Popieriaus metamorfozės

Irma Balakauskaitė. "Laukiančiosios"

Rugsėjo 13-22 d. "Naujųjų skliautų" galerijoje vyksta 3-iojo tarptautinio popieriaus simpoziumo paroda. Čia pristatomi lietuvių bei užsienio menininkų simpoziumo metu sukurti darbai. Tęstiniu tapusį projektą nuo pat pradžių globoja UAB "Papyrus distribution" - stambūs popieriaus tiekėjai Lietuvoje. Bendrovės vadovą Audrių Sankalą galima vadinti simpoziumo iniciatoriumi. Šią idėją verslininkas parsivežė iš Skandinavijos kraštų, kur popieriaus kultūra klesti ir yra pasiekusi aukštą meninį ir technologinį lygį.

Trapi ir kartu didžiules išraiškos galimybes siūlanti medžiaga šįkart subūrė įvairiausių dailės sričių atstovus. Simpoziume dalyvavo nemažai žinomų grafikų, skulptorių, tapytojų, tekstilininkų. Sunku vienareikšmiškai teigti, jog "popieriniuose" darbuose atsispindi autoriams būdingos stilistinės ypatybės ir meninės intencijos. Vis dėlto ekspozicijoje tokių dėsningumų galima pastebėti: grafikai labiau linksta į kameriškesnius formatus, technologines paieškas. Tuo tarpu skulptoriai, kaip kad Arvydas Ališanka, kuria trimačius, skulptūriškus objektus ("Mumija", "Cepelinai", "Lagaminas"). Sigitas Lukauskas, žinomas erdvinių instaliacijų meistras, parodai sukūrė įspūdingą kompoziciją "Širšių lizdai". Jaunos keramikės Gražinos Petronytės darbas taip pat tiesiogiai siejasi su jos keraminiais objektais, kur menininkė dažnai pasitelkia zoomorfinių būtybių, vabzdžių motyvus. Daug dėmesio menininkai skyrė lakšto paviršiui, eksperimentavo su reljefiškais iškilumais, įvairiais "inkliuzais" (pvz., fotografijomis). Eksponuojama ir nemažai žaismingų erdvinių objektų - minkštas, putlus, didžiulį puošnų tortą primenantis Virginijos Juršienės "Arbatinukas", tikroviškų formų popieriniai gelbėjimosi ratai bei šriftu išmargintas "Lietsargis" (aut. Eglė Einikytė). Popieriniuose kūriniuose pastebimos konceptualiosios dailės, popmeno, dada, minimalizmo, fluxus apraiškos.

Projekto sumanytojai ekspozicijos visumą taikliai pavadino "popierinėmis metamorfozėmis". Parodoje galime išvysti ne tik neatpažįstamus pavidalus įgijusį popierių, bet ir pajūryje sukurtų darbų dvasios transformaciją. Atsidūrę gotikinėje galerijos erdvėje, popieriniai objektai apaugo naujomis reikšmėmis. Vieni jų puikiai įsiliejo į sudėtingos struktūros, specifines patalpas, tapo kitoniški, galbūt - įspūdingesni, veikiant senoviškų mūrinių skliautų energijai. Kai kurie nukentėjo, kaip kad tas žavusis arbatinukas, kuriam vizualiai trūksta erdvės. Užtat Joanos Plikionytės-Bružienės "Galvos", Birutės Zokaitytės "Šviestuvai", Violetos Juškutės "Sparnai" atrodo tarsi būtų sukurti specialiai šiai aplinkai; šį įspūdį dar labiau sustiprina kai kur sumaniai priderintas apšvietimas. Čia būtina vėl paminėti S. Lukausko "Širšių lizdus". Didžiulės šiaudinės stovylos, sudarančios vieną ekspresyvią kompoziciją, besąlygiškai užvaldo nedidukę romantišką patalpą. Paradoksalu, tačiau mažiausiai bendro su popieriumi turintis darbas, todėl pakankamai polemiškas simpoziumo ir šios parodos kontekste - pats paveikiausias. Šioje instaliacijoje svarbus ne tik disproporciškas objektų ir erdvės (didžiuliai darbai mažoje patalpoje), bet ir objektų bei žiūrovo santykis. Pastarasis čia pasijunta lyg koks svetimkūnis, mažas ir menkas, turi atsargiai apeiti agresyviai išsikėtojusias figūras. Šios vos išsitenka tarp ankštokų akmeninių sienų, regis, veik remia jas savo šiaudiniais pečiais ir makaulėmis. Nors pats širšializdžio motyvas nėra labai naujas ar stebinantis, S. Lukausko tvariniai kupini kažin kokios laukinės, pirmykštės energijos, grubios jėgos. Vaizduotė nejučia šiuos kvazimodus susieja su priešistorės uolų piešiniais ar vitališkomis skulptūrinėmis formomis ar pagoniškais ritualais.

Kitaip nei parodos lankytojus pirmiausia pastinkantys "Lizdas", Ilgojoje (didžiausioje) galerijos salėje susitelkė bene "tyriausi" simpoziumo darbai - akinančio baltumo "Sparnai", lyg koks angelas būtų juos pasikabinęs tarsi paltą drabužinėje. Taip pat - įspūdinga kompozicija iš mėlyno įvairių atspalvių popieriaus (aut. Ieva Šlekytė, "Jūra"), lyg kilimas patiesta ant grindų. Tarsi kontrastas minėtiems - ant kėdžių susėdusios Irmos Balakauskaitės "Laukiančiosios". Sutvertos iš drobės, grubių formų ilgasnapės siurrealistinės būtybės primena Boscho paveikslų personažus.

Ekspozicijoje matoma formų, technologinių bei erdvinių sprendimų įvairovė, autorių kūrybiškumas leidžia manyti, jog tokia meno ir verslo simbiozė - tik sveikintinas, nors pas mus dar ne itin įsišaknijęs reiškinys. Šitaip ir drąsiausios menininkų idėjos įgyja materialų pagrindą - atsiranda galimybė jas realizuoti. Kas be ko, verslinkams tai proga pagarsinti savo verslą. Simpoziumo sumanytojas buvo nuoširdus sakydamas, jog tokia veikla teikia jam nepaprastą malonumą. Juk ne veltui sakoma, kad vaikydamasis vien greito piniginio ar kokio nors kito apčiuopiamo rezultato toli nenuvažiuosi. Tuo tarpu popieriaus simpoziumai vyksta. Matyt, vyks ir toliau.