Literatūra

Išžudytiems mūsų kaimynams...

knygos

Vytautas Toleikis

iliustracija

Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai. Moksleivių darbų konkursas. Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras "Atminties namai". Vilnius, "Garnelis", 260 p., 2000 egz.

Tik paėmus į rankas "Garnelio" leidyklos išleistą knygą "Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai" ypač krinta į akis viršelį iliustruojanti prieškarinė nespalvota nuotrauka. Iš jos žvelgia dešimt jaunų žmonių - aštuonios merginos, du vaikinai. Nuotrauka daryta greičiausiai vasaros pradžioje miško pakrašty. Viena mergina rankoje laiko gėlių puokštelę, galbūt tai žydinčios su pirmomis uogelėmis žemuogės. Svajingi besišypsantys veidai. Skaitydami knygą sužinome, kad tai Nemunėlio Radviliškio žydų jaunimas. Beveik visi atgulė į Lietuvos žemę 1941 m., nužudyti ir atėjusiųjų, ir saviškių.

Tai pasakojimų knyga apie Lietuvos žydų bendruomenę ir jos žūtį. Moksleivių ir mokytojų atkurtos istorijos iš Biržų, Šiaulių, Kėdainių, Akmenės, Telšių, Utenos, Molėtų kraštų ir kitų Lietuvos kampelių. Visuomeninė organizacija Holokausto ir žydų kultūros Lietuvoje studijų centras "Atminties namai" inicijavo moksleivių darbų konkursą "Mano senelių ir prosenelių kaimynai žydai". Jį ir vainikavo tuo pačiu pavadinimu išleista knyga. Anot knygos sudarytojo Lino Vildžiūno pratarmės žodžio, "konkurse dalyvavo 230 moksleivių, gavome 140 darbų iš 56 mokyklų, iš 49 miestų ir miestelių". Tuo tarpu knygoje įdėtas tik 31 pats geriausias darbas. Darbai pagrįsti dar gyvų liudytojų pasakojimais, rastomis nuotraukomis, dokumentais. Antai Anykščių rajono Kurklių vidurinės mokyklos moksleiviai sename pastate aptiko dokumentų apie nužudytų žydų turto aprašymą ir pardavimą. Aprašuose smulkmeniškai išvardytas visas užgyventas jau nebesančių žmonių turtas - iki kojinių ir nosinaičių. Ypač sukrečia 66 vieno aprašo eilutė - "Tautiška vėliava". Moksleiviai pagal gyventojų pasakojimus identifikavo gyvenusių žydų pavardes, jų šeimų trumpas istorijas, dar tebestovinčius išlikusius žydų namus. Kai kurie nubraižė kaimų, miestelių schemas. Beje, kaimo temą šis konkursas ypač praplėtė. Daug dėmesio skirta žydų gelbėtojams. Vienose istorijose detaliai atkuriamos žydų žūties aplinkybės: patikslinamos datos, įvykių seka, nurodomi konkretūs žudynes vykdę asmenys. Kituose darbuose apie Holokaustą kalbama abstrakčiau. Matyt, tai priklausė nuo moksleivių ir jų vadovų motyvacijos ir sau keltų užduočių, nuo prisiminimų pobūdžio, gal ir nuo ligšiol išlikusios baimės.

Paprastai visuomenė skeptiškai žiūri į moksleivių darbų publikavimus. Atseit, tokios knygos reikalingos tik jiems patiems ir jų tėveliams. Čia turime visiškai kitokį atvejį, ką jau kalbėti apie jaunosios kartos ugdomąją funkciją. Moksleivių darbai pateikia istorikams, o ir dabartiniams pačių miestelių gyventojams daug nežinomų ar primirštų istorijos faktų. Nebent tik keli darbai labiau primena gerai nugludintą referatą, kūrybingai atkartotus kraštotyrinių knygų ar Lietuvos žydų istorijos žinovo Salamono Atamuko tekstus. O mūsų jaunuomenės mąstymo brandumą paliudija kad ir šios Marijampolės rajono Plutiškių vidurinės mokyklos devintokės Kristinos Kašauskaitės rašinio eilutės, beje, užbaigiančios visą knygą:

"B. Kviklio enciklopediniame leidinyje "Mūsų Lietuva" apie prieškario Plutiškių gyventojus skaitau: "Kaip visoje Sūduvoje, gyventojai tik lietuviai; Plutiškių apylinkėje net žydų nebuvo" (Kviklys, B., Mūsų Lietuva, t. 3, Vilnius, 1991, p. 241). Jų buvo. Jie gyveno bendrais visiems plutiškiečiams rūpesčiais ir džiaugsmais. Ir, kad ir kaip skaudu būtų pripažinti, tų pačių kelių plutiškiečių buvo palydėti kruvinais genocido takais. Gal dėl to žydų vardai niekaip neišdyla iš kaimiečių atminties, gal dėl to jų atminimas dvelkteli iš vietos tautosakos - padavimų. O ir aš, sužinojusi apie Plutiškių žydų likimą, pasijutau keistai - širdį dilgo gėla. Džiaugiuosi tik tuo, kad turėjau galimybę patikslinti istoriją - ir Plutiškėse žydų gyventa."

Maloniai džiugina "Atminties namų" užmojai surinkti kol dar įmanoma visos Lietuvos žmonių atsiminimus apie jų žemėje kadais gyvenusius kaimynus žydus. Jau paskelbtas antras konkursas, ieškoma lėšų trečiajam. Ši projekto organizatorių veikla savo užmoju neturi analogų Rytų Europoje. Konkurso pilietinė motyvacija akivaizdžiai rodo, kad Lietuva keičiasi, persiima europinėmis vertybėmis.

Knygos leidybą parėmė Švietimo kaitos fondas. Jo rūpesčiu pasirodo jau ne pirma Holokausto tematikai skirta knyga. Jos įžanga ir vienas darbas pateikiami ir anglų kalba.