Dailė

Fotografo pėdsakais

Interviu su Gyčiu Skudžinsku artėjant personalinei parodai „TRACES 006“

iliustracija
Gytis Skudžinskas. „Pėdsakai 006“.
2008 m.

Liepos 9 d. Vilniaus fotografijos galerijoje pagaliau atidaroma Gyčio Skudžinsko personalinė paroda „TRACES 006“. Įdomaus menininko įdomūs darbai ir/arba atvirkščiai, kaip patogiau.

Su kokiais psichologiniais, profesiniais, ekonominiais, kultūriniais ar kitokiais iššūkiais susiduri savo kūryboje?

Aš gal kiek supaprastinčiau klausimą: „Kokie aplinkos dirgikliai skatina kurti?“ Tada: pats aplinkos struktūriškumas, dominuojantys urbanistiniai scenovaizdžiai ir sąlyginiai galios ar traukos centrai. Viešosios erdvės vis labiau formuojamos kaip monocentrinės konstrukcijos, ir būtent tokio modelio įsigalėjimas yra kurti skatinantis veiksnys. Mane domina, kaip galima apibendrinti ir analizuoti urbanistinį landšaftą, bet ne darkart pateikiant tipinį reprezentacinį atvaizdą, o ieškant žmonių apgyvendintose erdvėse alternatyvių pažinimo galimybių, kurios gauna tą bendrą vardiklį – miestas. Taigi, aplinką stengdamasis vertinti kritiškai, automatiškai turiu nugalėti tam tikrus inertiškus kultūrinius, psichologinius ar, tarkim, profesinius stereotipus. Bet pati kūryba yra laisvo apsisprendimo reikalas ir tie iššūkiai yra pretekstas darbams atsirasti.

Psichogeografija tavo kūryboje, tavo kūryba psichogeografijoje...

Psichogeografiją galiu traktuoti kaip vieną iš pagrindinių technikų, padedančių sukurti darbus ir paskui jais manipuliuoti parodoje. Dažnai tai tas debordiškas dreifavimas skirtingomis aplinkomis. Vienų judėjimo ir patirčių atpažinimas, perkėlimas, transformavimas kitose aplinkose. Psichogeografija leidžia panaudoti ir kaskart naujai traktuoti viešąsias erdves, neutralizuoti dominuojančias miesto pažinimo magistrales. Manau, galime nubrėžti tokią seką kultūros istorijoje: koliažas–psichogeografija–hipertekstas, ir čia jau svarbi kultūrinė patirtis, per kurią atrandama mano darbų perskaitymo logika.

Apie ką ir kas parodoje?

Kaip jau minėjau anksčiau – žvilgsnis į šiandienį urbanistinį landšaftą neutralizuojant galios centrus. Kita vertus, ruošdamas parodą visuomet galvoju apie skirtingas auditorijas ir tų auditorijų galimybę regėti, suvokti ar dar kartą apmąstyti parodą. Todėl jau kuris laikas instaliuodamas darbus bandau pritaikyti keletą kalbėjimo, kartu ir perskaitymo modelių vienu metu. Parodinę erdvę konstruoju taip, kad būtų galima ją skaityti visą vienu ypu ar po truputį mažinant distanciją rasti konkrečius pranešimus. Taip, gal kažkas parodą perskaito ir kaip vaizdavimo klaidą, ypač prisirišant prie konkrečios vietos fotografijoje paieškos. Kita vertus, klaida yra sąlyga iš naujo patikrinti taisyklę.

Sukonkretinsiu. Vienas iš naudojamų sluoksnių yra piešiniai iš atminties, tai spekuliatyvūs žemėlapiai, topografiniai ar architektūriniai planai, bet esu įsitikinęs, kad būtent tokia grafika leidžia suvokėjui pradėti mąstyti apie persikėlimo, judėjimo, nebuvimo ir buvimo logiką. Fotografijos, apimančios skirtingų vietų atvaizdus, tarsi ir stimuliuoja dokumentinio fakto prielaidą, bet kartu pateikia ir neegzistuojančio miesto vaizdą. Dviguba ekspozicija suteikia galimybę sugretinti skirtingas vietoves. Dar galvoju, kaip parodoje Vilniuje panaudosiu pačią ekspozicinę erdvę kaip esančią čia ir dabar. Trumpai tariant, paroda skleidžiasi tarp kolektyvinių ir personalinių miesto paradigmų.

Kuo tau taip patinka Berlynas, kuo jis skiriasi nuo Vilniaus ar Klaipėdos?

Berlynas, ko gero, labiausiai imponuoja savo dualistiškumu, netgi daugiasluoksniškumu. Bet tą daugiasluoksniškumą galima atrasti bet kuriame sveikame mieste. Nesureikšminu simpatijos vienam miestui, nes kokioje Naujojoje Akmenėje gali sutikti lenką verslininką, aptikti čigonų taborėlį, pasiklausyti Antrojo pasaulinio karo veterano pasakojimo. Tas skirtybių egzistavimas vienoje vietoje ir yra pagrindinis žavesio objektas man. Tuo tarpu mūsų „lyderiaujantys“ miestai, mano galva, deda didžiules pastangas toms skirtybėms ir alternatyvoms asimiliuoti, ypač tai pasakytina apie Klaipėdą, vienintelį Lietuvos uostamiestį!

Kada į rankas imi pinhole kamerą, kada kitas...?

Pinholu fotografuoju tada, kai reikia apibendrinto vaizdo. Žinoma, pinholas – patraukli priemonė, dar ir leidžianti suvokti fotografijos technikos prigimtį. Bet kuriant darbus svarbesnės yra specifinės technikos galimybės. Pavyzdžiui, siekiant išgryninto be kintančių detalių atvaizdo. Kita vertus, pats pinhole atvaizdas byloja apie kritinį požiūrį į korporacijų diktuojamą atvaizdavimo estetiką.

Muzika, fotografija, dizainas, menotyra, vadyba... Kas dar ir kas toliau?

Taip, užsiimu skirtingomis veiklomis, bet tai diktuoja pats sumanymas. Ką galima pasakyti muzika, laike ištęstu kūriniu, sunkiai praneši dviejų dimensijų fotografija. Dizainas, tekstai ar projektų kuravimas labiau priklauso nuo darbovietės ir išgyvenimo faktoriaus. Su kuravimu gal kiek kitaip, nes tai traktuoju beveik kaip kolektyvinę kūrybą, ir tai dar viena raiškos priemonių.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Eglė Deltuvaitė