Traukos centras

Rieko Akatsuka

Vos grįžusi į Vilnių beveik iš karto patekau į Šiuolaikinio meno centre beatsidarantį "Traukos centrą" - aštuntąją Baltijos tarptautinio meno trienalę. Matuojant Vilniaus masteliais ši paroda - neįprastai didelė ir užimamomis erdvėmis, ir dalyvių skaičiumi. Įsikūnijusią įdėją pamatyti labai įdomu, mat kol visą vasarą tęsėsi "Traukos centro" organizaciniai darbai, trienalės pavadinimas mano galvoje virto nieko nebereiškiančiu skambesiu, miglotai primenančiu Vilniuje likusius kai kuriuos su projektu susijusius žmones. Ir dabar suvaiduoklėjusi "Traukos centro" vizija mane tebepersekioja bandant apžiūrėti po ŠMC ir buvusią spaustuvę išdėstytus eksponatus bei skaitinėjant paaiškinamuosius tekstus. Kuratorius Tobiasas Bergeris samprotauja apie centrų - politinių, ekonominių, kultūrinių, socialinių, netgi kosminių - fenomenus bei traukas. Kaskart vis akivaizdžiau, jog ir parodoje kalbama šiomis temomis, tad galop ir manąją vasarinę viziją ima keisti aiškesnis trienalės vaizdas ir turinys.

Visgi aiškintis tenka pradėti nuo pat pradžių - nuo "traukos centro" sąvokos. Organizatoriai žengia gana drąsų žingsnį - imasi kalbėti apie centrus tada, kai įprasčiausia ir, ko gero, natūraliausia atrodo kalbėti apie periferijas, marginalijas ir visus kitus anaiptol ne centrinius fenomenus. Tai, žinoma, sukelia tam tikrų sunkumų. Bent jau man apsukti įprastą diskursą savo galvoje šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu nėra itin lengva. Šią vasarą iš straipsnių rašytojos Lietuvoje buvau virtusi geležies laužo perdirbėja pietų Prancūzijoje. Tai netruko itin ilgai, bet spėjo gerokai sutrikdyti. Keitėsi mano manieros, kalba, maistas ir kiti įpročiai. Antra vertus, panašūs pokyčiai ir šiek tiek intriguoja, taip kurdami naujas bendruomenes ir kitokius gyvenimus. Todėl periferijos problematikos pakeitimas centro refleksijomis šiandien atrodo gana įdomus išbandymas.

Tačiau kas vis dėlto yra traukos centras? Kuo daugiau apie jį galvoju, tuo, atrodo, labiau šio žodžių junginio reikšmė tolsta nuo manęs. Tenka susidurti su fenomenu, kurį, pasitelkusi Alisos Veidrodžių karalystėje pavyzdį, aprašė Susan Sontag, aptarinėdama tylos suvokimą, - esą ją patirti galima tik suvokus, kad kitos pasaulio dalys pilnos. Alisa prieina prie parduotuvės, pilnos įvairiausių įdomių daiktų, "bet keisčiausia buvo tai, kad, vos tik ji atidžiau įsižiūrėdavo į kurią nors lentyną, kad pamatytų, kas joje yra iš tiesų, kaip tik ši lentyna pasirodydavo esanti visiškai tuščia, nors visos kitos aplinkui buvo pilnutėlės". Neišvengiamai kyla mintis, jog traukos centras, nepaisant jo realių ir materialių išraiškų - didmiesčių, sostinių, šiukšlynų, kolektyvinių sodų, centrinių miestų aikščių, egzotiškų užsienio vietovių, greitkelių ir t.t. - yra gana ezoteriška ir net kiek ideali sąvoka. Žiūrėdama Sarah Morris filmuką "Capital" ("Sostinė"), tarp besikeičiančių įprastos Vašingtono dienos kadrų - pagal energingą muzikos ir gyvenimo ritmą lekiančių mašinų, bėgiojančių žmonių, štampuojamų vokų, skaičiuojamų pinigų, dangumi kursuojančių malūnsparnių ir lėktuvų, dirbančio prezidento, besidairančio klerko, kompiuteriais mirgančios "Washington Post" redakcijos, žingsnių, žvilgsnių ir visokio kitokio judėjimo - tariausi įžiūrėjusi ir traukos centro efemeriškumą. Suvokti traukos centrą kaip tokį greičiausiai pavyktų žvelgiant į jį iš šono, stebėtojo žvilgsniu, tačiau tapus jo dalimi trauką užgožia realybė. Iš tiesų gana ironiška, kad trienalė tokiu pavadinimu vyksta būtent Vilniuje, apie kurį, kaip traukos centrą, vargu ar sau leidžia pagalvoti dažnas vilnietis. Be laikinai čia pasirodančių lenkų turistų, besivaikančių Wilno vizijos, ir japonų turistų, kurie apskritai keliauja visur, ši sostinė sunkiai galėtų pasigirti intensyvesne trauka. Tuo tarpu "Traukos centras", laikinai sukvietęs kiek daugiau menininkų iš "įvairių pasaulio šalių", - taip pat laikinas ir dirbtinis reiškinys, tik dar aiškiau įrodantis sutartinę traukos centrų prigimtį. Tad, toliau tęsiant mintį, beveik galima būtų teigti, jog traukos centrai realioje erdvėje ir laike neegzistuoja ir greičiausiai net neturi kažkokių itin svarstytinų ir mums aktualių savybių. Ką galima pasakyti apie idealybę? "We want more", - yra užrašiusi Annelise Coste ant vieno iš savųjų popierėlių, eksponuojamų viename rausvai išdažytame buvusios spaustuvės kambarėlių, ir šis naivus šūkis gana neblogai iliustruoja traukos centro kilmės ir egzistencijos pagrindą. Ir kai kurie kiti parodos darbai galėtų diskutuoti santykio tarp traukos ir tikrovės klausimu. Atrodo, jog dažnai jie priklauso su "periferinėmis" valstybėmis susijusiems menininkams. "Azorro" iš Lenkijos vaikštinėja po įvairiausias meno galerijas, apie kurių turinį mes tegalime numanyti iš apsilankiusiųjų reakcijos. "I like it very much, - nuolat tvirtina šie, - I like it. I like it a lot", - teigia jie. Vienas Baltarusijos atstovų svaičioja apie Ameriką, mums tuo tarpu demonstruodamas ar tik ne savo gimtosios šalies peizažą. Antrasis menininkas iš to paties krašto Arturas Klinovas pateikia radikalų pasiūlymą - saldųjį šiaudų gyvenimą, kuriame, pagal darbo aprašymą, esą apmąstomas ryšys tarp dviejų centrų - "transcendentinio rojaus ir imanentinio Vakarų civilizacijos rojaus, kurį mes galėtume pavadinti Dolce vita". Šiaudai, suprantama, reiškia tiek auksą, tiek pūvančią materiją (taip pat iš darbo aprašymo). "Bluenose-group" iš Rusijos ir toliau (nes matyti jau "Maskvos laike") tęsia savo piligrimystę po pasaulį, svyrinėdami tarp naujo ir seno tarybinio žmogaus būvio. Latvis Gintas Gabranas, savo projektą pavadinęs, kaip galima spėti, ironiškai "Kodėl gi nesidžiaugti", demonstruoja vieną filmuką apie valkatą bei kitą - apie turtuolį. Tarp šių dviejų žmonių ir filmų (nors galima spėti, jog tai tėra du "prieš" ir "po" to paties žmogaus aspektai) įsiterpęs ekranas transliuoja gigantišką nepažįstamų kostiumuotų asmenų šventę, ūžimą ir lėbavimą. Ekrano kampe puikuojasi logo - "Money pyramid game". Istorijos moralas akivaizdus ir nereikalaujantis ypatingos proto įtampos. Kiwa iš Estijos pristato du filmukus, taip pat susijusius tarpusavyje, nors ir demonstruojamus atskirose patalpose. Viename formuojama Euro-vizija, antrajame - Euro-antivizija. Reikia pripažinti, jog nustatyti, kuri vizija niūresnė, nėra labai lengva. Žinoma, nedera tvirtinti, jog visai Rytų Europai "traukos centras" kelia vienodas dviprasmiškas mintis, tačiau Vakarai tebetraukia daugelį, antra vertus, išgirstos bei pamatytos patirtys šia trauka verčia abejoti. Šiemet lankydama lietuvių imigrantus Londone išvydau toli gražu ne idealų pasaulį; imigracijos problematiką komentavo ir atsitiktinai Tate galerijoje paimtas pavartyti "meno" žurnalas. Buvo rašoma apie žmones, kurie savo šalyje dirba profesoriais, tačiau priversti išvažiuoti tampa indų plovėjais ir panašių darbų atlikėjais. Prancūzijoje sutikta pagyvenusi pora iš Azerbaidžano, besiglaudžianti panašaus likimo žmonių bendruomenėje, klausinėjo apie pragyvenimo galimybes Berlyne, abejodami, ar ten būsią geriau nei Prancūzijoje.

Sylvie Fleury. "Zen ir greitis"

Tiesa, apie traukos problematiką kalba ne vien "rytiečiai". Tik Vakarų traukos centrai kiti. Vien ko vertas gigantiškas šveicarų Hendrikje Kuhne ir Beat Klein "Kitokio pasaulio" žemėlapis. Centrų, siūlomų kiekvienoje Šveicarijos kelionių agentūroje, daugybė, antra vertus, mums pažįstamas ir įprastas pasaulis iš jo nesusidėlioja, ir tai nesunku suvokti kiekvienam rimtesniam keliautojui. Tačiau ši patirtis kur kas mažiau liūdna, nei Rytų Europos trūkčiojimai. "Kitoks pasaulis" netgi linksmina ir sukelia ironišką šypsulį. Kažką panašaus provokuoja ir Rene Zeh iš Vokietijos "Seulas", nors fotokoliažuose ir ne Seulas. Tačiau šiaip ar taip visa tai mus veda prie minties, jog traukos centrai nėra tokie nerealūs fantazijos vaisiai, kaip atrodė iš pradžių. Arba tiksliau, jie nepriklauso nuo vieno žmogaus sąmonės. Net jei manęs netraukia beveik niekas, dabar lengvai galėčiau išvardyti bent keletą traukos centrų, kurie nepaliauja jais buvę nepaisant mano abejingumo. Ši traukos centrų galybė pasirodo besanti viena įdomesnių jų savybių. Nes, nebepriklausydami nuo mūsų valios, jie patys pradeda skleisti galią keisti ir kurti pasaulį. Žinoma, kalbu, kaip ir priklauso, apie politinius, ekonominius, kultūrinius, socialinius ir kosminius centrus. Suprantama ir tai, jog ne traukos centrai įgyja antžmogišką protą ir ima veikti patys. Priešingai, aišku, jog juos valdo žmogiški, tačiau galingi pirštai. Greičiausiai kaip tik tai ir skatina prie jų šlietis, panašiai kaip šaltą naktį tenka šildytis prie lošimo automato, skleidžiančio šilumą. Tikintis, jog dalis šilumos bei galios teks ir tau. Žinoma, dabar neverta svarstyti, ar kas nors panašaus nutinka. Nepastebėjau, jog parodoje kas nors būtų prabilęs šia tema. Galbūt panašią situaciją ironizuoja kiek pašaipūniškas Sylvie Fleury videodarbas "Zen ir greitis", šampanu nuplaunantis stereotipinį "Formulės 1" lenktynininko paveikslą ir pakeičiantis jį trimis stereotipiškai seksualiomis gražuolėmis? Galbūt kažkur aplinkui vyniojasi ir Deimanto Narkevičiaus filmukas, beveik viską išsilavinusiam piliečiui paaiškinančiu pavadinimu "Europe 54o54`-25o19`." Veikiausiai čia galėtų būti palanki terpė ir Monicos Bonvicini grandinėmis suraišiotai ir sudaužytu stiklu inkrustuotai "Akmens sienai", skirtai maišto bei pokyčių troškimui ir drąsai juos įgyvendinti. Galbūt tarp šių darbų nepakenktų įsprausti ir Yuk King Tan "Galimus pasaulius - gyvenimo kaip video", pasakojančius apie "kitokio" gyvenimo ar bent pojūčio galimybę.

Tačiau didesnė parodos eksponatų dalis nagrinėja paprastesnius ir ne tokius rafinuotus traukos centrų skleidžiamus fenomenus. Beveik neišvengiamai daugiausia kalbama apie didmiesčius, dideles korporacijas ir didelius žmones. Visi šie dalykai, kaip aiškėja apžiūrėjus ekspoziciją, pasaulį verčia tokiu, kokiame gyvename. Tai, suprantama, ne naujiena, tačiau darbų esama ir gražių, ir įtikinančių. Daugiausia jie gana pesimistiniai, tačiau sąmoningai išgyventi su tavimi daromus negražius civilizacijos eksperimentus taip pat smagu. Jau kelias dienas iš galvos man niekaip neišeina Marjeticos Potrč nuo elektros stulpo viršūnės benusitrenkiąs lokys, šiuolaikinės statybų strategijos ir autorės suformuluota kraupoka miestų-valstybių, kuriuose žmonės derasi dėl vietos su gyvūnais, vizija. Kadangi visai neseniai nelegaliai beeinant apysaugiu aptvaru tarp dviejų greitkelių (šalia Paryžiaus) man į koją atsitrenkė zuikis, JAV vėl nesutiko taikyti apribojimų savo industrinei pramonei, o jau senų seniausiai tai padaryti sutikusios šalys, pasirodo, to nepadarė, atsirado proga pamąstyti apie tai, jog traukos centrai kartu yra ir plėtros centrai, jog jie ne tik kažką įtraukia į save, bet ir didėja savindamiesi svetimas teritorijas, - tad šiek tiek ekologinis Potrč darbas man pasirodė visai neblogas naujojoje Vilniaus "Traukos centro" padangėje.

Kažkuo panašus ir "mvrdv" iš Olandijos projektas "Kiaulių miestas", nors ir ne toks mielas kaip anksčiau minėtas nelaimingo likimo lokys. Toliau kalbant apie miestus ir jų problematiką neišvengiamas Jakobo Koldingo projekto su plakatais ir klausimynais priemiesčių gyventojams paminėjimas. Architektūros ir erdvės organizacija ir ideologija - taip pat gan seniai pažįstamas viešojo diskurso triukas, kuriam pastaruoju metu netrūksta dėmesio. Sunku pasakyti, kam jis labiau priskirtinas - centrui ar periferijai, tačiau šįkart pristatomas šioje parodoje.

Apie ideologijos gniaužtus byloja ir Rieko Akatsuka, atskleisdamas, jog šiuolaikiniai miestai sujungti taip pat, kaip ir kibernetiniai, bei valdomi bendro virtualaus laiko, bei, greičiausiai, tų, kam tokie dalykėliai gali būti naudingi. Lukaszo Gorczycos atvirukų kolekcija įspūdinga ir taip pat šį tą bylojanti apie miestų patrauklumo ir traukos formavimo principus. Iš šio gana vertingo pseudoantropologinio rinkinio galima bent apytiksliai nustatyti, kas turėjo būti laikoma - o neišvengiamai ir buvo - pagrindiniais traukos centro atributais. Be abejo, moderni architektūra, dažnai užfiksuota kartu su kelių kartų generacijomis - pro šalį traukiančiais senukais, dailiomis jaunomis moterimis ir motinomis su vaikais; taip pat dažnai stūksančiais kultūros namais, žydinčiomis gėlėmis ir skaisčia saule - kitaip tariant, viskuo, kas įrodo traukos centro gerovę ir nepaliaujamą plėtrą bei tobulėjimą. Tiesą sakant, ir dabar daugumoje šalių šie turistinių atvirukų principai nepakitę.

Kalbant apie centrų skleidžiamų fenomenų tyrinėjimus reiktų paminėti ir Marką Lombardi, pasaulyje vykstančius reikšmingus įvykius sujungiantį į estetiškas schemas - "pasakojančias struktūras", tarpusavyje susiejančias slaptais ryšiais bankus, popiežius, prezidentus ir visokias kitokias institucijas. Projektas man pasirodė labai įdomus ir gražus, tačiau norint susivokti įvykių sekoje reikia paaukoti nemažai laiko, todėl šis meno kūrinys nėra toks utilitarus, kaip atrodo iš pradžių. Sunarpliota ir Thomaso Bayrle "Greitkelio tvora", kuri, kaip galima suprasti, niūriai reiškia ir civilizacijos pinkles, ir jos normas, primetamas ir tęsiamas nuo gimimo iki pat mirties.

Žinau, jog nepaminėjau daugybės darbų ir autorių. Nieko neparašiau apie vienus gražiausių parodos darbų - Salla Tykkä "Lasą" bei Candice Breitz "Karaoke". Tačiau pradėjusi kalbėti apie didelius miestus ir traukos centrus, atskirus individus šį kartą palikau nuošalėje. Tačiau neabejotina, jog lygiai taip pat kaip apie didelius, virtualius, neorganinius, žmonių sukurtus - galima kalbėti ir apie vidinius, žmogiškus ir tiesiog dėmesio centrus. Šį kartą parodoje vis dėlto labiau vyravo industrinė ir institucinė tematika ir problematika. Į menininko klausimus atsakė prezidentas, ir taip "Traukos centras" dar kartą tapo susietas su politika. Gaila, jog rašydama šį tekstą dar nespėjau išklausyti nė vieno ŠMC centro problematiką nagrinėjančio pranešimo. Tačiau paroda prasidėjo įdomiai ir diskusija tęsiasi.