Paprasto daikto nepaprastas likimas

Rūta Mozūraitė. "Second hand". 2002 m. Gipsas

"Du kartus į tą pačią upę neįbrisi!.." - sušuko kadais Herakleitas; ir to šūksnio aidas chrestomatiškai aidi po šiai dienai. Ką sušuktų senasis graikas (ar tu jo vietoje, skaitytojau), apsilankęs minėtoje parodoje, deja, jau pasibaigusioje? Teisingai: "Dukart ta pačia servetėle nepasinaudosi!" Gležnas daiktas servetėlė. Vienkartinis. Be to, antrą kartą naudotis ja lyg ir neestetiška (beje, prie antiestetikos mes dar grįšime). Tačiau tokia "pseudoherakleitiška" parafrazė, sutikime, suteikia banaliai servetėlei tam tikros paslapties. Kažkada sniego baltumo, o dabar, žiūrėk, vyno, kavos, riebalų dėmėmis išmarginta servetėlė liudija praeitį bei primena laiko tėkmę, vienodai negailestingą ne tik jai, vargšei vienkartinei, bet ir mums. Galų gale kas sakė (o jei ir sakė, ar įrodė?), kad mes esame daugkartinio naudojimo?

Su laiko matmeniu "Servetėlę" knieti susieti dar ir todėl, kad per parodos pristatymą kalbėjusi R. Vėliuvienė prisiminė servetėlės ir archajinės staltiesės, tautosakoje apdovanotos nepaprastomis galiomis, sąsajas. Galvoje rikiuojasi laiko tėkmei paklūstanti servetėlės "evoliucinė seka": archajiška didelė medžiaginė staltiesė, mažos (bet taip pat medžiaginės) staltiesėlės, popierinės servetėlės bei vienkartinės "paimk, nuvalyk ir išmesk" servetėlės, kurios net ant stalo nededamos. Pastarosios laikui bėgant tiek modifikavosi, kad tapo tik savo pačių funkcija, beveik prarasdamos staltiesiškąjį "medžiagiškumą".

Žinoma, dinozaurai išmirė, o driežai gyvi. Galbūt Jeano Cocteau noras "būti skuduru. Nesimaišyti tarp servetėlių!" yra ėjimas prieš natūralią evoliucijos eigą, tačiau ši mintis mums gali pasirodyti įdomi tuo, kad parodoje taikiai ir net, sakyčiau, harmoningai sugyvena ir dinozaurai, ir driežai. Tai matyti tiek vertinant "technologinį" kūrinių aspektą - "archajiškas" linoraižinys šalia "ultramoderno" (kserokopijos ant gipso), tiek žvelgiant į ideologinę parodos sąrangą. Minėti kontrastai negadino bendros parodos stilistikos ir nejaukė interjero, kuris pagal dalyvių pirminį sumanymą turėjo "sukurti kavinės atmosferą", anot parodos kuratorės. Galutinis, modifikuotas erdvės sutvarkymo variantas buvo, liaudiškai tariant, adverniškas: indai apačioje, servetėlės... viršuje; o tarp jų vos nujaučiama skaidri (stalo?) plokštuma. Žodžiu, matykite ir apmąstykite tai, kas paprastame gyvenime nežymu, banalu ir atlieka visgi pagalbines funkcijas: utilitarias, na, ir dar kukliai dekoratyvias (servetėlė juk irgi turi teisę puošti...).

Laiko matmuo žymus ir žiūrovo pastangose dešifruoti baltoje servetėlės plokštumoje autorių paliktus ženklus. Tai yra tam tikra prasme atlikti tai, kas neįmanoma ir apie ką įspėjo Herakleitas: mėginti grįžti praeitin, tiesiog į kūrybos momentą.

Žinoma, sena mezginiuota ar nauja vienkartinė servetėlės - tai ne vinilinė plokštelė ir tuo labiau ne DVD diskas. Ir joks aparatas nenuskaitys jose esančios informacijos už mus. Tačiau kyla įspūdis, jog uždėję senovišką autentišką ir tik truputį modifikuotą servetėlę ant gramofono būtinai išgirsime, kas vyko "anuo metu" ("Mamyte, aš tikrai nenorėjau jos ištepti", "...Visai neblogas tavo šių metų vynas, Aleksandrai!"). Nes servetėlė sugeba sugerti ir išsaugoti vyno, kavos, arbatos, pagaliau - tušo dėmes, taip pat ir mažiau materialius dalykus (ką mėgina įrodyti parodos dalyviai). Net ir netikint tuo negalima nepripažinti įrodinėjimo grakštumo ir daugiaplaniškumo tiek turinio, tiek formos prasme.

Servetėlės didelės ir mažos; vertikalios ir horizontalios... Trūko nebent servetėlių skulptūros (be jokios ironijos - o kas yra origami?)

Servetėlių rimtis ("relikvijos"), ironiška nostalgija ("laisvės aliejus"), popmistika ("kali jautra"), galų gale - servetėlių antiestetika. Kas matė, supras, apie ką kalbu, o nematęs gaus impulsą pamatyti. Man svarbiau kita: kaip atsitinka, kad iš pažiūros vienodos, švarios ir būtent dėl šių, regis, pozityvių savybių nekeliančios susidomėjimo servetėlės tampa visiškai skirtingais, savo dėmes, žymes, net, sakyčiau, individualų charakterį turinčiais subj... objektais - galvosūkis tau, skaitytojau. Jei vietoj protinės gimnastikos valandėlės tik pasišaipysi - ką gi... Kaip sakė primirštas klasikas: "Iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės, ponai..." Galų gale juokiatės iš natūralios laiko tėkmės, kuri ne tik servetėlėms, bet ir akmeniui suteikia išskirtinių bruožų. O toks juokas, atleiskite, jau piktžodžiavimas.

... Tam, kuris priims parodos žaidimo taisykles ir laikysis jų, galima palinkėti ne tiek kantrybės - jos garantuoju, nepritrūks, nes paroda tikrai įvairi. Norėtųsi, kad čia atėjęs žiūrovas pats pasirinktų kuo nebuitiškesnį atskaitos tašką (nebūtinai sustodamas ties laiko sąvoka) ir pabandytų sukonstruoti savą realybę, kaip tai užsibrėžė parodos dalyviai, kurie "servetėlės interpretacijai renkasi pačias keisčiausias, netikėčiausias medžiagas. Šį medžiagiškumą išbando ne tik kaip plokštumą atspaudui, bet ir kaip erdvę modifikacijai..." (citata iš parodos lankstinuko, atspausdinto, gaila, ne ant servetėlės...)