Paklusę asmenybės galiai

Christoph Eschenbach M. Raškovskio nuotr.

Buvo laikas, kai Šlėzvigo-Holšteino festivalis mums atrodė tolimas ir nepasiekiamas. Vėliau, kai jame pasirodė nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos muzikų delegacija, jis gerokai priartėjo. Bet dabar, kai pas mus apsilankė šio festivalio orkestras, galime teigti, kad susidraugavome! Praėjusį penktadienį šis orkestras grojo Nacionalinėje filharmonijoje, diriguojamas vieno žymiausių šiuolaikinių menininkų Christopho Eschenbacho.

Paklausyti koncerto į Vilnių atvyko ir Šlėzvigo-Holšteino festivalio generalinis direktorius Rolfas Beckas.

Šlėzvigo-Holšteino festivalio orkestras – didelis simfoninis kolektyvas, kuriame groja apie 100 jaunų instrumentininkų. Jų amžius – maždaug iki 26 metų. Orkestro iniciatorius buvo žymusis dirigentas ir kompozitorius Leonardas Bernsteinas (1918–2000), jaunimo mokymo centro idėją perėmęs iš Amerikoje rengiamo Tanglvudo festivalio. 1987 m. Vokietijoje buvo įkurta jaunų orkestro muzikantų akademija, į kurią kasmet atrenkami geriausi instrumentininkai iš 30 šalių. Vasarą suvažiavę į netoli Hamburgo esančią Zalcau pilį, jaunieji muzikantai mokosi orkestrinio grojimo meno. Su jais dirba prityrę pedagogai iš geriausių Vokietijos orkestrų ir dirigentai. Kolektyvas festivalyje surengia po kelis koncertus ir taip pat vyksta gastrolių. Viešnagė Lietuvoje irgi įėjo į tokių gastrolių maršrutą. Į Vilnių orkestras atvyko iš Armėnijos, o po koncerto išskrido į Sankt Peterburgą.

Kolektyvo sudėtis kasmet keičiasi. Vilniečiams grojusį orkestrą sudarė jaunimas iš Europos šalių (Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lenkijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir t.t.) ir tolimų kraštų – JAV, Kanados, Brazilijos, Argentinos, Kinijos, Japonijos, Pietų Korėjos... Narių sąraše aptikau ir po vieną Rusijos, Ukrainos bei Uzbekijos atstovą.

Nekantriai Vilniuje buvo laukiamas dirigentas C. Eschenbachas. Šis Herberto von Karajano mokinys ir sekėjas pelno didžiulę pagarbą ir meilę visur, kur jam tenka dirbti ar diriguoti. Neseniai su juo pagroti teko laimė ir mūsų Nacionaliniam simfoniniam orkestrui (koncertas vyko Kelne), kai jis sutiko pakeisti jau labai sunkiai sergantį Mstislavą Rostropovičių. Bent keli Filharmonijoje sutikti mūsiškio orkestro artistai sakė, jog tai buvo nepamirštama patirtis.

Muzikos mėgėjai apie šią ryškią asmenybę taip pat yra girdėję, o ne vienas turbūt mena ir pirmąjį maestro apsilankymą Vilniuje 1992-aisiais su Bambergo simfoniniu orkestru. Tai buvo istorinis įvykis: pirmąsyk į laisvą Lietuvą atvyko didelis būrys muzikantų iš Vakarų (tarp jų buvo ir koncerto solistas Gidonas Kremeris, pasirodęs vilniečiams po keliolikos metų pertraukos ir atlikęs Alfredo Schnittke’s Concerto grosso Nr. 5.).

Gyvenome sunkios ekonominės krizės sąlygomis, tad nebuvo įmanoma net ir tokiame išskirtiniame koncerte visą dėmesį skirti muzikai. Ir vis tiek atmintyje koncertas išliko tarsi šviesos spindulys. Prisiminus tų dienų atmosferą akivaizdu, kad mūsų gyvenimas ir vidinė savijauta per šiuos keliolika metų kardinaliai pasikeitė.

Dabartinis susitikimas su Ch. Eschenbachu vyko visai kitaip: Nacionalinės filharmonijos salę užpildžiusi publika buvo nusiteikusi šventiškai ir laukė katarsio. Užbėgant į priekį patvirtinsime, kad tai įvyko: maestro dvasinė energija, temperamentas, tikslus ir išraiškingas mostas uždegė ne tik orkestrą, bet ir publiką.

Ch. Eschenbachas yra dar ir pianistas, kurio įrašai įtraukti į 100 geriausių pasaulio pianistų seriją „Didieji XX amžiaus pianistai“. Jo, pianisto ir dirigento, įrašų yra išleidusios žymiausios kompanijos, ne vienas pelnė prestižinius apdovanojimus. Beje, interneto entuziastai gali susirasti 8 min. fragmentą iš 2007 m. išleisto DVD su M. Ravelio Bolero. Jį atlieka Paryžiaus orkestras, kuriam Ch. Eschenbachas vadovauja septintą sezoną.

Koncerto Vilniuje programą sudarė populiarūs Leonardo Bernsteino, Antonino Dvoržako ir Piotro Čaikovskio kūriniai.

Pirmiausia buvo atlikti L. Bernsteino „Simfoniniai šokiai“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“. (Koncertą svečiai skyrė L. Bernsteino gimimo 90-osioms metinėms.) Šis miuziklas savo laiku buvo labai populiarus, o kai kurios melodijos, kaip antai, „Marija“, nesyk pasigirstanti „Simfoniniuose šokiuose“, nuolat skamba per radiją ir lengvesnio žanro koncertus.

L. Bernsteino kūrinys labai tiko orkestro prisistatymui: jo partitūra žaižaruoja išmone su gausiais paskirų instrumentų solo, daugybe spalvų, joje gausu išraiškingos styginių kantilenos, energingo šokių ritmo, siautulingų tutti. Orkestras grojo laisvai ir efektingai, pademonstruodamas aukštą techninį lygį ir muzikinį skonį. Buvo ypač įdomu sekti maestro Ch. Eschenbacho taiklius ir iškalbingus rankų judesius, akimirksniu įvaizdinančius skambančią muziką. Ir nieko nereikalingo! Kartais jis ženklą duodavo charakteringu galvos krestelėjimu ar vien tik žvilgsniu.

Dėmesį nuo pat pradžių patraukė puikus orkestro skambesio balansas. Gal prie to prisidėjo orkestro narių išdėstymas scenoje, akustiškai tikęs filharmonijos salei? Svečiai prisilaiko vadinamojo vokiško orkestro varianto: antrieji smuikai sėdi dirigentui iš dešinės, kontrabosai – už pirmųjų smuikų iš kairės, o arfos ir fortepijonas – dešinėje. Net ir dramatiškiausios fortissimo vietos „Peštynių“ dalyje, kurioje L. Bernsteinas išreiškia agresiją, įtūžį ir pyktį, orkestro skambėjimas nebuvo forsuotas.

A. Dvoržako Koncertą violončelei ir orkestrui grojo didelę tarptautinę karjerą padaręs violončelininkas Danielis Mülleris-Schottas (g. 1976), aktyviai koncertuojantis kaip klasikos ir šiuolaikinės muzikos atlikėjas. Savo partiją jis atliko be priekaištų, visą kūrinio tekstą ir techniškai sudėtingus epizodus grojo vienodai laisvai ir užtikrintai. Jo išgaunamas garsas buvo labai kokybiškas ir intensyvus visuose instrumento registruose. Vis dėlto individualesnio skambesio ir nuoširdaus atsivėrimo buvo galima pasigesti. (Nepamirštama šioje salėje dar tebevirpanti M. Rostropovičiaus interpretacija.) Muzikinį kūrinio vyksmą modeliavo dirigentas, palaikęs darnų solisto ir orkestro ansamblį, sudėjęs visus kūrinio formai ir dramaturgijai reikšmingus akcentus.

Antroje dalyje atlikta P. Čaikovskio Simfonija Nr. 4. Jos klausytis prieš akis matant Ch. Eschenbacho dirigavimą, nuspėjant jo mintis ir jausmus bei kiekvieno judesio intenciją buvo didžiausias vakaro malonumas. Neprisimenu glaudesnio dirigento ir orkestro dueto mūsų salėje. Jis lėmė, kad P. Čaikovskio Ketvirtoji suskambėjo taip naujai ir aktualiai, tarsi tik ką sukurta: kiekvienam salėje, mirtinoje tyloje klausiusiam muzikos, ji kalbėjo apie jo sieloje vykstančią dramą, laimės siekius, kovą su lemtimi.

Beje, Ch. Eschenbachas dažnai diriguoja P. Čaikovskio muziką. Maestro sakėsi mėgstantis ne tik tris paskutiniąsias (populiariausias) jo simfonijas, bet labai vertinantis ir tris ankstyvąsias, jas taip pat atliekantis.