Šaltinių link

M. Kavaliausko nuotr.

Rugpjūtį į Kražius - primirštą, tačiau ilgą laiką dvasinės kultūros centru buvusį Žemaitijos miestelį - suvažiavo apie 80 žmonių iš įvairių Lietuvos vietų. Čia vyko grigališkojo choralo ir bažnyčios tradicijos studijų savaitė, kurią organizavo Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija ir Kražių bendruomenė.

Tai ne pirmoji Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos surengta studijų savaitė (pirmosios vyko 1993 m. ir 1996 m. Kretingoje). Kodėl šiemet pasirinkti būtent Kražiai? Tai miestelis, turintis turtingą bei garbingą praeitį, sugėręs jame gyvenusių bei dirbusių garsių Lietuvos kultūrai žmonių (M.K. Sarbievijaus, M. Valančiaus ir kt.) dvasinius turtus, turintis šimtametę giedojimo tradiciją (čia buvo įsikūręs seserų benediktinių vienuolynas), nutrūkusią 1893 m., po Kražių skerdynių. Tad čia susirinkusieji bandė prisiliesti ne tik prie Vakarų Europos kultūros bei dvasinių vertybių, bet ir prie mūsų pačių istorijos, šaknų. Tai puikiai atspindėjo ir stovyklos pavadinimas "Ad fontes" - šaltinių link. Mūsų, kaip krikščionių, o kartu ir konkrečios pilietinės bendruomenės narių, šaltinių link.

Važiuodama į stovyklą tikėjausi pagilinti teorines žinias apie šį giedojimą ir įgyti daugiau praktikos, tačiau pasirodė, jog viskas čia daug rimčiau. Neįmanoma žiūrėti į grigališkąjį choralą vien muzikiniu aspektu, domėtis juo tik kaip vienu iš giedojimo būdų, muzikinių stilių. Pasak rengėjų, "grigališkasis choralas - mūsų tarnystė ir dvasinio augimo priemonė". Jis neatsiejamas nuo liturgijos, kurioje susiformavo ir gyvavo, neatsiejamas nuo žodžio. Tad negalima visavertiškai jo giedoti nesuvokiant, kodėl ir kam tai daroma. Būtent tam reikėjo bažnyčios tradicijos studijų.

Šalia grigališkojo choralo istorijos, teorijos paskaitų (dėstytojai Jonas Vilimas, Živilė Stonytė), klausėmės ir teologinių kursų (Mindaugas Kubilius), kurių tikslas, anot savaitės organizatorių, "paskatinti giesmininką gilinti tikėjimo supratimą bei giedojimo tarnystės sąmoningumą". Be teorinių paskaitų, nemažą laiko dalį užimdavo repeticijos (J. Vilimas, Ž. Stonytė, M. Kubilius), giedojome liturgines valandas bei šv. mišiose. Teorija yra teorija, tačiau daugiausiai pasisemiame ir ilgiausiai atmintyje išlaikome tai, ką patys patyrėme ir suvokėme. Todėl vienas puikiausių dalykų ir patirčių stovykloje buvo liturginių valandų giedojimas. Turėjome galimybę pajusti ritmą, kuriuo gyvena vienuoliai benediktinai. Nenusakomas nuolatinės maldos, vienybės, ramybės ir laisvės pojūtis...

Į stovyklą suvažiavo skirtingą giedojimo patirtį ir žinias apie grigališkąjį choralą turintys žmonės, todėl buvome išskirstyti į tris grupes: pradedančiuosius, choristus ir kantorius. Daugiausiai praktinių užsiėmimų teko pradedantiesiems, nemaža kurių buvo visai negiedoję grigališkojo choralo, taip pat keletas vargonininkų bei muzikos mokytojų. Didžiausią giedojimo patirtį turintys kantoriai (šią grupę sudarė grigališkųjų chorų Lietuvoje vadovai bei seniausiai giedantys giesmininkai) klausė daugiau teologijos bei filosofijos paskaitų, tarp kurių buvo tik kantoriams skirta dr. V. Valatkos paskaita "Metafizika klasikinėje lietuvių poezijoje".

Gana įtempta dienotvarkė nesutrukdė dalyviams susidraugauti, apžiūrėti bažnyčios rūsius, neseniai restauruotą šv. Roko koplyčią, buvusią jėzuitų kolegiją, apsilankyti Kražių miestelio muziejuje. Atrodo, kiekvienas stengėsi kiek įmanoma daugiau sužinoti, pamatyti. Per visą dieną giedant išgyventas džiaugsmas kulminaciją pasiekdavo kasvakar stovyklos klube. Tai, kas čia vykdavo, pristatant savaitės idėją buvo įvardyta kaip pilietinė formacija - savo tautos istorijos (konkrečiau, Kražių), kūrybos pažinimas siekiant ugdyti "asmens orumą bei pilietinę savigarbą". Daugybę puikių įspūdžių paliko V. Valatkos poezijos vakaras, susitikimas su skulptoriumi V. Vildžiūnu, Kelmės Mažojo teatro parodyta kaukių komedija "Trys mylimos", prof. E. Ulčinaitės paskaita apie garbingą Kražių istoriją ir bendra suneštinė vakarienė su Kražių gyventojais lauke prie vieno ilgo stalo. Visą savaitę gyvenę jų namuose, pagaliau galėjome kartu pasėdėti, padainuoti, pašokti.

Savaitę gyvenę vienuolyno ritmu, šeštadienį vykome į Palendrius, kur įsikūrę Solesmes šv. Petro abatijos benediktinai. Būtent šio vienuolyno giedojimo tradicija remiasi Lietuvos grigališkieji chorai. Turėjome unikalią galimybę giedoti kartu su broliais šv. mišių metu, dalyvauti liturginėse valandose ir klausytis jų giedojimo, kas, manau, daugeliui paliko neišdildomą įspūdį. Neįkainojamos buvo ir repeticijos, kurias vedė Palendrių vienuolyno dvasios tėvas ir choro vadovas Gregory Casprini OSB.

Sekmadienis. Paskutinė "Ad fontes" savaitės diena. Atrodo, Kražiai ir vėl tapo kultūros centru. Nesvarbu, kad neilgam. Juk gražūs dalykai pritraukia naujas idėjas, uždega daugiau širdžių, palaikančių, prisidedančių prie kūrimo. Ir taip galbūt išsipildys savaitės rengėjų viltis, kad "...Kražiai ilgainiui atgaus Žemaitijos dvasinės kultūros centro vardą". Prie to aktyviai prisideda ir tokie veiklūs žmonės kaip klebonas Alionidas P. Budrius ir Kražių kultūros centro direktorė Lina Leliukienė.

Bažnyčia buvo pilna šventiškai nusiteikusių kražiškių, svečių. Ką ir kalbėti apie stovyklos dalyvius, juk šios mišios vainikavo teorinių studijų, repeticijų savaitę. Visų lauktame religinės muzikos koncerte skambėjo prancūzų baroko atstovo kompozitoriaus Marco Antoine’o Charpentier (1634-1704) mišios "Assumpta est Maria" ir "Te Deum". Anot vietinių gyventojų, Kražiai jau seniai negirdėjo tokio aukšto lygio koncerto. Sausakimša bažnyčia susižavėjusi klausėsi kamerinio choro "Aidija" (meno vadovas - Romas Gražinis), Lietuvos nacionalinės filharmonijos kamerinio orkestro "Musica humana" (meno vadovas prof. - Algirdas Vizgirda) bei solistų Aistės Širvinskaitės (sopranas), Kęstučio Alčiauskio (tenoras) ir Igno Misiūros-Tumanovo (bosas) atliekamos muzikos. Nuostabu, kad tokie reikšmingi renginiai vyksta ne didžiuosiuose miestuose, kur jie tikriausiai paskęstų gausybėje įvykių ir liktų tinkamai neįvertinti, bet randa sau erdvę istoriškai reikšminguose miesteliuose ir taip juos gaivina.