Maištaujančios namų angelės

Pirmas sąskambis apie moteris ir maištą, atėjęs į galvą, buvo toks: „Bobų maištas“. Gana ilgai kapsčiausi, kol atsekiau jo kilmę. Tai miuziklas, pastatytas ir 1977 m. Kauno muzikiniame teatre. Originalo pavadinimas yra ne apie moteris, bet apie bobas: Бабий бунт: Казачья музыкальная комедия в 3 действиях по мотивам „Донских рассказов“ М. А. Шолохова (1975). Ar esama mano žiniose ir patirtyje ko nors, kas susietų moteris ir maištą?

Šiandien pavadinimu Бабий бунт esama pokalbių šou, pornografinių filmų (poskyris: oralinis seksas, analinis seksas) ir dar kažin ko, ko nebepažįstu: dabartinės Rusijos realijos man mažai ką sako. Jau miręs ir tarybinio miuziklo libretistas Михаил Спартакович Пляцковский, kurio plunksnai priklauso tokie klasikiniai tarybinių dainų tekstai kaip „Увезу тебя я в тундру“ ar vaikų choro traukiamos “Улыбка”, „Вместе весело шагать“ ir kt. Miręs ir miuziklo kompozitorius Евгений Ник. Птичкин, kurio dainas dainavo Anna German („Когда цвели сады“) ir kitos mano vaikystės žvaigždės, o nepakartojamas Большой детский хор Центрального телевидения и Всесоюзного радио traukė „Не дразните собак“. Abu – kompozitorius ir poetas – mirė vos žlugus Tarybų Sąjungai. Čia prisiminkime sėkmingai Vakaruose prasisukusio gal ne visai ruso Евгений’aus Добренко tvirtinimą, kad socialistinis realizmas yra socializmo gaminimo mašina: socializmas ir egzistavo tik savo meninėmis formomis.¹ Suprantama, todėl jos ir buvo „aukšto idėjinio ir meninio lygio“, todėl autoriams neturėtų būti dėl jų labai gėda, o vaikystės dainų prisiminimai Brighton Beecho gyventojams ir šiandien išspaudžia ašarą. (Daugelis mūsų esame iš esmės emigrantai: šalies, kurioje gimėme ir užaugome, nebėra, ji, ačiū Dievui, žlugo, bet nebėr kur sugrįžti. Ir liko tik mielos dainelės.)

Tačiau tarybinio miuziklo Бабий бунт, tebestatomo Rusijos teatruose, nemačiau. Turbūt lietuviškos patriotinės ambicijos neskatino eiti į rusų autorių spektaklį, juolab Kaunas vilniečiams ir tada atrodė toli. Jeigu būčiau užaugusi kitur, o ne šalyje, kurios nebėra, nemokėčiau skaityt nei rašyt kirilica, kaip nebemoka mano vaikai. Bet gal būčiau žinojusi amerikonišką maišto variantą: Andy Warholas, pasitelkęs režisierių Paulą Morrissey, 1971 m. sukūrė Women in revolt. Tai pikta tuomet bekylančio women’s lib parodija, kur feministes vaidina transvestitai. (Rusai ir šį amerikonišką moterų maištą verčia pagal savo papročius: Бабий бунт).

Taigi pirmieji ateinantys į galvą moterų maišto vaizdiniai, net jeigu nepradedu nuo Aristofano Lisistratės, yra vyrų sugalvoti, ir todėl natūralu, kad nieko nauja nesužinau. Kas dera vyrams, kaip antai romantinis maištas, solidarumas, draugystė, rizika, sėkmė etc., moterims nedera. Arba maištu jos sprendžia savo seksualines ir psichologines problemas, moteriškas solidarumas tevertas anekdotų, moteriai sėkmė reiškia nusičiupti turtingą vyrą. Tai trivialios tiesos iš 1970-ųjų feminisčių raštų, bet Lietuvoje jų teisingumu ar, pasakykime gudriau, legitimumu neabejoja net mano studentai Vilniaus universiteto Lyčių studijų centre.² Todėl manau, kad į lietuvių kalbą reikia versti ne postfeminizmą, o seną antrosios bangos feminizmą (jam metų kiek man, Lietuvoje keturiasdešimtmetės ne tik senos – jų išvis nebėra).³

Esu taip pat savo visuomenės kūdikis, sakytume, gera dukrelė, daddy’s girl, išmokusi pamokas. Iš esmės man tinka diagnozė, prieš tris dešimtmečius aprašyta Elaine Showalter: kritikės feministės susiduria su sąmonės pasidalijimu, įtrūkiu. Jos ir vyriškosios tradicijos, mokytojų, profesorių, disertacijų vadovų, leidėjų dukros, o ši tradicija reikalauja būti racionalioms, marginalioms, dėkingoms. Kita vertus, jos susijusios su moterų judėjimu, kitokio pobūdžio žiniomis ir įsipareigojimais, kurie reikalauja atsisakyti stereotipinio moteriškumo pseudosėkmės ir akademinių debatų ironiškų kaukių.⁴ Kitaip apsukus: žinau, kad tai, ką žinau, yra vyriškai šališka, neteisinga moterų atžvilgiu, bet sunkiai sekasi susidėlioti kitokius riboženklius. Vis dėlto kaip tik mano išsilavinimas, kuris priklauso vyriškai mokslo tradicijai, man pamėtėja pavyzdžių, per kuriuos jau priartėjame prie moterų maišto. Taip, moters maišto absurdo ir dramatizmo pavyzdys yra kuoktelėjusi nepripažinta dramaturgė ir prostitutė, diplomuota psichologė Valerie Solanas: Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas yra labai gražus tekstas. Aistringas, nelogiškas. Man patinka tas laikas, kurio nemačiau: 1968-ieji ne Prahoje, bet JAV ar bent Paryžiuje. Kodėl Solanas reikėjo šaudyti ir net pataikyti į Warholą? Veikiausiai tai buvo gerai suplanuota reklamos kampanija jos manifestui. Turbūt tokį scenarijų pasiūlė įžvalgus jos vadybininkas, sėdintis jos galvoje: Solanas irgi buvo išauklėta savo visuomenės, žinojo, kaip veikia kapitalistinė rinkodara. Bet suprantu, kad Warholas, niekad po sužeidimo nebepasveikęs, turėjo kūnišką pagrindą nekęst feminisčių, kurios jo pošlykščiame filme įkuria organizaciją P.I.G.S. Čia reikia pridurti, kad vyrai sau kažkodėl asocijuojasi su kiaulėm. „Visi vyrai – kiaulės“, – supratingai šypsosi man tie, kurie nori parodyt, jog supranta moterų siekius ir yra „politiškai korektiški“. Jie mano, kad aš taip manau. Nenoriu jų liūdinti. Pagaliau ne apie didvyrius daina.

Vis dėlto po ranka turiu bent dvi istorijas, kurios man atrodo gražios, pasakoju jas studentams bet kuria proga. Tai Virginios Woolf sugalvota Shakesperare’o sesers Juditos istorija ir Dievo sugalvota Mozarto sesers Nannerlės istorija. Baigiau universitetą nieko negirdėjusi apie feminizmą ir lyčių studijas, Woolf gal buvau girdėjusi pavardę, juk mokiausi apie anglų modernizmą. Apie Mozarto seserį pirmiausia išgirdau Zalcburge. Ekskursija buvo skirta moterų konferencijos dalyvėms, jos esmę reziumuočiau taip: Zalcburge per visą jo istoriją gyveno trys moterys: 1) vyskupo meilužė, kurios rūmai ir gretimas sodas yra turistų atrakcija, 2) Mocarto sesuo, 3) vienuolė Maria, kuri ištekėjo už barono von Trappo, išgarsėjusi Holivudui pastačius „Muzikos garsus“, paremtus jos autobiografine knyga.

Taigi apie Mocarto seserį. Maria Anna (Nannerl) Mozart buvo toks pat talentingas vaikas kaip jos brolis. Tėvas po Europą vežiojosi du koncertuojančius vaikus, bet ilgainiui istorinėje atmintyje įsitvirtino tik vunderkindas sūnus. Jaunesnis ir pats komponavęs sūnus buvo žvaigždė, sesuo buvo su juo grojanti atlikėja. Brolis gerai vertino jos gabumus, bet tėvas nebematė prasmės jos lavinti, kai ši sulaukė vedybų amžiaus. Toliau jų keliai išsiskyrė: brolis maištavo prieš tėvą (banalus froidinis konfliktas), sesuo buvo paklusnesnė. Tėvas ne tik nusprendė dėl jos karjeros (tikriau, jos nesiekti), bet ir pagal to meto papročius parinko jai vyrą. 1784 m. ji ištekėjo ir apsigyveno St. Giligene. Yra žinoma, kad ji grįžo į Zalcburgą gimdyti ir paliko sūnų Leopoldą auklėti savo tėvui Leopoldui Mozartui. Mirus vyrui, ji su vaikais ir įvaikiais grįžo į gimtąjį miestą ir vertėsi muzikos pamokomis. Ant namo, kur gyveno (visai greta jų gimtojo namo), yra atminimo lenta. Atminimo lenta kam? Moteriai, kuri nemokėjo maištauti. Kultūra jai nepasiūlė maišto formų. Suprantama, kad šiandien ji gyvuoja kaip grožinės literatūros personažė, internete rašo dienoraštį, nors jos sėkmės neįmanoma lyginti su brolio nemirtingumu, tebesitęsiančia iki šiol šokoladiniu pavidalu.

Kita man patinkanti istorija yra iš Virginios Woolf Savo kambario. Įsivaizduokite, rašė ji, kad Shakespeare’as turėjo seserį, vardu Judita. Ji buvo tokia pat smalsi ir talentinga kaip brolis, mokyklos nelankė, tėvai ją ragino adyt kojines ir maišyti viralą. Gal ji net ką nors pamėgino rašyt, bet niekam nerodė ir sudegino. Tėvo verčiama tekėti už kaimynų vilnų pirklio sūnaus, pabėgo į Londoną.

„Ji neturėjo dar nė septyniolikos. Buvo muzikali kaip gyvatvorėje čiulbantis paukštelis. Turėjo nepaprastai gyvą vaizduotę ir tokią pat kaip brolio žodžio pagavą. Kaip ir jis, be galo mėgo teatrą. Atėjusi prie teatro durų, pasisakė norinti vaidinti. <...> Teatro direktorius – nutukęs storalūpis drimba – prapliupo kvatoti. <...> Ji neturėjo galimybės mokytis. Ką ten – ji net negalėjo papietauti smuklėje ar sutemus pasirodyti gatvėje. Tačiau jos talentas ieškojo peno – ji trokšte troško stebėti žmonių gyvenimą ir elgesį. <...> galiausiai jos pasigailėjo trupės direktorius Nickas Greene’as. Netrukus ji pasijuto laukianti vaiko nuo to džentelmeno ir – kas gi pajėgtų suvokti, kokia audra siautėja poeto širdyje, kai ši įkalinta moters kūne? – vieną žiemos naktį pasidarė sau galą, ir buvo palaidota kryžkelėje netoli „Dramblio ir pilies“ užeigos, kur dabar sustoja omnibusai.“⁵

Iš tikrųjų Judith buvo Shakespeare’o dukra, viena iš dvynių (Hamnetas mirė 11-kos); abi jo dukros, vyresnioji ir ši, buvo beraštės. Londone lietuviai kartais gyvena prie Elephant and Castle (peržiūrėjau skelbimus Zitos Čepaitės redaguojamoje Infozonoje), nors pietų Londonas nėra būdinga jų būrimosi vieta. Bet istorija ne apie realias ir pramanytas personažes, o apie moterų maištą. Tai yra apie jo negalimybę.

Artėdama prie savųjų laikų, Woolf įžvelgė daugiau galimybių nepaklusti. Esė „Moterų profesijos“ („Professions for Women“) sakėsi turėjusi nužudyti namų angelę savyje, nes ji būtų nužudžiusi ją pačią. Tai nebuvo net maištas – tik būtinoji gintis. Nes namų angelė ragino: užjausk, būk švelni, būk paklusni, maloni, meilikauk ir apgaudinėk, pasinaudok visais savo lyties menais ir vyliais, neleisk nė pagalvoti, kad turi savo nuomonę. Net jeigu nori rašyti tik recenzijas apie kitų knygas.

„Namų angelė“ XIX a. pabaigoje reiškė teisingą moterį: tylią, atsidavusią, dorybės įsikūnijimą, neturinčią jokių seksualinių norų. Laimei, gyvename XXI amžiuje. Moteriai leidžiama kovoti, rinktis, maištauti. Kovoti su celiulitu, amžiumi, rinktis dantų pastą, maištauti prieš monotoniškus sienų apmušalus. Ji gali delfyje pasiskaityti, kaip tapti geidžiama ir išmokti pratimų, standinančių užpakaliuką. Kojaskučių reklama net tvirtina, kad kiekvienoje moteryje slypi deivė. Bene ji ir bus pakeitusi namų angelę? Ar pradėti rašyti galima tik ką nors nužudžius?

Per vėlai supratau, kad maišto tema jau rašė mano kolegė Audinga, ją ir derėjo pasikviesti. Jos straipsnių knygos paskutinė esė pavadinta „Pabaiga, arba Atsisveikinimas su gera mergaite“:

„Nepamenu, kada su gera mergaite pasisveikinau, nes, kiek atsimenu, ji visada glūdėjo manyje <...>. Tuomet dar tik brėžiau kreivus kabliukus liniuoto popieriaus lape, o manyje tūnanti gera mergaitė nuolankiai klausėsi mamos pagyrų už tai. <...> Ir nors laikui bėgant kažkokia kita esybės dalis virsdavo ištisu maištu prieš geros mergaitės polinkį į paklusnumą, <...> gera mergaitė imdavosi iniciatyvos pati tą maištą užslopinti <...> .“⁶ Audinga su skaitytoju atsisveikina pareiškusi, kad „maišto sukeltos prieštaros neužtenka ir kitas bei kitoks pasakojimas nėra tik paprasta opozicija, bet maišto dvasioje atsivėrusi kitos istorijos galimybė <...>.“⁷

Taigi lauksiu kitos istorijos kitoje knygoje. O kol kas geroms mergaitėms populiariosios psichologijos knygos tvirtina, kad geroms mergaitėms dangus, blogoms – viskas, ir siūlo receptus, kaip tapti bloga mergaite. Todėl populiarioji psichologija labai patraukli leidėjams, mergaitės, matyt, gerai perka ir gal net uoliai skaito. Bet, nežiūrint kartotinių Ute Ehrhardt knygų leidimų, turiu labai pasistengti, jeigu noriu surasti argumentų, leidžiančių patikėti, kad maištauti moterys gali. Maištaujančius vyrus sušaudo, pakaria. Moteris išjuokia. Ir joms tai labai baisu, nes jos neturi geno, kuris atsakingas už atsparumą patyčioms. Tikiu, kad jis dar bus atrastas. Tada farmacijos pramonė pasiūlys žydrųjų maišto piliulių.

O ir šiaip maištas seniai sukompromituotas: jis yra konjunktūros dalis. Nes niekam neįdomūs tyliai dirbantys ar tęsiantys tradiciją. „Literatūros maištininkas“ bus geriau parduodamas už ne maištininką. Vis dėlto laukiu, kad kas nors iš moterų giminės imtų ir sumaištautų, pavyzdžiui, pasiryžtų peršokt vidutinės popsinės literatūros kūrėjos kartelę. Woolf tvirtino, kad, kantriai dirbdamos, turime laukti Shakespeare’o sesers atėjimo. Būtų gerai sulaukti jau dabar ir čia.

Pranešimas, skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara: Rašytojas ir maištas“, vykusiame birželio 12– 15 d. Jurbarke.

P.S. Nedalyvavusi renginyje autorė dėkoja jį perskaičiusiai Rasai Drazdauskienei.

_____________________________

1 Евгений Добренко, „Социалистический реализм и реальный социализм“, Colloquia, Nr 18, p. 57.

2 Dalis jų neabejoja, jog reikia rašyti džeuksmas, o Alma Mahler draugavo su kompozitoriumi Johnatanu Brahmanu (aš pasitikslinau: tokio Brahmso pavardės negirdėjo). Kartais dėl neraštingumo ir neišsilavinimo apima neviltis, bet juk ji kartais apima kiekvieną dėl kokių nors priežasčių.

3 Tai atsakymas bičiulei literatūros tyrėjai Rimai Pociūtei, kuri stebėjosi, kodėl į rengiamą literatūros teorijos chrestomatiją įsiūliau Elaine Showalter tekstą iš 1985 m. išėjusios knygos.

4 Tikslesnis apibūdinimas: Elaine Showalter, „Toward a Feminist Poetins“, in The New Feminist Criticism: Essays on Women, Literature and Theory, edited by Elaine Showalter, Virago Press, 1985, ketvirtas leid. 1993 p. 141.

5 Virginija Woolf, Savas kambarys, Vilnius: Charibdė, 1998, p. 60.

6 Audinga Peluritytė, Senieji mitai, naujieji pasakojimai, Vilnius: Gimtasis žodis, 2006, p. 388.

7 Ibid., p. 390.