosą jie turi pagreitintai atlikti treniruočių programą, o tai ne taip lengva...

Eastwoodas filme kuria pagrindinį vaidmenį, jis surinko ir puikią aktorių komandą – vaidina Tommy Lee Jonesas, Donaldas Sutherlandas, Jamesas Garneris.

Vis dėlto ne vienam žiūrovui kosmosas asocijuojasi ne su ateiviais ir astronautais, bet su angelais. Ypač kai artėja Kalėdos ir televizorių ekranuose vis dažniau pasirodo filmai, kuriuos aš vadinu „filmais žmonėms“.

LTV2 gal šiek tiek pasiskubino rodydama Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio 1946 m. „Mirties ar gyvybės klausimą“ šį savaitgalį (10 d., 18.05), nes tai tikras kalėdinis filmas. Davidas Nivenas vaidina karo pilotą, kuris iššoko iš pašauto lėktuvo su parašiutu. Tačiau danguje vyksta ginčas, ar galima leisti išgelbėti jo gyvybę. Kol pilotas yra tarp mirties ir gyvenimo, jis sapnuoja, kad atsidūrė teisme, priešais Dievą, pilotui patarinėja žuvęs draugas. Filme bene pirmąkart panaudotas nespalvotos ir spalvotos juostos sudūrimo viename filme metodas – dangaus sekvencijos, beje, yra nespalvotos.

Jie ir po to norėsite likti danguje ar arčiau Dievo, pasižiūrėkite Richardo Pearce’o 1992 m. filmą „Tikėjimo galia“ (LTV2, 11 d. 22.10). Jame Steve’as Martinas suvaidino vieną geriausių savo vaidmenų – stebukladarį, gydantį nuo visų ligų, kuris nesidrovėdamas ima pinigus „už tikrą šou“. Filmo pradžioje šarlatano karavanas atvyksta į vieną Kanzaso miestą. Bet vietinis šerifas (Liam Neeson) priešinasi šou. Čia šarlatanas sutinka moterį (Lolita Davidovich), turinčią sergantį brolį. Berniukas tiki, kad stebukladarys jam gali padėti. Tačiau jis pats taip mažai žino apie savo tikėjimo galią...

Bene svarbiausias šios savaitės filmas – ankstyvasis Spike’o Lee šedevras „Elkis teisingai“ (1989). TV3 jį rodo šįvakar, labai vėlai (8 d. 23.55) ir jau nebe pirmą kartą. Tad trumpai tik priminsiu: Lee perkelia į dažnai savo filmuose rodomą Niujorko rajoną Brukliną ir rodo skirtingų rasių ir socialinės padėties jo gyventojus – juodaodžius, korėjiečius ir baltaodžius rasistus – bei stebi, kaip mezgasi konfliktai. Filme vaidina puikūs aktoriai Samuelis L. Jacksonas, Danny Aiello, Rozie Perez, pats režisierius ir jo sesuo Joie. Tačiau man visada svarbiausias yra Lee režisieriaus temperamentas ir jo savitas žvilgsnis į pasaulį.

Tokį turi ir anglas Kennethas Branagh. LNK „Snobo kinas“ (14 d. 22.40) rodo jo 1993 m. sukurtą Williamo Shakespeare’o „Daug triukšmo dėl nieko“ ekranizaciją. Ją žiūrėdamas kažkada prisiminiau vieno genetiko teiginius, kad po kelių šimtų metų europiečių odos spalva bus šokoladinė. Norėčiau pamatyti savo šokoladinius proproproprovaikaičius. Ir šokoladinius visokių dabartinių pagonių, pono Trinkūno idėjų aukų vaikaičius. Gaila, kad dar nėra tokios laiko mašinos. Šiaip ar taip, manau, kad tai gera Lietuvos tūkstantmečiui skirto filmo idėja – parodyti ateitį, o ne praeitį. Gaila, kad konkursas jau baigėsi. Bet, regis, nukrypau nuo „Daug triukšmo dėl nieko“. Filmo herojai, nors ir dėvi senovinius kostiumus, yra visiškai šiuolaikiški žmonės, tai pabrėžia ir jų rasių, odos spalvos įvairumas. Branah surinko puikų aktorių ansamblį: Denzelas Washingtonas, Keanu Reevesas, Emma Thompson, Kate Beckinsale, Michaelas Keaton, pats režisierius. Per nuo filmo premjeros praėjusį laiką kai kurios jo žvaigždės gerokai pablyško, tačiau juk nėra nieko amžino, net kine.

Jūsų – Jonas Ūbis