Muzika

Sudrumsta vienatvė

Pirmieji Baltijos šalių jaunųjų kompozitorių kursai Latvijoje

iliustracija
Kursų Dundagos pilyje dalyviai

Nejau nekeista, jog vienišą komponavimo būtį išpažįstantys muzikos kūrėjai anaiptol nesišalina kolektyvinį darbą peršančių visame pasaulyje taip populiarių kompozitorių meistriškumo kursų? Juose jaunieji menininkai klausosi vyresniųjų kolegų paskaitų, grimzdami į komponavimo technologijų gelmes ar pakeldami akis į meninę jų pirmtakų patirtį, dažnose diskusijose ieško atsakymų į vargu ar juos turinčius klausimus, o galiausiai - smalsumo pagauti ryžtasi vienišose savo studijose kantriai kauptą tylą sudrumsti svetimos muzikos klasteriais. Tad kodėl bene dvidešimt jaunųjų Baltijos šalių kompozitorių rugpjūčio pabaigoje šiek tiek ilgiau nei tris dienas praleido Dundagos pilyje Latvijoje, kompozitoriaus Andrio Dzenīčio organizuotoje kompozitorių stovykloje? Kad pasisemtų šiek tiek šiuolaikinės muzikos idėjų Baltijos šalių kompozitorių Ryčio Mažulio, Šarūno Nako, Imanto Mežraupo, Rolando Kronlako, Helenos Tulve ir Tõnu Kõrvitso paskaitose? Kad kas vakarą rengtuose koncertuose išgirstų šiek tiek naujų garsų kombinacijų? O gal individualiuose kompozicijos užsiėmimuose - naujų minčių? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus ieškojo lietuvių kompozitoriai Šarūnas Nakas, Raminta Šerkšnytė ir Marius Baranauskas bei estų kompozitoriai Tõnu Kõrvitsas ir Helena Tulve, virtualią diskusiją pradėję Dundagos stovyklos vertinimais, o pabaigę baltiškosios muzikinės kalbos paieškomis...

Šarūnas Nakas: Man patiko Andrio Dzenīčio koncepcija, nors ji ir skyrėsi nuo kitų man žinomų vasaros kursų. Dundagos kursai truko tris su puse dienos (kitur jie tęsiasi pusę mėnesio ir net ilgiau), kita vertus, jie buvo ir savotiškas dalyvių - studentų ir lektorių - muzikos festivalis. Nebuvo kada nuobodžiauti. Sužavėjo gyvai atliekamos muzikos kokybė - įdomus kompozitorių mąstymas ir neįtikėtinai kruopščiai latvių muzikantų parengtos interpretacijos. O svarbiausias kursų uždavinys įvykdytas, nes dauguma dalyvių pabendravo tarpusavyje ir užmezgė kontaktus. Taigi Vilniuje reikėtų pradėti žvalgytis vietos A. Dzenīčio paminklui...

Tõnu Kõrvitas: Manau, jog tokio pobūdžio kursai išties naudingi jauniems kompozitoriams. Kompozitoriai juk dirba vieni (tačiau tai nereiškia, kad jie vieniši), tad labai sveika susitikti su savo kolegomis, pasiklausyti jų muzikos, sužinoti jų požiūrį į pasaulį.

Marius Baranauskas: Visi kursai turi tam tikrą savo specifiką. Tai, kad Dundagos kursai tetruko tris dienas, lėmė ir tam tikrus apribojimus, o kartu iškėlė ir tam tikrus privalumus. Gaila, jog beveik nebuvo galimybės padirbėti su atlikėjais, individualiai paruošusiais mano kūrinį ("Stefano kvintetą"). Taip pat nebuvo "gyvo" kūrybinio proceso, t.y. komponavimo pačių kursų metu. Nebuvo ir konkrečios temos, kuri sufokusuotų visą dėmesį į tam tikrą siauresnę sritį. Žinoma, organizatoriai tokių tikslų ir nekėlė, - juk tuomet būtų prireikę bent jau savaitės ar net daugiau.

Helena Tulve: Ieškant, kokiais niuansais dar būtų galima "patobulinti" kompozitorių meistriškumo kursus, paminėčiau ir papildomą galimybę jauniems kompozitoriams plačiau pristatyti savo kūrinius grupėje.

T. K.: Pridurčiau, jog kartais tokių kursų metu kompozitoriai turi parašyti neilgos trukmės kūrinį, o tokiai "praktinei" užduočiai būtinas bendravimas su atlikėjais, suteikiantis greito atsako galimybę. Dundagos kursai šiuo atžvilgiu kitokie, bet jie buvo intensyvūs, labai gerai organizuoti, ir esu tikras, kad kiekvienas čia surado kažką naudinga sau.

M. B.: Buvo daug dalyvių ir net šeši lektoriai, todėl manau, kad svarbiausiu Dundagos kursų aspektu tapo laisvas kompozitorių bendravimas, keitimasis patirtimi, akiračio praplėtimas. Tokio pobūdžio kursuose labai daug kas priklauso nuo tavo paties aktyvumo. Beje, svarbu ne tik paskaitos, koncertai, individualūs užsiėmimai bet ir vadinamoji "neoficialioji dalis", kurioje užmezgamos pažintys, dalijamasi patirtimi, idėjomis...

Raminta Šerkšnytė: Jei jau prakalbome apie kursų teikiamą naudą, daugiausiai jos pasisėmiau individualiuose užsiėmimuose, kadangi tuomet vyksta greičiausias apsikeitimas (aktualia) informacija. Tuo tarpu nors provokuojančių paskaitų ir nesitikėjau, dauguma pranešimų nuvylė: buvo pernelyg abstraktūs ir mažai susiję su komponavimo praktika. Manyčiau, jog tokiuose kursuose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio kompozicinėms technikoms bei jų pavyzdžių iš pačių lektorių kūrybos demonstravimui.

M. B.: Aš iš paskaitų nesitikėjau jokio stebuklo. Į kursų paskaitas žvelgiu kaip į šiek tiek antraeilį dalyką - kartais išgirsti ką nors nauja, kartais ne. Kita vertus, dėstytojai, gvildendami sau aktualiausią temą, taip tarsi pristato save ir savo interesų lauką. Tai man padėjo artimiau pažinti jų mąstymo specifiką ir numatyti temas ar klausimus individualiems užsiėmimams.

R. Š.: Prisimindama kursuose skaitytas paskaitas (R. Mažulio "Menzūrinio kanono technika ir jos pritaikymo galimybės šiuolaikinėje muzikoje", Š. Nako "Maurojantis tvanas apačioje ir siautėjanti orgija viršuje", T. Kõrvitso "Keletas orkestruotės paslapčių", H. Tulve "Komponavimas žodinėje tradicijoje", I. Mežraupo "Schenkeris, Salzeris ir muzikos percepcijos teorijos" bei R. Kronlako "Gérard`as Grisey. Vortex temporum"), mąstau apie būtent kompozitoriams skaitomų paskaitų specifiką. Kaip manote, kas ją lemia? Tam tikra specifinė tematika, problematika, o gal tiesiog specifinis žvilgsnis į tyrinėjamą objektą?

T. K.: Manyčiau, jog čia nepritaikysi jokių taisyklių. Kiekvienas dėstytojas turi savą "žaidimų aikštelę" ir privalo galvoti apie tai, kokią naudingiausią informaciją galėtų suteikti savo kolegoms.

M. B.: Aš visgi laukiau kuo glaudžiau su komponavimo praktika susijusios paskaitų tematikos, gvildenamos ne muzikologo, istoriko, filosofo, o pirmiausia kompozitoriaus. Juk komponuojantysis kelia sau labai specifinius klausimus, visai kitokius nei, pavyzdžiui, muzikos teoretikas, siekiantis suvesti viską į tam tikrą sistemą, kompozicinėje praktikoje dažnai netenkančią prasmės, ar istorikas, bandantis dėlioti kompozitorius ir jų muziką į epochų stalčiukus.

Š. N.: Taip, tu teisus, nes tai jokiu būdu ne teoretikų seminaras ir ne populiarus pašnekesys. Esama grynai kompozitoriškų problemų, kurios tik jiems svarbios. Paskaitoje kėliau klausimą, kas yra svarbiau - kompozitorius kaip kūrėjas ar kaip klausytojas? Manau, kad tapdamas vis profesionalesniu klausytoju, kompozitorius vis giliau įsiskverbia į garsą, už kurio glūdi visas likęs pasaulis, o tai nuolat koreguoja jo, kaip kūrėjo, nuostatas ir požiūrius. Dundagos kursai buvo labai gera terpė išsamiai pasišnekėti apie daugybę tokių dalykų.

Man maloniausia buvo tai, kad sugebėjau šio to išmokti iš ten dalyvavusių studentų.

T. K.: O kaip diskusija "Mes. Muzika. Vertybės"?

Š. N.: Atrodo, kad ši diskusija - bene vienintelis nenusisekęs renginys. Gal jos tema buvo pernelyg nekonkreti, o gal nevertėjo jos organizuoti pačią pirmą dieną - dalyviai dar nebuvo spėję geriau susipažinti. Tačiau net ir nesėkmė yra savaip pamokanti: reikėtų įsisąmoninti, kad apvalūs stalai ir viešos diskusijos šiais laikais jau yra atgyvena - esama gerokai veiksmingesnių būdų svarstyti tokias problemas. Pavyzdžiui, rašant straipsnius arba naudojantis interneto forumais.

R. Š.: Ir aš joje neišgirdau nė vieno atsakymo į man rūpimus klausimus, kadangi ji buvo pernelyg abstrakti, kaip, beje, ir pati diskusijos tema....

M. B.: Tačiau tokio pobūdžio diskusijos atsakymų į klausimus dažniausiai ir nepateikia. Tai tarsi kolektyvinis ieškojimas, dalijimasis nuomonėmis. O atsakymai kiekvienam žmogui ateina asmeniškai, jei, žinoma, jam tai rūpi.

H. T.: Vienintelis dalykas, ką mes galime padaryti, tai keistis savo patirtimi. Žinoma, kyla klausimas apie kompozitoriaus vietą visuomenėje, apie muzikos funkcijas mūsų gyvenime, bet manau, jog čia nėra absoliučios tiesos ar vienintelio atsakymo.

T. K.: Mažiausiai problematiškas žodis iš trijų temoje įvardytų objektų yra muzika. Kiekvienas, rašantis muziką, ją mėgsta. Kitas diskusijos temoje nuskambėjęs žodis "mes", priešingai nei "aš", nežymi atsakomybės. Juk "aš" esu atsakingas už tai, ką padariau. Tad gal reikėjo diskusiją pavadinti "Aš. Muzika. Vertybės"? O kalbant apie pastarąsias, keletas jų, glūdinčių mūsų parašytoje muzikoje, nepriklauso nuo mūsų pačių, ir kompozitorius privalo to nepamiršti. Yra šimtai vertybių, kuriomis turime vadovautis. Kai kurios jų - labai paprastos. Jei paprašytumėte kurią nors jų įvardyti, tai pirmasis dalykas, ateinantis man į galvą, yra sąžiningumas. Būk savimi ir nesistenk būti tuo, kuo nesi. Antra - pagarba. Gerbk save ir tai, ką esi padaręs, savo kolegas bei atlikėjus. Be jų būtų sunku būti kompozitoriumi. Trečia - smalsumas. Pamiršk, jog smalsumas pražudė katę. Būk smalsus!

H. T.: Klausydamasi stovykloje surengtų jaunųjų kompozitorių ir kompozitorių-lektorių kūrinių koncertų, kurių vienas buvo skirtas elektroninei, o du - kamerinei muzikai, džiaugiausi tokios skirtingos muzikos, parašytos siaurame regione, įvairove, be to, įžvelgiau kūrinių ir paskaitų tematikos ryšius. Dar pastebėjau, jog muzikoje atsispindi kūrėjo asmenybė.

Š. N.: Man pavyko įžvelgti keletą tendencijų. Ryškiausia ir įspūdingiausia man pasirodė "raudų retorikos", viešpatavusios Baltijos kraštų muzikoje kone šimtmetį, mirtis. Galas mažosioms tercijoms ir mažojo žmogaus pasauliui. Absoliuti laisvė, nesivaržymas būti tokiems, kokiais norima būti. Tai labai svarbus dalykas, mano požiūriu, liudijantis provincialumo nykimą. Galėčiau teigti, šiandien gerokai provincialesnis idėjų požiūriu yra Paryžius - pakankamai snobiškas arealas kompozitoriams, priverstiems taikytis prie begalės stereotipų ir klišių. Kursų dalyviai, su kuriais kalbėjausi, gerai supranta šią subtilią problemą, o tai turbūt ir lemia jų muzikos originalumą ir įvairovę. Kita įdomi tendencija - kompozitoriai nukreipia žvilgsnius ne į kelias madingas stilistikas, o į dešimtis skirtingiausių reiškinių visame pasaulyje - nuo Tibeto mantrų iki baltojo triukšmo. Man patiko, kad nebėra jokių apsiribojimų nei laiko, nei geografijos požiūriu. Tarsi puikus antropologijos muziejus, kuriame pamatome iš karto kone visą mums žinomą žmonijos istoriją.

R. Š.: Man, deja, klausantis koncertuose skambėjusių kūrinių susidarė įspūdis, jog daugelio jų struktūros idėja užgožė patį meninį rezultatą. O apie sąsajas tarp dėstytojų skaitytų paskaitų ir jų opusų keblu šnekėti, kadangi daugumos pranešimų problematika menkai susijusi su pačių lektorių muzikos komponavimo principais.

M. B.: Aš manau kitaip. Juk buvo mažiausiai du lektoriai, kurie paskaitoje išdėstė būtent tai, kas tiesiogiai siejasi su jų pačių kūryba. Tai R. Mažulis ir T. Kõrvitsas, skaitę paskaitas "Menzūrinio kanono technika ir jos pritaikymo galimybės šiuolaikinėje muzikoje" bei "Keletas orkestruotės paslapčių". Šios temos tikrai akivaizdžiai atsispindėjo jų kūriniuose - Mažulio styginių kvartete "Sans pausa" ir Kõrvitso "Afterglow" styginių kvartetui, kontrabosui ir fortepijonui.

R. Š.: Vis dėlto man pasirodė, jog ir estų, ir latvių, ir lietuvių darbai pakankamai skiriasi, tad vargu ar ieškodami diskusijoje iškeltos minties apie tam tikrą tautinę kiekvienos šalies muzikinę kalbą atgarsių galėtume išskirti tokius itin specifinius muzikinės kalbos bruožus, kurie globaliai apibendrintų tam tikros tautos muziką.

M. B.: Aš taip pat manau, jog ši mintis atgarsio nesurado. Muzikos lyginimas tautiškumo aspektu šiais laikais yra labai sudėtingas klausimas. Manau, kad daugelis šiuolaikinių kompozitorių jo apskritai sau nekelia. Žinoma, ne paslaptis, kad yra tokių, kurie sąmoningai siekia tam tikro specifiškai tautiško savo muzikos skambesio, tačiau tai tik vienetai. Įsiminė viena diskusijoje iškelta mintis, jog, tarkime, lietuvio kompozitoriaus muzikoje neišvengiamai atsispindės "lietuviškumas", nori jis to ar ne. Tai susiję su tam tikru nacionaliniu charakteriu, istorijos suformuota mąstysena ir pan. Visiškai sutinku. Tačiau tai labai subtilūs ir subjektyvūs kriterijai, kuriuos išoriškai užgožia tam tikras globalizacijos procesas, nevaržomas įvairių pasaulio kraštų muzikos komunikavimas. Vis dėlto, galėtume įžvelgti tam tikrų specifinių skirtumų, pavyzdžiui, tarp amerikiečių ir vokiečių arba lietuvių ir prancūzų muzikos, tačiau ieškoti jų Baltijos šalių muzikinėje kalboje nesiimčiau, - mes turime kur kas daugiau bendrybių, nei skirtumų.

H. T.: Turbūt yra tam tikra fundamentali kalbos, liaudies muzikos ir gamtos įtaka muzikai, kaip ir pačiam mąstymui, tačiau kiekvienas kompozitorius tai išreiškia labai asmeniškai. Pastebimas ir kartų skirtumas. Visgi tą apibrėžti būtų sunku.

Š. N.: Jei tam tikrus net ne kiekvienam pastebimus šablonus, kurį laiką mėgstamus vienoje ar kitoje šalyje, laikytume tautinės muzikos ženklais, tai net ir tada kursuose skambėję kūriniai turėjo sukelti tam tikrą sumaištį taip mąstančiųjų galvose. Jokių tautinių deklaracijų nebeliko, tėra tam tikrų bendruomenių mėgstami ornamentai, detalės, orientacijos, kurioms kas nors labai norėdamas gal ir suteiktų tautiškumo įgaliojimus. Tačiau tai nėra rimta problema, o labiau nelaisvės dešimtmečiais puoselėtų rezistuojančių ideologijų atgarsiai. Dabartinė jauniausioji karta su tuo nesusidūrė, todėl ir kūryboje domisi visiškai kitais dalykais. Man atrodo, kad tai akivaizdus visuomenės sveikimo ženklas.

T. K.: Manau, jog visuomet įmanoma apčiuopti tokio pobūdžio sąsajų. Tačiau nepamirškite, jog kiekvienas kompozitorius turi savo svajonių, meilių ir aistrų. O kartu ir savo muziką.

Parengė Justė Janulytė