Užnuodyto oro dramos

„Man neskauda“

Nikita Michalkovas vis dėlto labai gudrus žmogus. Pasižiūrėkite, kaip puikiai jis išsisuko nuo klausimo apie Renatą Litvinovą. Paklaustas, ką naujo jis sužinojo apie Litvinovą kartu su ja filmuodamasis Aleksejaus Balabanovo filme „Man neskauda“ (TV3, 6 d. 23 val.), Nikita Sergejevičius atsakė: „Renatai būdingas profesinis nuoseklumas. Tai, kas gali erzinti žiūrovus, savo manieringumą, ji pavertė privalumais. Manieringumas ir maivymasis, padauginti iš stabilumo, tapo jos charakterio dalimi. Kažkas yra pasakęs, kad jei aktorius turi trūkumų, jis turi padaryti taip, kad žiūrovai tuos trūkumus pamiltų.“

Šįkart Balabanovo filme Michalkovas suvaidino epizodinį vaidmenį – turtuolį „prie naftos vamzdžio“, kuris mano suradęs idealią moterį – Litvinovos heroję Tatą. Kartą prie prabangaus Tatos buto durų atsiranda trys jaunuoliai. Jie neturi pinigų, bet turi idėjų. Tata taip pat neturi pinigų, bet turi įtakingų pažįstamų ir padeda jiems įsitvirtinti interjerų versle. Bet net ir tada, kai ji tempia išalkusiems draugams ikrus nuo turtuolių furšetų stalų, už jos driekiasi paslapties šleifas.

„Man neskauda“ yra viskas – lemtinga aistra, išsiskyrimas, mirtina liga. Manau, mieli skaitytojai, Jūs supratote, kad šįkart ir liaudies, ir estetų mylimas Balabanovas („Brolis“, „Apie išsigimėlius ir žmones“, „Akla višta“, „200 krovinys“) sukūrė melodramą. Ji 2006 m. buvo parodyta Sočio kino festivalyje „Kinotauras“ ir sulaukė gana prieštaringų atsiliepimų. Kritikai pamatė filme ir variacijas Ericho Marios Remarque’o „Trijų draugų“ tema, ir šiuolaikišką „Damos su kamelijomis“ versiją. Pacituosiu tik Michailą Trofimenkovą: „Šiame filme Aleksejus Balabanovas primena didžiuosius amerikiečių B klasės filmų meistrus. Jie užpildydavo gelžbetoninius žanrų standartus, į kuriuos žvelgė su visa profesionalų pagarba, savo kvėpavimu. Greičiau sunkiu, nei lengvu. Jie paversdavo „trigrašes“ melodramas tragedijomis, sumaišydavo nesunaikinamą romantizmą ir kartų, cinišką žinojimą, kad „mes visi – nelaimingi kalės vaikai“. Žinoma, tai žanrinis kinas, savotiška „Dama su kamelijomis“, bet žanrų sukryžminimo rezultatas visiškai autorinis. Tai melodrama, kurios didžiąją dalį juokiesi, ir dar ji užnuodyta šiuolaikinės Rusijos oru.“

Regis, ir aš išsisukau nuo klausimo apie Litvinovą. Kartais man atrodo, kad ji parodijuoja save – įvaizdžio meistrų ir žiniasklaidos sukurtą Dievaitę. Kartais – kad ta nepakenčiamai dirbtinė Dievaitė ir yra jos esmė. Tačiau juk kine taip dažnai atsitinka susidūrus su kraštutiniu manieringumu, kuris atsiranda tada, kai išsisemia autorius arba žanras. Tą pavojų, matyt, suvokė Johnas Sturgesas (vienas iš Trofimenkovo minėtų meistrų), kai 1965 m. kūrė „Viskio kelią“ (LTV2, 5 d. 18.55). Vesterną antrajai jaunystei prikėlęs „Šaunusis septynetas“ jau atrodė išsemtas, kitas žanro gaivintojas (iš esmės jis sugebėjo paversti žanro manieringumą ritualu) Sergio Leone jau buvo sukūręs du garsius spagečių vesternus, tad Sturgesas suprato, jog geriausia išeitis jam bus suteikti pasakojamai istorijai parodijos atspalvį. Tam pritarė ir pagrindinį vaidmenį filme kūręs Burtas Lancasteris.

Filmo veiksmas nukelia į 1867 m. Denverį. Artėja žiema, o miesto sandėliuose išseko viskio ir šampano atsargos. Todėl nusprendžiama suruošti specialią 40 vežimų alkoholio gurguolę. Jos laukia sunkus kelias, nes teks ne tik kirsti indėnų žemes, bet ir susigrumti su savais „ištroškusiais“ bei blaivininkais.

„Viskio kelias“

Kad geri blaivininkų norai nesipildo, įrodo ir norvego Bento Hamerio „Faktotumas“ (LTV, 9 d. 23.15). Pagal lietuvių kūrybinio jaunimo numylėtinio ir kultinio rašytojo Charleso Bukowskio 1975 m. parašytą romaną sukurtas filmas pasakoja apie tokį Henką Činaskį (Mattas Dillonas puikiai supranta, kad iš tikrųjų jo herojus buvo rašytojo alter ego), kuris dirba atsitiktinius darbus, suvedžioja moteris, daug ir ilgai geria, bet labiausiai nori rašyti. Kartais jis rašo, bet tų istorijų niekas nenori spausdinti. Man filmas pasirodė iliustratyvus, jam stinga įtūžio ir nerimo. Bet žinau daug „Faktotumo“ gerbėjų, kurie pasakys, kad aš nieko neišmanau apie alkoholikų gyvenimą. Ir jie bus teisūs.

Nesu ir Katie Holmes aktorinių sugebėjimų gerbėjas, tačiau manau, kad ją, kaip profesionlę, labiau diskredituoja blogai vaidinamas saldžios Tomo Cruise’o žmonelės vaidmuo. Jie netikite, pasižiūrėkite „Snobo kine“ (LNK, 10 d. 22.30) rodomą Peterio Hedgeso filmą „Eipril vargai“ (2003). Holmes čia vaidina jauną merginą, kuri nelabai sugyvena su motina ir apskritai su visa šeima. Todėl ji nusprendžia per Padėkos dieną visus pasikviesti pas save į Niujorką, į mažą butelį, ir čia surengti vaišes bei pabandyti susitaikyti su vėžiu sergančia motina. Tačiau, pasirodo, Eipril sumanymas ne toks ir paprastas. Eipril ištinka daugybė nesusipratimų.

„Eipril vargai“ – tai dar vienas pasakojimas apie neurotišką amerikiečių šeimynėlę. Tokius pasakojimus mėgsta debiutuojantys režisieriai. Matyt, taip jie sublimuoja savo asmenines problemas. Hedgesas yra prisipažinęs, kad panoro sukurti filmą sužinojęs apie motinos ligą. Norėdamas, kad vaizdas būtų kuo artimesnis tikrovei, kad sukeltų dokumentiško žmonių stebėjimo įspūdį, Hedgesas filmavo DVD kamera.

Billy Wilderis, ko gero, būtų pasišaipęs iš tokio sumanymo. Kinas jam buvo šiek tiek daugiau nei tik kasdienybės ir eilinių amerikiečių sudėtingų tarpusavio santykių fiksavimas. Jis puikiai suvokė magiškas kino galias pakylėti virš kasdienybės, parodyti ją tarsi amžinos gyvenimo komedijos sceną, kurioje esame priversti vaidinti kiekvienas ir ne visada vaidmenys mums patinka. Užvakar nežinau kelintą kartą vėl pasižiūrėjau Wilderio „Romos atostogas“ ir vėl negalėjau atitraukti akių nuo įstabaus Audrey Hepburn veido. Keista, kad LTV iki šiol neparodė šio filmo, bet užtat 5 d. 14 val. pakartos kitą Wilderio filmą – 1961 m. Berlyne kurtą komediją „Vienas, du, trys“. Jamesas Cagney čia vaidina kapitalizmo ryklį Maknamarą, kuris važinėja po Berlyną ištaigingu mersedesu. Tas modelis buvo vadinamas „Adenauer“. (Beje, šį filmą itin mėgsta mersedesų gerbėjai.) Cagney herojus nori pardavinėti „Coca-cola“ ne tik Vakarų Europoje, bet ir už geležinės uždangos.

Tikroji istorija įsibrovė į šios komedijos filmavimą. 1961 m. rugpjūčio 13-osios naktį buvo pradėta statyti garsioji Berlyno siena. Ji kirto filmavimui pasirinktą vietą netoli Brandenburgo vartų. Ryte atradusi sugriautą dekoraciją, filmavimo grupė turėjo vykti į Miuncheną, kur „Bavaria Film“ buvo pastatyta sumažinta Brandenburgo vartų kopija. Tačiau tuo Wilderio vargai nesibaigė. Baigiantis filmavimui aktorius Horstas Bucholzas pateko į avariją. Grupė turėjo palikti Berlyną dar jam nepasveikus. Todėl Holivude reikėjo atkurti Tempelhofo oro uostą. Dekoracija kainavo papildomus 250 000 dolerių.

Bet filmas vis tiek labai juokingas.

Jūsų – Jonas Ūbis