Pasisemti iš šulinio

Rui Soares nuotr.

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Trečia diena

E.Nekrošius: Vis dėlto mūsų darbas susideda iš didelių sunkumų, nes laimingų akimirkų teatre būna nedaug. Maskvoje studijuojant buvo treji ketveri metai tokio "juodo" darbo. Studijuodami gyvenome "v kazarmennom položenii". Atrodo, darbą galima kompensuoti talentu. Bet ne. Tik "juodas" darbas. Ir kai stačiau diplominį spektaklį "Medaus skonis" - jau buvo lengva, kaip šaškes stumdyti... Maskvoje per semestrą padarydavome apie penkiasdešimt ištraukų, jas aptarinėdavom. Ir ta daugybė bandymų man kažką davė. Pavyzdžiui, Knebel mokė kitaip - jos studentai vaiksčiodavo kaip menininkai, turėdavo daug laisvės... Ji buvo tikrai puiki pedagogė, viena geriausių. Bet gerų mokinių - nelabai daug. Tad nevenkit sunkumų ir pirminės nesėkmės. Nes dauguma repeticijų būna duobės, ir per savaitę - gal tik koks pusvalandis, kai kažką atrandi... Bet nedirbdamas režisierius ar aktorius daug blogiau jaučiasi. Mažas, nemielas darbelis yra daug geriau negu laukimas. Laukimas nualina žmogų, ypač menininką.

Dėl vakarykštės Borcherto temos. Kai kas kalbėjo apie to apsakymo herojų kaip apie beprotį. Aš labai atsargiai elgčiausi su beprotybe scenoje. Tiesa, daugelį tai traukia - vaizduoti scenoje keistus, liguistus žmones. Taip statomas kartais Gogolis, Čechovas... Bet siūlyčiau atsargiai žiūrėti į tokią temą. Man atrodo, jog ji netalpi. Jau vien todėl, kad mes nieko apie ją nežinom. Arba potraukis vaizduoti mirtis. Aš ir pats daug jų vaizduoju ir kartais net pats iš savęs dėl to pasijuokiu. Kodėl mus tai traukia? Nes nesame to patyrę. Kas patiria ligą ar mirtį, vengia apie tai kalbėti. Kaip Marquezas yra atsakęs į klausimą, ar bijo mirties: gal nebijau, bet bijau, kad nespėsiu jos aprašyti... Gražiai suformuluota. Taip ir su liguistumu - reikia atsargiau elgtis. Ir kalbant apie Borcherto herojų - gal nereikėtų eksploatuoti to liguistumo ir motyvacijos ieškoti realesniuose, gyvenimiškesniuose dalykuose.

Skaitomos režisūrinės eksplikacijos pagal Borcherto "Juk žiurkės naktį miega".

Autorė: Vaikas ir senis. Vaikas - kaip Gavrošas. Erdvė po sprogimo. Vaikas guli užsikasęs smėlyje. Tai kaip noras suartėti su broliu, esančiu po žeme. Purvina stiklo plokštė - kaip vaiko siela. Iš pradžių vaikas išsigąsta senio, bet paskui nenori jo paleisti - kaip savo ateities, naujos šeimos. Išrišamoji vizija - "žiurkės naktį miega" - senis pradeda plauti stiklą. Tai kaip viltis.

E.N.: Aš supratau tai kaip jūsų pojūčių išraišką. Dabar toks klausimas - jūsų kolega atėjo žiūrėti spektaklio, ir ką jis matytų?

Autorė: Norėčiau, kad jis pamatytų dviejų skirtingo amžiaus žmonių santykius.

E.N.: Jūs kalbate apie stiklą kaip sielą, - kas čia bendro? Kaip žiūrovas tai sužinos? Jei sakytumėte, jog po karo mėtosi daug stiklo - tai jau būtų kažkoks vaizdinys. Kas tas stiklas, lango stiklas ar kažkas kita? Kokią jis atliktų funkciją? Jūs man įrodykite, kad tai siela. Kaip tai pamatyti?

Autorė: Vaikas slepiasi už stiklo, bendrauja su seniu per jį...

E.N.: Gali būti, bet man būtų simpatiškiau, kad tas stiklas turėtų kažkokią istoriją. Jei jis tik sąlygiškas - tai nelabai. Gal po karo daug išbyrėjusio stiklo... Sukaišykime šimtus šukių į smėlį, kurį jūs irgi naudojate, ir turėsite menines aplinkybes. Štai jūsų kolega sako - stiklo gremžimas... Paimkite peiliuką, kuris naudojamas Borcherto, ir pagremžkite juo stiklą - koks tai būtų garsas... Mes jau dirbame antra diena, ir jūs turėtumėte konkrečiau žiūrėti, ne vien pateikti savo pojūčius. Sakau tai tiems, kurie užsiims profesionalia režisūra. Sumanymo patrauklumas. Jūs turite turėti sumanymo partitūrą. Gal iš anksto ir ne visai žinodami, kaip padaryti. Tokiam apsakymui reikia turėti mažiausiai dešimt atraminių taškų, kurie leistų nenuklysti. Jūs mokotės dailės - kompozicija ten svarbu? Taip ir mūsų profesijoje - kompozicija, dermė...

Auditorija: Jūs sakote - dailėje svarbiausia kompozicija, muzikoje harmonija, o kas svarbiausia teatre?

E.N.: Kas teatre yra pagrindas? Pradedame nuo temos pasirinkimo. Kokia tai tema - ar kasdieninė, ar kelianti gilesnių minčių ir emocijų. Mano subjektyvia nuomone, reikia rinktis nekasdienišką temą. O kaip ją plėtoti - apie tai galiu kalbėti daug valandų ir gal neatsakyčiau. Imkime muziką. Uvertiūra. Pirmieji taktai viską pasako - bus puiku ar nebus. Tas pats ir teatre. Pakilus uždangai žiūrovas turi minutę laiko viską apžvelgti, tada įeina aktorius, aš turiu jį apžiūrėti, pagalvoti apie jį, paskui jis pradeda veikti... Aš dirbu tokia maniera, kad neskubu, pradedu po truputį, - nuotaika, po to atsargus pasakojimas ir t.t. Žinoma, yra vadinamasis agresyvusis teatras - pakyla uždanga, ir tau smogiama. Bet po to šoviniai jau būna iššaudyti. Svarbu suvokti, kaip išdėstyti emocinius akcentus. Pavyzdžiui, po dešimties ar dvidešimties minučių neverta stipriai emociškai akcentuoti, nes žiūrovas dar nepasiruošęs. Aš taip manau... Taigi labai svarbu gera ir patraukli pradžia. Pavyzdžiui, Marquezo "Šimto metų vienatvės" pirmasis sakinys: pulkininkas stovėjo prieš šautuvo vamzdį ir... Kaip tai patraukia ir sukausto. Kaip šūvis.

Kartais reikia pažvelgti į savo sumanymą iš šalies. Žinau tai iš savo praktikos. Atsiriboti, pažvelgti iš distancijos. Ir tada aiškiai pamatai, kas vyksta kolektyve, repeticijose... Taip pasitikrini, ar teisinga, ką darai. Ir aktoriui reikia stengtis retkarčiais atsiriboti nuo savo vaidmenų. Nes be distancijos galima apsišlifuoti ir prarasti talentą. Daug kartų teko matyti, kaip aktoriams šitai atsitinka.

Aš nelabai pažįstu aktoriaus prigimtį, nesu pedagogas ir negaliu paaiškinti, kodėl taip įvyksta. Žinau tik, kaip atkurti. Ir jei aktoriams pasakoju, kaip įsivaizduoju vieną ar kitą sceną, tai tik vieną kartą. Nelabai padoru kartoti kelis kartus ir prašyti aktoriaus, kad jis bandytų, nors ir neišeina. Taip režisierius stumia aktorių į katastrofišką padėtį. Kartais net nemalonu žiūrėti. Jei nėra gero bazinio dalyko, nereikia iš aktoriaus reikalauti. Reikia sustoti. Nes peržengiamos kažkokios ribos, kai aktorius priverstas įjungti savo fiziologiją, atsiranda emocinės konvulsijos... Tada gaila žmogaus, kuris bando save įveikti, ir to, kuris šito reikalauja. Retai būna momentų, kai viskas klostosi ir srovė pradeda nešti. Kodėl? Vieni sako, jog reikia fiksuoti, kiti - įsiminti fizinių veiksmų grandinę... Negaliu paaiškinti. Manau, reikia stengtis palaikyti formą, ir tik taip dirbdamas gali pajusti "kaifą". Kai man kelias dienas nesiseka scena, aš stabdau repeticijas ir kaltę prisiimu sau. Sustoju, kad ir kiek man tai kainuotų, sėdžiu ir darau namų darbus, apgalvoju aibes variantų, kol staiga kažkas cinkteli... Tai priverstinis situacijos sprendimo būdas. Sėdi su knyga, lapu popieriaus valandų valandas, kol surandi ir atėjęs į repeticiją su aktoriumi padarai iškart. Niekada nereikia sakyti, jog tai aktorius "nepatempia" ir dėl to kaltas. Sakykit, kad pats esat kaltas, nelabai tiksliai sugalvojot. Nes jei tiksliai kalbėsit ir aktorius pajus, jog turite daug variantų, - pats padės patikėjęs... Yra ir tokių atvejų, kai režisieriui nesiseka, ir aktorius už jį padaro vieną kartą, kitą. Ir režisierius pradeda gūžtis, jis pajunta pavydą, užgautos jo ambicijos. Net jei ir išeis puikus vaidinimas - nešiosiesi kartėlį. Ką tada daryti? Reikia kapituliuoti ir prisipažinti, jog tai sukūrė aktorius. Nieko nepadarysi... Vėlgi grįžtame prie sąžinės dalykų. Kūrėjas ir sąžinė - tai didelė tema. Aš ir pats buvau patekęs į duobę. Po Jaunimo teatro šlovės turėjau penkerius metus pauzės. Jau buvau nurašytas, bet išsikapsčiau. Turėjau vilties, tikėjimo... Apskritai, kūryboje būtinas pozityvus pradas, kažkoks šviesus optimizmas. Kai sutinki tokį žmogų, pajunti, jog su savu pasaulio skausmu, neviltimi sveri kokias penkias tonas... Gal kalbu kaip kokia literatūros mokytoja, bet tai banali tiesa. Reikia ugdyti savyje pozityvų pradą. Sakau jums apie tai, ko pats nedaug turiu.

Rodomi etiudai, kurių tema - "kampas".

Antras etiudas: Mergina ateina pas draugę, kuriai mirė vaikas, ir nekreipdama dėmesio į jos būseną pasakoja apie savo gyvenimo džiaugsmą (komentaras: žmonės nesusikalba).

E.N.: Kodėl pasirinkot tokią temą? Padaryta nuoširdžiai. Bet galėjote tiesiog tylėti, gal nereikėjo tos informacijos? O partnerei patarčiau išėjus į sceną rinktis žodžius. Vartojate pirmos eilės žodžius: "varom" ir t.t. Yra žodžių kategorijos: pirmos, antros eilės žodžiai ir t.t. Gyvenime mums pakanka pirmos eilės žodžių. O scenoje turime rinktis kitas eiles.

Trečias etiudas: Mergina rūpinasi aklu vaikinu, šis atstumia jos užuojautą (komentaras: regintis žmogus stengiasi palengvinti aklojo gyvenimą, primesti jam savo regos kampą, aklasis viską mato kitu kampu - santykių kampuotumas).

E.N.: Vadinasi, matymo ir nematymo kampas. Simpatiška intonacija. Prieš tai matėm situacijos kraštutinumą, o pas jus - tarsi atsargus vidurys. Bet per silpnas siužetas. Gal nelabai supratote mano užduotį. Man ne tiek svarbu, kaip tai suvaidinta, kiek pati mintis. Atrasti nekasdienišką idėją ir sugalvoti, kaip ją perteikti. Kaip kad išspręsti paprastą kryžiažodį... Kas yra tas kampas? Vienu atveju - gal tai saugiausia, kitu - gal baisiausia vieta. Kalbu apie fantazijos plėtimą, kad gavę užduotį neitumėte tiesiausiu keliu.

Ketvirtas etiudas: Pirmykštis žmogus šnopuodamas skaito knygą su veidrodėliu. Civilizuotas žmogus bando prisiartinti ir atsukti knygą į save. Pirmasis jį išgrūda, bet kai užmiega, antrasis ramiai išsineša knygą (komentaras: kova už savo požiūrio kampą).

E.N.: Gerai sugalvota. Simpatiška su saulės atspindžiu veidrodėlyje - kai per kampą pridedama šviesos. Užmigimo kampas, skaitymo kampas... Jau rimtesnis darbelis, kurį galima įskaityti kaip įvykdytą užduotį.

Penktas etiudas: Toreodoras vaikšto kampais, žymi kampus strėlytėm. Asistentas įneša lazdą, stačiu kampu nuduria menamą bulių.

E.N.: Puiki idėja, rizikos kampas...

Septintas etiudas: Pianinu grojama gama, užstringanti ties viena nata. Garso kampas - kaip įtampa. Monotonija.

E.N.: Įdomiai sugalvojote. Dabar kaip režisierė motyvuokite aktoriui - kodėl garsas užstrigo? Kodėl atsiduriama garso aklavietėje? Ir kaip tai parodyti per aktorių...

Kartojimas: skambinančios rankos susikryžiuoja kampu ir negali atsiskirti.

E.N.: Užsismaugimas rankomis... Galėtų išeiti mikronovelė su humoru.

Aštuntas etiudas: Žmonės po vieną kviečiami už kampo pažiūrėti, ir kiekvienas patiria didelį įspūdį. Smalsumas. Kampas su klaustuku.

E.N.: Įdomu. Už kampo. Mistinė vieta. Čaplinas ypač mėgo ją savo filmuose. Yra ir posakis - einam už kampo. Gera idėja, bet vaidybiškai - minusas.

Dešimtas etiudas: Chuliganas tyčiojasi iš neregio, bet šis įspraudžia lazda užpuoliką į kampą. Tas išsilaisvina ir pabėga. Aklasis lieka kampe ir sustingsta prašydamas išmaldos.

E.N.: Viskas lyg ir teisingai. Tiksliai suvaidinote aplinkybes, aklojo pojūčius. Bet kampą traktuojate kaip abstrakciją. Kas jums kampas? Saugumo zona? Sakote, - jis visur atsiremia į kampą, bet to nelabai matėsi. Trūksta, kaip rusiškai sakoma, "obraznosti". Nekasdieniško požiūrio. Nes jei nežinočiau užduoties - pasakyčiau, kad tai trys minutės iš neregio gyvenimo. Rizikuokit. Reikia išradingumo, netikėtos fantazijos. Neleiskit sau būti šabloniškais. Pažiūrėkit, kas dabar vyksta teatruose - žmonės susitaikė su vidutinišku gyvenimu. Tai baisiausia. Išdrįskit būti kitokie, gal pats gyvenimas jus suniveliuos.

Dabar - apie tradicijos aidą. Tradicija yra gerbtina, bet jauskite ją kaip aidą. Aš kalbu jums avansu, į priekį, - kai dirbsite teatre ar mokysitės aukštojoje mokykloje. Nepapulkite į standartinį srautą. Vis dėlto, kai mokykloje gaudavai pribraukytą savo darbą ir kuolą - tai smagiau negu trejetas.

Šešioliktas etiudas: Du girtuokliai ieško kampo.

E.N.: Šaunuoliai. Be komentarų. Dar galėjote susiremti kampu - girtuokliai negali apsieiti be kampo ir patys tą kampą sukuria. Ir chuliganiška, su fantazija.

Taigi, šios dienos reziume. Pusė darbų tikrai pavyko, keletas buvo labai puikių. Siekiu, kad kiekvienas taptumėte savo darbelio autoriumi. Aktoriai ir režisieriai, - visi mes esame kūrėjai. Ir smagu, kai tuo minimalizmu pasakoma kad ir nedaug, bet tiksliai. Ir daugelis žiūrėdami į lyderius patys pasitaiso. Aš netestuoju jūsų, bet, man atrodo, turėtų būti smagu graužti tokias užduotis. Žaibiškai mąstyti, ieškoti sprendimų, rasti savo požiūrio kampą. Reikia išmokti greitai pasiruošti. Iš to atsiranda savigarba, menininko išdidumas, supratimas, kad sugebi. Svarbu, kad sugebėtume dirbti patys. Ir tada galbūt galėsime jausti vienas kitą, dirbti kaip komanda...

Rytoj truputį keisime atmosferą. Norėčiau, kad režisieriai iš ryto padirbėtų su aktoriais pagal Čechovo apsakymą "Gusinyj razgovor". Nereikėtų pretenduoti į užbaigtumą, bet į tikslumą, - kad man išryškėtų režisieriaus požiūris. Čia būtų galima padaryti net kokios valandos spektaklį, pradedant nuo žemės, kylant į dangų, orientuojantis tarp vėjo krypčių... Kiekvienas po gabaliuką, ir gal pabandytume sulipdyti į visumą. Būtų kitokia diena - daugiau laisvės, improvizacijos. O po pietų paimtume Granausko "Raudona ant balto" apie atminties punktyrą. Atminties siūlo punktyras - tokia būtų užduotis režiseriams.

Tai amžina problema teatre: kaip grįžti į praeitį, sukelti prisiminimus, suvokti, kaip jie gimsta. Mes turėtume pajausti tą ribą, pabandyti ją išspręsti kaip uždavinį. Tai išraiškos klausimas. Surasti pateisinamą, tikslią grįžimo į praeitį priežastį. Man gal keletą kartų tai pavyko... Šita priemonė teatre dažnai naudojama, bet neįvaldyta. Kinas gal geriau ją įvaldė.

Mano gyvenime buvo toks atsitikimas. Tėvas miegodavo kažkaip keistai pasikišęs ranką po galva. Po jo mirties viena dailininkė nupiešė mane miegantį tokia pačia poza. Aš to nežinojau, ir tik paveiksle pamačiau, kad turiu tokį panašumą į tėvą...

B.D.