Kitoks vokiečių fotografo žvilgsnis

Wolso fotografija

XX amžiaus 3-4 dešimtmečiais Vokietijoje fotografijos technika, palyginti su kitomis Europos šalimis, buvo smarkiai pažengusi į priekį. Fotografija amžiaus pirmoje pusėje sparčiai plito ir populiarėjo, įgydama vis didesnę reikšmę. Aforizmu tapo siurrealistinės fotografijos kūrėjo Moholy-Nagy ištarta frazė, jog "ateityje neraštingi bus tie žmonės, kurie nieko neišmanys apie fotografiją, o ne tie, kurie nemokės rašyti". Šiuo greitai populiarėjančiu fotografijos menu domėjosi įvairių sričių menininkai.

Alfredas Otto Wolfgangas Schultze`as, kaip fotografas, išgarsėjo Wolso pseudonimu, 1937 metais gavęs užsakymą fotografuoti Pasaulinės parodos madų paviljoną. Tačiau ilgą laiką šis menininkas buvo žinomas ir vertinamas kaip tapybos krypties Art Informel atstovas. Dėmesys į jo fotografijas atkreiptas tik išaugus susidomėjimui fotografijos menu, nors fotografuoti jis pradėjo daug anksčiau nei tapyti.

Wolsas nebuvo kameros virtuozas. Jis neišrado jokios naujos fotografijos technikos, neparašė jokių naujų teorijų. Kūryboje menininkas atskleidžia savo pasaulėvaizdį ir perteikia būsenas, fotografuodamas keistus natiurmortus, nestandartišką Paryžių, portretuodamas žmones. Visose fotografijose yra bent viena maža detalė, kuri sujaukia iš pirmo žvilgsnio įprastą ir niekuo neypatingą vaizdą metaforų pinklėse.

Wolso kūryba nėra priskiriama siurrealistinei fotografijai, tačiau jo darbams dažnai būdingi šios krypties principai. Ypač tai akivaizdu natiurmortinėse daiktų fotografijose. Wolsas mėgsta neįprastas ir nebuitiškas daiktų kompozicijas, derina prieštaringus objektus. Šie praranda tiesioginę savo reikšmę (kiaušinis nėra vien tik kiaušinis). Tam tikras objektų derinys fotografijoje yra ilgesnio naratyvo kodas ar metafora.

Menininko fotografijose - kontrastingai apšviestos pupelių ankštys, grybai ar citrinos, šleikštulį keliančios neaiškios organinės masės, vinys, monetos etc. Wolsas neperkrauna fotografijų daiktais ir keliais simboliais mėgina išspręsti savo sielos ir viso pasaulio dilemas: nupeštas negyvas paukštis atmerktomis akimis saugo kiaušinį, žnybia savo sparną ar "išniekintas" kabo ant dirbtinės (sukonstruotos) kino apšvietimo lempos. Yrantys organiniai kūnai ir dirbtinės daiktų kombinacijos fotografijose išduoda grėsmės, nestabilumo ir bejėgiškumo būsenas.

Panašiai niūrus ir neprancūziškas atrodo Paryžius Wolso fotografijoje. Menininkas kreipia dėmesį į periferinius, nestandartiškus, nereikšmingus dalykus: jo fotografijose matomi aplyti Paryžiaus šaligatviai, šešėlių persekiojami medžiai, skersgatviai, valkatos, nuplėšytos skelbimų lentos, išduodančios tuštumą po praėjusių švenčių siautulio. Wolsas fiksuoja Paryžių lyg užrašinėdamas savo sielos virpesius.

Portretinėje Wolso fotografijoje - Paryžiaus bohema. Jis mėgo portretuoti žmones įvairiausiais rakursais, sukurdamas ištisus portretų ciklus. Dažnai portretuojami žmonės Wolso fotografijose žvelgia mąsliai ar viliojančiai, geidulingai, laiko cigaretes rankose - tai tarsi neatskiriama bohemos dalis. Ypač moterų portretuose Wolsas žaidžia paralelėmis tarp veido bruožų ir fono ornamentų. Šios paralelės kuria asmenybės visumą (pvz., Nicole Boubant portretas). Wolsas taip pat fiksuoja grakščias moterų pėdų, riešų linijas, aktuose atskleidžia geidulingai šaltą moters grožį, bohemiško gyvenimo silpnybes.

Fotografuodamas objektus, žmones, miestus, Wolsas atskleidžia savitą ir kiek niūroką pasaulio matymą.