Fotografija

Iliuzionistas iš Paryžiaus

Izio paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Adomas Šimukonis

iliustracija
Izis. „Traīnée akligatvis Monmartre, Paryžius“. 1952 m.

Izis (tikrasis vardas Izraelis Bidermanas, 1911–1980) – Marijampolėje gimęs, Paryžiuje gyvenęs ir kūręs žydų fotografas – priklauso svetur išgarsėjusių, o Lietuvoje mažai žinomų menininkų kategorijai. Tokius žmones su savo gimtine paprastai sieja gimimo faktas, ankstyvosios vaikystės įkvėptas mąstymo būdas (neretai nustelbtas vėlesnių patirčių) ir prisiminimų nulemtos pasaulio regėjimo struktūros. Izio santykis su Lietuva komplikuotas ne tik dėl to, kad fotografas ją paliko ankstyvoje jaunystėje ir daugiau čia niekada neatvyko, bet ir dėl to, kad karo metais čia žuvo visa jo giminė. Prisiminimai apie vaikystės šalį Iziui keldavo liūdesį ir gėlą. Po daugybės metų į Vilnių, Marijampolę ir Panevėžį atkeliavusi kūrėjo paroda yra savotiškas jo paties sugrįžimas, simboliškas susitaikymo, atleidimo tėviškei ženklas.

Nuo ankstyvųjų dienų Izio kūryba pasižymėjo jautrumu gyvenamajai aplinkai ir žmonėmis. Beveik pusšimtį metų trukusios kūrybinės karjeros metu fotografas keitėsi kartu su besitransformuojančia kultūrine terpe. Kaip galima spėti (deja, tik spėti, nes lietuviškojo laikotarpio nuotraukų nėra likę arba jos tiesiog nedemonstruojamos parodoje), vienoks Marijampolėje, kelionių metu matytuose nedideliuose Lietuvos miesteliuose ankstyvojo fotografavimo laikotarpiu, ir visai kitoks Prancūzijoje, dirbdamas įvairiose fotoateljė, įamžindamas Pasipriešinimo naciams dalyvius (gaila, tačiau šių Izį išgarsinusių nuotraukų taip pat nebuvo ekspozicijoje) ir galiausiai visiškai įsitvirtinęs Paryžiuje, tapęs neatskiriama šio miesto dalimi.

Pratęsiant poeto J. Prévert’o mintį, kad Izio kamera yra lyg magiška dėžutė, norėtųsi teigti, kad pats fotografas primena cirko žonglierių, iliuzionistą ar akrobatą. Jo nuotraukose užfiksuotos momentinės, sekundės dalį ar dar trumpiau trunkančios situacijos priverčia nuščiūti ir patikėti nerealaus dalyko tikrumu. Paties Izio simboliu galėtų būti žibalo prisirijęs ir besirangančius ugnies kamuolius pučiantis gatvės vaidintojas. Veiksmas trunka labai trumpai, tačiau tam, kad jis įvyktų, režisierius turi ilgai ir kruopščiai ruoštis. Be abejo, tai iš jo atima daug fizinių ir dvasinių pastangų. Sekundę trunkantis faktas yra visiškai paprastas, tačiau pateikimas priverčia tikėti jo antgamtiškumu. Kaip ir dėl savo išlikimo kovojantis artistas, fotografas turi jausti nuolatinį organišką ryšį su publika. Net ir skeptiškiausiai nusiteikusį žioplį reikia įtraukti į vaidinimą, sudominti, galų gale – jį patį panaudoti siekiant maksimalaus poveikio.

Izis buvo vienas iš daugelio kosmopolitinės, dar fin de siecle epochoje pradėjusios formuotis Paryžiaus meno mokyklos atstovų ir bene paskutinis jos mohikanas. Ikonografija, plastiniais, kompoziciniais sprendimais žydų kilmės paryžiečio nuotraukos artimos tuo pačiu metu ar dar truputėlį anksčiau čia dirbusių ir Europos kultūros sostinės dvasią sugebėjusių absorbuoti impresionistų, fovistų, netgi kubistų ar siurrealistų tapybai. Tai modernizmo klasikai būdingos miesto, cirko, visuomenės marginalų gyvenimo scenos. Izio nuotraukos tapybiškos. Joms būdingos tapybinės raiškos bruožai – formų modeliavimas kardinaliais, barokinę chiaroscuro manierą primenančiais šviesos ir tamsos kontrastais, ritmiškas ornamentinis šešėlių žaismas, įtaigiai naudojama efektinga perspektyva. Į akis krenta tiesioginės A. Marquet ir Izio analogijos. Abu mėgo melancholišką atmosferą keliantį žiūrėjimo iš aukštai rakursą, eskiziškai greitą, bendrą nuotaiką gebantį užfiksuoti skaidrų potėpį. Kitas dalykas – sapno nuotaikos. Atsispirdamas nuo realybės, sustabdydamas elementariausius gyvenimo momentus, Izis nuotraukoms suteikė siurrealistiškai somnambuliškos būsenos statusą.

Pačiais bendriausiais bruožais išlaikydamas šiuos meninio regėjimo principus, fotografas jautriai reaguodavo į naujausias meno raidos taktikas, jas tiesiogiai arba užmaskuotai naudodavo savo darbuose ir taip pasiekdavo ypač sugestyvų, gyvenamojo meto konjunktūrą taikliai atspindėjusį rezultatą. Sakysime, visaip išrašinėtų ir išpaišinėtų Paryžiaus sienų fone žaidžiantys vaikai kelia mintis apie pokario metais brutalųjį meną atradusį bei išpopuliarinusį J. Dubuffet, o lyg ledkalnio viršūnė į klostes susirangiusi, susiraukšlėjusi cirko palapinė – pesimistiškai sumaigytus J. Fautrier personažų veidus.

7-ajame dešimtmetyje Izis ypač artimai bendravo M. Chagallu. Abudu menininkus siejo ne tik bendra tautybė, bet ir subtilaus žydiško humoro jausmo atmieštas poetiškas temperamentas. Tapytojas leisdavo fotografuoti darbo metu. Prie pat anglimi ar teptuku dirbančių rankų pritrauktas fotoaparatas tarsi pats įsitraukia į darbą. Nespalvotos Izio nuotraukos atrodo nutapytos rupiais, matiniais ir ryškiaspalviais (geltonais, mėlynais, raudonais, rudais) dažų sluoksniais. Skirtingos temos ir vaizdai – virš miesto stogų pasikabinusio pakaruoklio kojas primenančios kojinės, geidulingai lūpas pražiojusi ir priekinius dantis į priekį atkišusi, lyg penkiametė mergaitė ant karuselinio gyvuliuko besisukanti mergina, cirko afišą su moterimi ir klounu parafrazuojanti porelė – sukonstruoti pasitelkus paradoksalius sugretinimus ir metaforas. Į savo herojus Izis žvelgia su akivaizdžia simpatija arba švelnia ironija. Panašiai vienas iš kito pasišaipo mylintys žmonės.

iliustracija
Izis. „Gegužės 1-oji, Victor Basch aikštė, Paryžius“. 1950 m.

Už kasdieniškai nekaltų ir buitiškai monotoniškų scenų slypi asmeninė Izio ir visos jo tautos tragedija. Vienas mano pažįstamas, pamatęs nuotrauką su žonglieriaus pučiamu ugnies kamuoliu ir tvarkingai, lyg pagal liniuotę išsirikiavusiomis kostiumuotų vyrų ir moterų kojomis, šią sceną interpretavo kaip dujų kameros metaforą (parodos kuratorė M. Matulytė panašiai apibūdino nuotrauką su batsiuviu, pasilenkusiu prie milžiniškos batų krūvos). Mintis apie prie sienos sušaudyti sustatytus žmones suponuoja ant virvės tvarkingai sukabintos apatinės kelnės. Įsijautus šiurpą, slogaus sapno įspūdį pradeda kelti net smulkiausios, neesminėmis atrodančios detalės: brezentais uždangstyti arkliai, pastoliais apstatyti pastatai, lakstantys vaikai, išsišiepę cirko darbuotojai, anoniminių miestiečių minia.

Didžiąją savo gyvenimo dalį Izis praleido Paryžiuje. Ribotoje erdvėje jam tilpo visas pasaulis. Paryžius buvo tikroji menininko gimtinė. Nuo karo metų fotografas tiesiog laikė uždėjęs ranką ant šio miesto širdies. Karo metų Prancūzijos sostinė – niūri ir nerimastingai susitraukusi, pilka ir be jokių prošvaisčių, dvasiškai artima mūšių nušluotam Stalingradui ar subombarduotam Drezdenui. Ypač įspūdinga 1944 m. nuotrauka, kurioje fotografas iš kažkelinto pastato aukšto stebėjo šlapiu sniegu nudrengtą Luvro gatvę. Baltą sankryžą lyg peiliai raižo padangų pėdsakai, o susikūprinusios juodų praeivių figūrėlės įkūnija sunkmečio nuovargį ir depresiją. Vaizdas primena garsiąją lietuvių pokario klasiko V. Stanionio kompoziciją su per miestelio aikštę judančiais žmonėmis ir stribų motociklu. Ši analogija dar kartą patvirtina gerai žinomą teiginį apie tai, kad toje pačioje epochoje panašios idėjos sklando net ir tarp vienas nuo kito per tūkstančius kilometrų atskirtų menininkų. Materialiniai paprastų žmonių nepritekliai bado žiūrovui akis beveik visose 5-ojo dešimtmečio pabaigos nuotraukose. Skurdą išryškina šlovingos imperinio miesto praeities liekanos. Pakalnučių pardavėjai stovi prabangių secesinių linijų fone, elgetos bereikšmiais veidais ir laužytais gestais juda tarp turtingai ornamentuotų pastatų. Vėlesnių metų Izio fotografijos šviesesnės ir ramesnės. Pavojaus ir baimės nuojautos pasitraukusios į šalį, daugelyje nuotraukų šmėkščioja vienas į kitą įsigilinusių įsimylėjėlių porelės.

Paryžiaus nuotraukose fiksuojami du personažai: žmonės ir miestas. Aplinka – namai, gatvės, krantinės – yra tokie pat gyvi, nuolat besikeičiantys ir jaučiantys, kaip ir jų fone gyvsidabriškai šmėkščiojantys miestiečiai. Paryžius ir paryžiečiai nuolat juda tarytum milžiniškas nervingai gestikuliuojantis gyvūnas. Megapolis veikia lyg dodekafoniškas, iš gausybės chaotiškų detalių sukonstruotas muzikos kūrinys. Svarbiausios detalės išryškintos trumpomis, staigiai užfiksuotomis, ausyse spengiančiomis ir bendrame garse greitai išnykstančiomis pauzėmis.

Net trumpam išvykdamas iš Paryžiaus fotografas nuolat prisimindavo gimtąjį miestą. Po karo aplankyti Londonas ir Jeruzalė panašesni į Paryžių, bet ne į pačius save. Išoriškai pernelyg elegantiški, nerūpestingi ir laisvi. O ir svetur Izis pirmiausiai pamatydavo „savo“ personažus: skurdžius gatvių prekeivius, elgetas, atrakcionuose ir cirkuose besilinksminančias minias, nutrūktgalviškai dūkstančius vaikus. Galima ginčytis – ar atskiri miestai ir šalys iš tikrųjų turi savo charakterį, ar tai tik egzaltuotų turistų susigalvotas stereotipas. Jeigu taip, tai Izis buvo vienas iš Paryžiaus mito autorių. Fotografo ir visame pasaulyje išplitusių jo nuotraukų pagalba susiformavo grakštaus, tolerantiško, optimistiško miesto įvaizdis.

Dirbdamas „Paris Match“ redakcijoje ir bendraudamas su politinio, kultūrinio gyvenimo įžymybėmis, Izis formuodavo jų charakteringiausius bruožus. Abejoju, kad M. Dietrich, L. Aragonas ar V. Auriolis realiame gyvenime visada buvo tokie, kokie užfiksuoti nuotraukose: švelnūs, melancholiški, lyriškai nusiteikę. Tokį įspūdį kurdavo jautrus paties portretuotojo požiūris į savo personažus. Kaip tikras iliuzionistas Izis beveik nematomu judesiu nuimdavo kaukes nuo viešai į sceną pasikviestų žmonių ir prieš nustebusios publikos akis atsiverdavo intymiausi stipriomis, beveik antžmogiškomis laikytų asmenybių charakterio bruožai. Prisiminus oficialiai paradiškas ir dirbtinai suvaidintas prieškario metų fotografijas, tai turėjo šokiruoti, būti nauja, tačiau pasikeitus sąlygoms priimtina ir fotografuotiems objektams, ir auditorijai.

Lietuvos žiūrovams pristatyta Izio fotografijų paroda atvėrė netikėčiausius pasaulio rakursus, privertė patikėti jų stebuklingumu. O autorius lyg cirko ar gatvės žonglierius kukliai pasišalino lydimas susižavėjimo šūksnių bei aplodismentų.