Regionų stereotipai įdomūs visiems

„Sveiki atvykę pas šti“

Prancūzijoje Dany Boono filmą „Sveiki atvykę pas šti“ („Bienvenue chez les Ch’tis“) pasižiūrėjo per 20 milijonų žiūrovų. „Sveiki atvykę pas šti“ tapo populiariausiu prancūzišku filmu per visą nacionalinio kino istoriją. Iki šiol rekordininku buvo 1966 m. Gerard’o Oury „Didysis pasivaikščiojimas“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Louis de Funesas ir Bourvilis. Jį pasižiūrėjo per 17 milijonų žiūrovų. Pavadinime minimais „šti“ vadinami pikardų tarme kalbantys Pa de Kalė gyventojai. Taip kalbama ir Berge (Bergues), kur buvo sukamas filmas. Ten gyvena režisieriaus šeima. Boonas sako, kad savo filmu norėjo sulaužyti tradiciją kurti pramoginius filmus dažniausia Pietuose, o dramas – Šiaurėje.

1966 m. gimęs Dany Boonas (tikroji pavardė Daniel Hamidou, pseudonimą jis pasiskolino iš amerikiečių vesterno serialo herojaus Danielio Buno) yra prancūzės ir alžyriečio sūnus. Jis vaidina estradinius skečus, filmuojasi. „Sveiki atvykę pas šti“ – jo antrasis filmas. Balandžio 15 d. Eliziejaus rūmuose filmą kartu su režisieriumi pasižiūrėjo Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir jo žmona Carla Bruni.

„Sveiki atvykę pas šti“ – šis tas daugiau nei tik vykusi komedija, pasakojanti apie pašto viršininką Filipą (Kad Merad), kurį iš žavaus Provanso miestelio už bausmę perkelia į Prancūzijos Šiaurę, Bergą. Čia herojus turi grumtis su nuolatiniais vėjais ir bjauriu oru, nesuprantama vietine tarme ir keistais patiekalais, o sūnus ir į depresiją linkusi žmona (Zoe Felix) lieka Pietuose. Filipas susidraugauja su nelaimingai pašto kasininkę Anabelę (Anne Marivin) įsimylėjusiu vietiniu laiškanešiu Antuanu (jį vaidina pats režisierius Dany Boonas). Savaitgaliais grįždamas į Provansą Filipas nuolat skundžiasi Šiaurės baisenybėmis. Pagaliau Filipą užjaučianti žmona ryžtasi vykti į Bergą jo gelbėti... Neįtikėtina filmo sėkmė tapo sociologų tyrinėjimų objektu. Kodėl filmas toks populiarus?

Ko gero, dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, filmas tiksliai „pataiko“ į prancūzų sąmonėje įsitvirtinusius regioninius stereotipus. „Sveiki atvykę pas šti“ yra kelios scenos, kai visi baugina Filipą Abramsą barbariškos Šiaurės vaizdais ir jį užjaučia. Užuojautos kupini net policininkai. Tačiau filmas eina toliau ir tuos prancūziškus prietarus bando sugriauti. Jis tarsi sako: „Prancūzai, mus jungia daugiau dalykų, nei skiria. Tačiau gerbkime savo regioninius skirtumus.“ Kita vertus, Dany Boono filmas žavi savo nepretenzingumu. Sunku įsivaizduoti paprastesnį ir šviesesnį filmą. Nors jis ir nepasižymi originalumu (išskyrus siužetą), net labiausiai nuvalkioti motyvai filme rodomi taip, kad sukelia žiūrovams empatiją. Pavyzdžiui, valdingos mamos, kuri nuolat trukdo sūnui laiškanešiui, motyvas. (Sako, kad režisierius ją „nusirašė“ nuo savo motinos.)

Prancūzijoje filmas sužadino Šiaurės madą. Dabar ji traukia panašiai kaip Guggenheimo muziejus į baskų Bilbao. Žiniasklaida nuolat pateikia duomenis, kiek iš filmo uždirbo Šiaurės regionai, kaip kyla filme parodytų produktų pardavimas. Reklaminiais tikslais Boonas sugalvojo specialią internetinę televiziją CH’TI NN (kaip CNN), pateikiančią informaciją apie filmą. Neseniai paaiškėjo, kad bus kuriama amerikietiška filmo versija, kurioje žada vaidinti Willas Smithas. Veiksmas persikels į Teksasą, į kurį „ištremiamas“ Niujorko arba San Francisko gyventojas. Savosios filmo versijos nori ir italai. Taip pat kuriamas ir videožaidimas.

Pateikiame pokalbių su režisieriumi fragmentus.

Kaip gimė filmo sumanymas?

Jis atsirado dar prieš sukuriant pirmąjį filmą „Laimės namai“ („La maison du bonheur“). Ta tema man labai brangi, todėl nusprendžiau pirma išbandyti savo režisūrinius sugebėjimus. Nenorėjau sugadinti tokios man svarbios temos. Ši turi man ypatingą reikšmę: Šiaurė – tai mano regionas, mano vaikystė... Tai mano kraštiečiai. Jie manimi tiki. Norėjau susidoroti su stereotipais, negatyviu požiūriu į Pa de Kalė regioną. Niekad ten nebuvę prancūzai mano, kad Šiaurė – tai varganas kraštas, kur gyvena tik bjaurūs žmonės, klesti bedarbystė ir daug uždarytų kasyklų. Taip atsirado sumanymas pagrindiniu filmo herojumi padaryti „svetimą“, kuris atranda, kokie iš tikrųjų yra Prancūzijos Šiaurės gyventojai, patys save vadinantys ch’tis. Žinojau, kad tokį filmą galiu padaryti tik kartą, kad neturiu teisės klysti.

Filme vaidina „čiabuviai“?..

Žinoma. Pakviečiau daug Bergo gyventojų. Atlikome aktorių atranką. Mums reikėjo 200 žmonių, atėjo daugiau kaip tūkstantis. Tai truko visą dieną. Galiausiai pasakėme sau, kad gana atrankos. Antraip būtume ten iki šiol. Man svarbūs visi vaidmenys – pagrindiniai, antraplaniai. Statistai taip pat. Moteris, perkanti pašto ženklelius iš girto Antuano, yra geniali. Aš išrinkau ją asmeniškai.

Kaip vyko filmavimas gimtuose kraštuose?

Turiu prisipažinti, kad nuvykęs į Lilį negaliu ramiai žengti trijų žingsnių, visi mane atpažįsta. Berge mus lydėjo daugybė žioplių. Bet Šiaurės gyventojai yra disciplinuoti. Kai filmavome natūroje, prašėme tylos, ir tyla buvo! Taip retai atsitinka. Kiekvieną vakarą pasibaigus filmavimui valandą dalydavau autografus. Buvo labai miela. Visada skiriu laiko žiūrovams, manau, kad tai mano darbo dalis. Dirbu jiems ir kartu jų dėka. Be žiūrovų nebūčiau tas, kas esu.

Ar baigtas filmas kaip nors Jus nustebino?

Ne, nes pats parašiau scenarijų, pats jį režisavau ir montavau. Mačiau, kaip jis gimsta, todėl siurprizų negalėjo būti. Vienintelis nustebinęs dalykas – žiūrovų juokas per pirmąsias bandomąsias peržiūras ir susijaudinimas filmo pabaigoje. Tada išgyvenau filmą iš naujo. Mano mama kartais ateina į mano spektaklius. Jos nejuokina gegai, tik žmonės, kurie iš jų juokiasi. Kai pamačiau žiūrovų reakciją, pagaliau supratau, kad padariau juokingą filmą. Ir pabaigoje pats susijaudinau. Sukūriau būtent tokį filmą, kokio norėjau. Pagalvojau, nesvarbu, ar jis bus komerciškai sėkmingas, ar ne, nors, žinoma, tai būtų gerai. Ir taip esu laimingas. Tai tikroviškas ir gyvenimo pilnas filmas.

Filmas sumušė lankomumo rekordus. Daugiau žiūrovų Prancūzijoje sulaukė tik „Titanikas“. Kiek žiūrovų tikėjotės sulaukti Jūs?

Maniau, bus kokie trys milijonai. Į mano debiutinę komediją pavyko parduoti 1,2 milijono bilietų. Man atrodė, kad tai nuostabus rezultatas. „Sveiki atvykę pas šti“ – tai europietiškas kinas, absoliučiai neholivudiškas, kuklus filmas be žvaigždžių ir didelės reklamos. Biudžetas – 11 milijonų eurų. Filmas pasakoja eilinio vidutinio amžiaus žmogaus istoriją. Jis turi gražią žmoną, semiasi iš gyvenimo daug džiaugsmo ir sugeba juo dalytis su kitais. Paprasti jausmai – draugystė, jautrumas, humoro jausmas. Mums visiems to dabar labai reikia, nes gyvename žiauriame ir ciniškame pasaulyje. Iš dalies dėl stereotipų, kuriems visi paklūstame. Iš interneto gauname pernelyg daug informacijos, kurios patys negalime patikrinti. Teisti kitus mums darosi vis lengviau, užuot geriau supratus pasaulį, mūsų galvose įsigali vis didesnis chaosas. Blogiausia tai, kad technologijos išstumia tradicinius ryšius tarp žmonių. Jie tolsta nuo tikrojo artumo, jausmais galima dalytis tik realioje tikrovėje.

Kokiais pavyzdžiais vadovavotės?

Prisipažįstu, kad mane įkvėpė Jacques’o Tati komedijos, Louis de Funeso filmai, Agnés Jaoui „Kitų skonis“, 7-ojo dešimtmečio italų kinas. Tačiau pirmą ir svarbiausią impulsą davė mano istorija, vaikystės prisiminimai, šeima, brolis, pirmosios draugystės. Gimiau Armentjere. Tai – miestelis Pa de Kalė regione, Prancūzijos šiaurėje. Tikiu, kad kine galima papasakoti didelę, jaudinančią istoriją tik tada, kai pasakoji apie save.

Ko Jus išmokė Prancūzijos Šiaurės žmonės?

Mama, kuriai paskyriau filmą ir kurios ekraninis įsikūnijimas iš dalies yra Line Renaud suvaidinta herojė, išmokė mane atsiverti žmonėms, rūpintis jais, nesuinteresuoto gerumo. Yra net toks posakis, kad kiekvienas, kuris atvyksta į Bergą, verkia dukart. Pirmą ir paskutinę buvimo jame dieną. Dėl neigiamų Šiaurės stereotipų (pilki peizažai, uždarytos kasyklos, visuotinis skurdas, barbariški gyventojai ir keista pikardiška tartis) kas nors niekad ten anksčiau nebuvęs prilygina kelionę į Šiaurę trėmimams į Sibirą. Jiems tai visiška gyvenimo rojuje, t.y. prancūzų Rivjeroje, priešingybė. Mano filmo herojus, kuris laikui bėgant vis dėlto atranda gyvenimo Šiaurėje privalumus, griauna tuos kino sukurtus stereotipus. Ar jums niekad neatrodė keista, kad prancūzų komedijos, pavyzdžiui, „Taksi“, vyksta Pietuose, kad Šiaurės regionai iki šiol buvo tik niūrių dramų, tokių kaip „Žerminalis“, vieta? Aš norėjau sugriauti schematišką šiauriečių įvaizdį, kuris prancūzams asocijuojasi su alkoholizmu, skurdu, didele bedarbyste ir beviltišku klimatu. Ten ne taip ir baisu, nors tai specifiška vieta ir ne kiekvienam gali patikti.

Ar taip nesupykdėte Pietų gerbėjų?

Ko gero, visi prancūzai, ir pietiečiai, ir paryžiečiai, vienodai entuziastingai sutiko filmą. Tikra tiesa, kad prisidėjau prie tam tikro turistinio Pa de Kalė regiono atgimimo. Netikėtai išaugo vietinio sūrio „Maroilles“, kuris „vaidina“ filme, „Ch’ti“ alaus ir kelių vietinių vynų pardavimas. Atostogauti į Bergą susirengė daugiau žmonių nei anksčiau.

Ar nebijote, kad dėl specifiško humoro jausmo, vietinių prieštaravimų ir aliuzijų filmą gali ne iki galo suprasti užsienio žiūrovai?

Prancūziškai kalbančioje Ženevoje sulaukėme sėkmėms, nors žiūrovai neturėjo jokio supratimo, kas tie ch’tis. Po peržiūros Romoje salėje kilo ovacijos. Kiekviena šalis turi panašių bėdų. Pavyzdžiui, Italijoje skiriasi turtinga pramoninė Šiaurė ir skurdūs Pietūs. Po mano filmo sėkmės vokiečiai taip pat nori kurti panašų filmą apie regioninius savo žemių skirtumus.

Ar galima tikėtis, kad sukursite filmo tęsinį?

Gal ateityje. Dabar rengiuosi vaidinti naujame Jeano-Pierre’o Jeunet – „Amelijos iš Monmartro“ ir „Delikatesų“ režisieriaus – filme. Paskui važiuosiu pailsėti į Pa de Kalė. Apsižvalgysiu, pasikalbėsiu su žmonėmis, kartu išgersime alaus, ir bus aišku.

Pagal reklaminę filmo medžiagą ir „Gazeta Wyborcza“ parengė Kora Ročkienė