Kinas

Ironiškas ir nostalgiškas

Aki Kaurismäki apie savo kiną

iliustracija
Aki Kaurismäki

Šiandien Lietuvos ekranuose oficialiai pradedamas rodyti naujas Aki Kaurismäki filmas „Priemiesčio šviesos“ („Lautakaupungin valot“, Suomija, Vokietija, Prancūzija, 2006). Filmo premjera įvyko Kanuose, jis jau spėjo apkeliauti ne vieną festivalį, buvo rodytas šių metų „Scanoramos“ programoje.

Aki ir jo vyresnysis brolis Mika nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios yra atsakingi už penktadalį suomių kino gamybos. Jų studija vadinasi „Villealfa“ – tai pagarbos duoklė Jeanui Lucui Godard’ui, sukūrusiam filmą „Alfavilis“.

Keturiasdešimt devynerių metų Aki Kaurismäki yra sukūręs 26 filmus, atskleidžiančius suomių charakterio esmę. Juose yra ir ironiško, šiek tiek pakaruokliško humoro, susvetimėjimo, bet kartu ir šilumos ar net atviro sentimentalumo. Filmų fone visada skamba 6-ojo dešimtmečio rokas. Filmai trumpi, nes Aki Kaurismäki mano, kad filmas negali trukti ilgiau nei 90 min., o gal net ir 70 min.

Pateikiame kritiko Matti Pukko pokalbio su režisieriumi bei Kanuose įvykusių susitikimų fragmentus.

Pakalbėkime apie pirmą Jūsų pamatytą filmą.

Pamačiau jį televizoriaus ekrane, tada man buvo treji metai, ir televizija buvo vos įžengusi į Suomiją. Užtat pirmasis kino teatre pamatytas filmas buvo apie Tarzaną. Pamenu, kad Tarzaną vaikėsi kažkokie tipai, primenantys arabus. O gal atvirkščiai – juos vaikėsi Tarzanas. Vaikas dar nesuvokia minties santrumpų, o būtent tai ir yra montažinių suklijavimų esmė.

Aš dažnai vaikščiojote į kiną?

Ne taip dažnai, nes eidavau su visa šeima. Tėvai mane pasiimdavo manydami, kad nieko nesuprasiu. Gyvenome kaime. Kino salėje būdavo šalta ir tamsu, kieti suolai, pageltusios sienos. Tačiau Disney’aus „Fantaziją“ pasižiūrėjau du kartus.

Kada gimė įsitikinimas, kad būtų prasminga papasakoti kokią nors savo istoriją kino kalba?

Tais laikais, kai lankiausi Kouvolos kino klube. Tada pamačiau Flaherty „Šiaurės Nanuką“, Buńuelio „Aukso amžių“ ir supratau, kad filmas gali būti šiek tiek daugiau nei vien beprasmybių kloaka. Regis, man buvo šešiolika, tada norėjau tapti rašytoju. Daug skaičiau. Knygų skaitymas yra mano manija. Kasdien perskaitau po knygą. Mieliausiai skaitau vakare ir naktį.

O kaip kinas?

8-ajame dešimtmetyje, ko gero, buvau geriausias iškart kelių kino klubų narys ir man pavykdavo per dieną pasižiūrėti 5–6 filmus. Dėl tos priežasties tapau laiškanešiu. Darbas baigdavosi prieš 11 valandą, tad galėjau planuoti filmus kaip Godard’as net trims mėnesiams į priekį. Tik Godard’as važinėdavo į kiną sportiniu automobiliu, o aš – tramvajumi arba eidavau pėsčias, bet juk Paryžius didesnis už Helsinkį.

Kas padarė didžiausią įtaką Jūsų kino kalbai?

Esu eklektikas. Mane veikia viskas. 5-ojo dešimtmečio anglų ir prancūzų filmai. Ir italų neorealizmas – to laikotarpio filmai neįtikėtinai gražūs. Pats siekiu klasikinio naracijos stiliaus, kuris leistų žiūrovui sekti aktorių, o ne veiksmą. Mėgstu dabar jau nebemadingus amerikiečių „B“ klasės filmus. Holivudas mirė 1962 m., dabartiniai filmai neturi nieko bendra su tikru kinu. Nesugebu suvokti, kaip suaugusiems žmonėms užtenka įžūlumo rodyti kitiems suaugusiems žmonėms tokius niekus. Egzistuoja didžiulis kvailumo poreikis, bet iš kur tiek drąsos?

Tačiau Jūs draugaujate su amerikiečių režisieriumi Jimu Jarmuschu...

Bet Jimas neturi su Holivudu nieko bendra.

Esate sakęs, kad kuriate filmus apie Suomiją, kurios jau nebėra.

Taip. Kai kas tvirtina, kad tokios Suomijos niekad nebuvo, bet jie, matyt, niekad negyveno kaime.

Panašiai kalbama apie Ingmaro Bergmano Švediją. Ar mėgstate Bergmano filmus?

Filmuoju sena Bergmano kamera. Nusipirkau ją, kai Bergmanas baigė filmuoti „Fani ir Aleksandrą“. Vis ją naudoju, nors, žinoma, yra daug naujesnių modelių. Bet Bergmano kamera man atrodo gražesnė. Labai vertinu jo 6-ojo dešimtmečio filmus, tie vėlesni, spalvotieji, manęs jau nebedomina. Žmogaus sielą perpildantys baimė ir skausmas daro man didesnį įspūdį nei realistiškai parodyta kančia. Esu kaimietiškos prigimties, tad iš filmo laukiu, kad jis man papasakos realistišką istoriją.

Ar Jums neatrodo, kad nepaisant visų šiuolaikinių technologijų vizualinis lygis nuskurdo?

Esate optimistas. Aš manau, kad vizualumas jau nieko nebeišreiškia. Žinoma, ekrane galima sukurti skaitmeninį Humphrey Bogartą. Tik ką tai galėtų sudominti? Juk tada pristigs svarbiausio – Bogarto sielos formos. Tačiau ekonomikos sistemoje, kuriai priklauso ir kinas, svarbus yra tik finansinis efektas. Jau dvidešimt metų sąmoningai auginame žiūrovus, žiūrinčius tik vieno tipo filmus. Sunaikinti kino klubai, kad niekam neateitų į galvą pareikalauti kažko kito, nei siūlo dabartinis repertuaras. Žiūrovai nebesuvokia tradicijos.

Ką manote apie filmų vertinimo sistemą?

Filmai nėra lenktyniniai arkliai. Tačiau būnu priverstas dalyvauti festivaliuose. Juk filmus reikia kažkur pardavinėti, užtikrinti pargyvenimą sau ir savo grupei. Kelis kartus nusileidau ir dalyvavau konkursuose žinodamas, kad tai padės pakelti kainą. Tačiau jaučiausi taip, tarsi būčiau išėjęs į gatvę. Jaunystėje kartojau sau: „Valgyti reikia, tačiau niekas negali pateisinti meno prostitucijos“.

„Priemiesčio šviesos“ tęsia Jūsų mėgstamą temą, susijusią su nepavydėtinais prarastų herojų likimais.

Tai – trečioji trilogijos dalis. Pirmoji, „Debesys išsisklaido“, buvo apie bedarbius. Antroji, „Žmogus be praeities“, – apie benamius. „Priemiesčio šviesos“ – apie vienatvę. Nuo prieš tai buvusio iki šio filmo praėjo ketveri metai, tačiau norėčiau paneigti paplitusią nuomonę, esą suomiai yra lėti žmonės. Iš tų ketverių metų filmavau ne daugiau vienerių.

Sako, kad tai pirmas filmas, kurį Jūs kūrėte būdamas visiškai blaivus. Ar tikrai?

Ne, tai netiesa. Pusę kiekvieno filmo aš kuriu visiškai girtas, pusę – visiškai blaivus. Pabandykite atskirti kurią. Apskritai aš manau, kad tai visiškai nesvarbu. Kai kurių valstybių lyderiai visai negeria, bet pasižiūrėkite, ką jie daro! Jie tikri psichopatai, nors ir blaivininkai.

Ar Kanų festivalis kaip nors paveikė Jūsų likimą?

Pirmąkart atsidūriau Kanuose beveik prieš dešimt metų su „Šešėliais rojuje“. Nuo tada ne kartą sugrįždavau – Kanai niekaip negalėjo manęs atsikratyti... Kanai atveria daug durų, pro kai kurias iš jų man pavyko įeiti. Beje, esu mažumos atstovas, todėl daug nesitikiu. Dabar menui kine nėra ko tikėtis. Ypač jei jis ateina iš mažos šalies, tokios kaip Suomija. Amerikiečiai užgrobė visas rinkas, o tokie kaip aš renka trupinius.

Kas privertė Jus pradėti filmą trijų rusų literatūros klasikų alkoholikų aptarimu?

Paskyriau trisdešimt metų rusų literatūrai. Tik tam, kad jos esmę perteikčiau keliomis frazėmis, kuriomis prasideda mano naujasis filmas. Galite jų pasiklausyti ir nebeskaityti rusų literatūros! Nors gali būti, kad kažką supratau neteisingai.

Ar Jūsų meilė šunims taip pat atėjo iš rusų literatūros? Ar paprasčiausiai mylite šunis?

Dažniausiai šunims vadovauju ne aš, o mano žmona. Ji ateina į filmavimą ir pamato, kad nėra vaidmens šuniui. Tada ji priverčia mane parašyti tokį vaidmenį.

Kaip ir anksčiau, vengiate vizualių efektų.

Kai aktorius pereina iš vieno kadro kampo į kitą, mano supratimu, tai ir yra vizualus efektas. O kai jis nusivelka švarką, prasideda action.

Jūsų filmuose skamba tik retromuzika... Kaip ją pasirenkate?

Dabar atsakysiu į klausimą ne kaip režisierius, o kaip savo filmų prodiuseris. Kuo daugiau senos muzikos panaudoji filme, tuo ji pigesnė! Be to, mano filmuose nėra per daug dialogų. Jei muzika gera, nepastebėsite, kad dialogai yra blogi. Jei kalbėsime apie tango, norėjau atkurti istorinę teisybę. Juk tango buvo išrastas Šiaurės Suomijoje, ir tik po to suomių jūreiviai atvežė jį į Argentiną.

„Priemiesčio šviesos“ nukreipia žiūrovus į Charlie Chaplino „Didmiesčio šviesas“. Laikote save jo mokiniu?

Yra paplitusi nuomonė, kad Charlie Chaplinas – geriausias visų laikų ir tautų komikas. Deja, pamirštama, kad jis buvo geriausias pasaulyje režisierius. Tik jis vienas mokėjo ir prajuokinti, ir parodyti kančią. Aš stengiuosi eiti tuo pačiu keliu.

Parengė Kora Ročkienė