Fotografija

Fotografija Luvre

Pokalbis su fotografu Michailu Raškovskiu

iliustracija
Michailo Raškovskio fotografija

Su fotografu Michailu Raškovskiu susitikom „Skalvijoje“, prieš dokumentinį filmą „Luvro miestas“, tad ir kalbamės apie jį, bet ne tą, kuris filme, o tą, kuriame fotografas eksponavo savo darbus.

Kokį įspūdį jums paliko Luvras?

Įspūdžiai susiliejo su visos savaitės fotografine patirtimi Paryžiuje. Ją grupuoju į tris dalis. Pirmoji – šokio fotografijos bienalė Luvre. Antroji – didžiausia metų fotoparoda „Paris Photo“, kurioje buvo parodyta keliolika tūkstančių fotografijų. Trečioji – Europos fotografijos namų („Maison Européenne de la Photographie“) dešimtmečio proga surengta šiuolaikinės fotografijos paroda. Šios trys parodos man ir buvo beveik visas Paryžius.

Pradėkime nuo pirmosios...

Šokio fotobienalė vyko jau ketvirtą kartą vadinamajame „urvo mieste“ – požeminiame Luvre. Jos organizatoriai: 1901 m. Paryžiuje įkurtas nacionalinis šokio komitetas, kiek vėliau įsikūrusi Europos šokio tapybos ir skulptūros sąjunga ir vėliausiai atsiradusi Europos šokio fotografų ir kinematografininkų asociacija. Pastarosios nariu tapau šį rudenį ir buvau pakviestas į bienalę. Reikėjo pateikti fotografijų rinkinį, tarptautinė žiuri atrinko darbus ekspozicijai. Apdovanojimų čia nėra. Organizatoriai dirba gana konservatyviais principais: stengiasi sujungti Europos didžiųjų teatrų fotografus. Ekspozicijos branduolys – Paryžiaus „Grand Opera“ ir Berlyno operos fotografai. Dalyvavo 14 fotografų, dauguma iš Prancūzijos. Be Lietuvos, dar dalyvavo Italija, Ispanija, Vokietija, Anglija ir Lenkija.

Kuo skyrėsi jūsų fotografijos nuo kitų?

Dauguma parodos darbų sukurti skaitmenine technika, spalvoti. Mano kolekcija nespalvota. Kiekvienam buvo leista eksponuoti po 5 darbus, išimtis – 7. Ja ir pasinaudojau. Mano fotografijos – iš Lietuvos moderniojo šokio ir tradicinio baleto spektaklių. Fotografija iš P. Naginevičiūtės spektaklio „Procesus“ pateko į parodos plakatą. Išraiškingai ekspozicijoje atrodė ir Eglės Špokaitės veidas stambiu planu – iš baleto „Raudonoji Žizel“. Mano darbų vizualinis raktas – žemas rakursas. Fotoaparatas yra viename lygyje su grindų linoleumu. Visi kadrai iš spektaklių, nieko surežisuoto. Šios bienalės tema ir buvo „Judesys šokyje“.

Ar jūs iš karto įšokote į Luvrą?

Nuo 2002 m. bendradarbiauju su Paryžiuje leidžiamu žurnalu „Dance“. Jo redaktoriui patiko mano fotografijos, jis ir pasiūlė stoti į šokio fotografijos sąjungą ir dalyvauti konkurse.

Ar visi autoriai buvo atvažiavę į bienalę?

Ne visi. Kas atvyko, patys darė savo ekspoziciją. Kelionę parėmė Vilniaus savivaldybė, Raminta Kuprevičienė, o darbus atvežti padėjo mūsų ambasada Prancūzijoje. Ambasados kultūros atašė Ina Kniūrienė mane pasitiko ir globojo parodoje. Be šios paramos su pašlijusia sveikata vargiai būčiau nusigavęs iki Luvro.

Kas įdomiausia buvo parodoje „Paris Photo“?

Ji pritrenkė stilingu organizavimu. Principas: didžiosios Europos leidyklos pasidalijo ekspozicijos plotą, o fotografijas pristatė iš savo archyvų, tad buvo ir labai senų nuotraukų. Buvo ir žymių šiuolaikinių autorių: Martinas Parras, Esther Levine ir kiti. Specialiai kvietė Skandinavijos kraštų atstovus, o iš Rytų Europos – tik Vengrijos. Fotografijos technologijos šiuolaikiškos, o medžiagos – pačios įvairiausios: metalas, plastikas, audiniai ir pan. Ypač įsiminė japonai ir musulmonų kraštai: nesitikėjau tokio aktualaus fotomeno.

Ar Europos fotografijos namai dideli?

Didžiuliai, erdvesni net už Maskvos. Ir darbai dideli: 2 x 1,5 m. Ir visai netoli Luvro – tik pora metro stotelių. Įdomiausia, kad čia aptikau darbų, sukurtų panašiai kaip aš darau Lietuvoje. Daug teatro fotografų dirba su skaitmenine technika. O ką padaro? Kaip paslėpti spalvos natūralumą, neprikišus pirštų prie kompiuterio? Sugalvojau sidabrinį atspaudą: iš failo fotografuoju negatyvą, o iš jo darau kontaktinį atspaudą. Ir Paryžiuje radau tokį „sidabrinį“ autorių...

Ar buvo Lietuvos fotografų kūrinių šiose didelėse europinėse parodose?

Deja, ne.

Paryžiuje buvote pirmą kartą?

Taip. Net lapkričio mėnesį Paryžius kvepėjo pavasariškai. Didžiojo stiliaus miestas...

Kalbėjosi Skirmantas Valiulis