Muzika

Kokia graži Strausso muzika šįvakar!

Richardo Strausso „Salomėjos“ premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Beata Leščinska

iliustracija
Sigutė Stonytė – Salomėja
M. Raškovskio nuotraukos

„Kokia graži R. Strausso muzika šįvakar!“ – perfrazuojant pirmuosius Richardo Strausso „Salomėjos“ žodžius, tokia mintis pirmiausia toptelėjo pradėjus žiūrėti šią operą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Premjeriniai spektakliai vyko lapkričio 24–25 d., „Salomėjos“ premjera buvo atidaryta šių metų Operos savaitė. Spektaklio pastatymą kūrė meno vadovas ir dirigentas Jacekas Kaspszykas (Lenkija), režisierius Davidas Aldenas, scenografas Paulas Steinbergas, kostiumų dailininkė Constance Hoffman, šviesų dailininkas Adamas Silvermanas (JAV). Solistai: 24 d. Erodą dainavo Pawelas Wunderis (Lenkija), Erodiadą – Ligita Račkauskaitė, Salomėją – Sigutė Stonytė, Johananą – Mikolajus Zalasinskis (Lenkija), Narabotą – Audrius Rubežius, Erodiados pažą – Fausta Savickaitė; 25 d. išvydome Michaelį Roiderį (Austrija), Salomėją dainavo Eliana Lappalainen (Suomija), Johananą – Johannesas von Duisburgas (Vokietija).

Taigi – muzika. R. Straussą „atradau“ prieš 10 metų, neblogu operos teatru garsėjančiame Grace (Austrijoje) pažiūrėjusi jo „Kavalierių su rože“. Tiesa, maniau, kad Straussas sudomino ne tik dėl muzikos, bet ir dėl rafinuoto spektaklio: nostalgiškas, pastelinių tonų pastatymas, kaip ir pati opera, stilizavo XVIII a. rokoko. Ir štai dabar Vilniuje, „Salomėjos“ pradžioje atsivėrus uždangai ir scenoje išvydus dekoratyvų, „plakatinį“, antiestetikos dvasia sukurtą scenovaizdį (gerokai sumažinta scenos „dėžutė“ apklijuota vyšniniais LNOBT interjero detales pakartojančiais tapetais, Salomėją įsimylėjęs jaunas sirų karys Narabotas aprengtas tarybinės kariuomenės uniforma), vėl išgirdau muzikos grožį. Be abejo, tai ne vieną „Salomėją“ pasaulio scenose parengusio dirigento J. Kaspszyko nuopelnas – orkestras, griežiantis rimtai simfoninei partitūrai prilygstančią muziką, be to, ne tik teatre, bet ir koncertų salėse pas mus retai atliekamą, žėrėjo tipiškais R. Strausso motyvais, moduliacijomis, suteikdamas sodrų pagrindą vokalinei dramai, vykstančiai scenoje. Sodriai ir kartu subtiliai, tarsi išaugančios iš orkestro pilnatvės, skambėjo Naraboto (A. Rubežiaus) frazės, gražiai įprasmindamos jo meilės žodžius: „Kokia graži princesė Salomėja šiąnakt!“.

Kaip ir žadėjo režisierius, operos pastatymas yra netikėtas, jis nekomentuoja kūrinio (muzikos), bet yra tarsi jo kontrapunktas – kuria papildomas reikšmes, be to, kaip minėjo kritikas iš Krokuvos Danielis Cichy (dalyvavęs Operos savaitės metu surengtame seminare „Opera globalių medijų amžiuje“), Aldeno „Salomėja“ yra iš tų pastatymų, kurie nuima operinį kūrinio patosą, – vis dėlto pajusti muzikos grožį ir kūrinio įtampą tas „kontrapunktas“ netrukdė.

Kad ir kaip vertintum spektaklį, ši „Salomėja“ daro įspūdį ir po spektaklio ne iš karto paleidžia. Naujoji premjera yra modernus operos pastatymas par exelance. Išvydome gana tipišką Europoje garsėjančio režisieriaus inscenizaciją. Verta pabrėžti, kad D. Aldenas stato tik operas – jis nėra dramos režisierius, be to, galima prisiminti jo žodžius, kodėl jis džiaugiasi maždaug prieš 20 metų atvykęs dirbti į Vokietiją ir nelikęs gimtojoje Amerikoje. Mat už Atlanto operos teatrai daugiausia išlaikomi rėmėjų, todėl ten opera yra itin konservatyvi, o štai Europoje, kur valstybinė parama daug ženklesnė, operos teatruose įmanomos paieškos, eksperimentai – dirva palankesnė kūrybai.

Režisierius Oscaro Wilde’o (pagal jo pjesę buvo parašytas operos libretas) ir R. Strausso biblinės istorijos interpretaciją perkėlė į XX a. vidurio anoniminę totalitarinę Rytų Europos šalį. Seksualinis Salomėjos pabudimas režisieriaus susiejamas su politinės sistemos sąstingio irimu. Šį politizuotą aspektą labiausiai išeksponavo scenovaizdis (pvz., Erodo rūmuose skaisčiai šviečia raudona penkiakampė žvaigždė). Beje, sovietiniai simboliai režisieriaus naudojami ir jo neseniai Anglijos nacionalinėje operoje pastatytoje L. Janačeko „Jenufoje“, o apskritai visas „politinis“ scenovaizdžio arsenalas greičiausiai ateina iš D. Aldeno itin mėgstamų baroko operų pastatymų, kurių jis nemažai yra sukūręs Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene.

Jei pastatymą priimame už gryną pinigą, sovietinių simbolių naudojimas atrodo gana naiviai. Tačiau jei žiūrime į tai kaip į žaidimą, pavyzdžiui, manydami, kad režisierius gana artimai susijęs su popkultūra (jis yra režisavęs grupės „Pet Shop Boys“ koncertus), tarybinę simboliką naudoja popkultūros klasika tapusių filmų apie Džeimsą Bondą arba Ostiną Pauersą kontekste, tuomet tie momentai suteikia pramogos. Parodijuojamas yra, kaip minėjau, ir siužeto patosas, ir konkretūs personažai, išskyrus pačią Salomėją ir pranašą Joną (Johananą), kuris dega tokia pat nenugalima meile savo Dievui, kokią Johananui jaučia princesė. Šiedu personažai yra visos operos alfa ir omega. Ir abu vakarus išvydome skirtingus tipažus.

iliustracija
Scena iš „Salomėjos“

Sigutės Stonytės Salomėja santūresnė, šaltesnė, bet būtent tuo labai „princesiška“. Puikiai parengusi sudėtingą vokalinę partiją, neperkrauta, bet tikslia vaidyba (solistės judesiai atitiko muzikos pulsaciją), ji nuosekliai „išaugino“ savo personažą. Tiesa, skambant subtiliam piano balsas pradingdavo orkestro masėje, tad garsinio balanso drauge su dirigentu dar reiktų paieškoti. Tačiau būtent pirmąjį vakarą buvo labai ryškus spektaklio įtampos augimas nuo vaidybiškai gan santūrios pradžios iki finalinės kulminacijos. Įdomu, kad paskutinė Salomėjos scena su Johanano galva (negavusi iš pranašo atsako savo galingai aistrai, ji išgauna iš patėvio pažadą – už jam sušoktą šokį gauti Johanano galvą ant sidabrinio padėklo), atliekama S. Stonytės, skambėjo kaip epilogas. Tuo tarpu lapkričio 25 d. dainuojama Eilanos Lappalainen, kuriai Salomėjos partija – ne naujiena, paskutinioji scena įgauna nepaprastos įtampos būtent dėl išraiškingos vaidybos vaizduojant perversinę meilę nukirsdintai mylimojo galvai ir tampa spektaklio kulminacija, po kurios jautresniems žiūrovams, girdėjau kalbant, net rankos drebėjo...

Abu vakarus išvydome ir visiškai skirtingus Johananus. M. Zalasinskio interpretuojamas tai buvo tikras pranašas Jonas, kone Mesijas. Tiek galingu dainavimu, tiek visišku susitapatinimu su išsekusiu, požemy kalinamu, bet absoliutaus tikėjimo vedamu personažu – šis vaidmuo buvo itin įspūdingas. J. von Duisburgo Johananas – „objektyviau“ sukurtas personažas, tačiau ir dainavimu, ir vaidyba tikslus.

Spektaklio puošmena, be abejo, yra smagiai P. Wunderio ir L. Račkauskaitės vaidinama Erodo ir Erodiados porelė, įkūnijanti parodijinį operos aspektą ir diametraliai priešinga Salomėjos ir Johanano pasauliui. Antrą vakarą dainavusio Michaelio Roiderio Erodui nieko prikišti negalėtum, bet P. Wunderio atlikimas tiesiog žaižaruoja. Pirma, jis yra puikus tenoras, antra, aktorius iš prigimties. Kiek spalvų, koks „sultingas“ jo Septynių skraisčių šokis, kurį iš tiesų turi šokti Salomėja, bet režisierius „išgelbėjo“ pagrindinę veikėją nuo šios pagal siužetą žeminančios priedermės. Šis šokis – tai Erodo keistos, gan purvinos, šiek tiek košmariškos fantazijos apie Salomėją su netikėta atomazga.

L. Račkauskaitė (Erodiada), LNOBT scenoje pasirodanti itin retai, sužavėjo skoningai šaržuojama vaidyba. Maloniu atradimu tapo ir jos balsas – ryškus (girdimas iš bet kurio scenos taško net ir pro tirštą orkestro audinį), gražiai formuojamas, malonaus tembro. Tiesa, P. Wunderis ir L. Račkauskaitė, matyt, „susidainavo“ prieš kelerius metus rengdami Ūbo ir Ūbienės vaidmenis K. Pendereckio komiškoje operos „Karalius Ūbas“ Varšuvos didžiajame teatre.

Nuosekliai ir įtikinamai savo gan keistą vaidmenį atliko F. Savickaitė (Erodiados pažas). Jai režisieriaus valia tenka beveik visą operą būti scenoje ir atlikti finalinę misiją – partitūroje skambant Erodo žodžiams „Nužudykite šią moterį!“, t. y. Salomėją, pažas, gal keršydamas už abejingumą Naraboto mirčiai, netikėtai iš automato sušaudo Erodą ir Erodiadę.

Finalas „lyčių kovos“ požiūriu labai simptomiškas: vyrai muzikologai (tokie kaip Lawrence’as Krameris), tyrinėję šią operą, sutartinai kalba apie finalą kaip apie nedorėlės Salomėjos bausmę, o štai feministinės kritikos atstovės (Carolyn Abbate) teigia, kad muzikoje yra atvirkščiai – kompozitorius išteisina savo heroję. Režisierius – taip pat.