Kinas

Televizija priklauso liaudžiai

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Penkiolikmetė“
(Lietuvos TV, 7 d. 23.15)

Raudonasis Paleckis įžvelgė naujosios lietuvių kultūros esmę, kai tvirtino, kad didžiąją Vilniaus kultūrai skirtų lėšų dalį reikia atiduoti mėgėjams. Lietuvių kultūra dabar vis dažniau atsiduria liaudies rankose. Tai ypač akivaizdu televizijoje. Įjungsi televizorių, o ten nuo ryto iki nakties – neprofesionalų antplūdis: vieni Nacionalinėje televizijoje meta iššūkį žvaigždėms, kiti pasirengę keliui į žvaigždes, treti apsimeta televizijos laidų vedėjais. Įvairūs soliarumų kankiniai net nesistengia būti profesionalais, nes žino, kad profesionalumas Lietuvoje – jokia vertybė. Todėl rašyti apie televiziją nebematau jokios prasmės, nes mėgėjų menas yra mėgėjų menas. Jam taikomi kitokie kriterijai. Tai pirmiausia paprastų žmonių saviraiška. Žinoma, tie žmonės nekuria jokių vertybių. Ir gal net ne jų problema, kad geri dėdės ir tetos plačiai atvėrė televizijos duris įvairiems pamaivoms. Tie dėdės ir tetos renkasi pagal save, nes ir jų diplomai greičiausiai įsigyti po sekinančių ir atkaklių neakivaizdinių studijų.

Neseniai praleidau kelias dienas žiūrėdamas lietuviškus serialus „Anastasija“, „42“, „Garbės kuopa“, „Moterys meluoja geriau“. Tokių juodų dienų jau seniai nebuvo mano gyvenime. Lietuviškų serialų kūrėjai prievartauja žiūrovų intelektą, skonį, sveiką protą, perkelia ne į sąlygišką, bet atpažįstamą serialo teritoriją, o į kažkokias džiungles, kur vyksta išgyvenimo kovos. Nežinau, kodėl tyli lietuvių moterys: iš tautinių serialų susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gyvena tik plėšrios, melagingos, krokodiliškos būtybės. Jei jų nebūtų, vyrų pasaulis nušvistų visomis „Maximos“ vaivorykštės spalvomis.

Džiaugiuosi tik tuo, kad televizijos dar rodo profesionalų sukurtus filmus, nors galiu įsivaizduoti, kad greitai kiekviename žingsnyje ir čia tykos „AXX“ ir „Pravdos“ liaudies kūryba.

Šią savaitę galiu rekomenduoti kelis tikrai vertus dėmesio. LNK „Snobo kinas“ (8 d. 22.30) parodys 2003 m. sukurtą Rogerio Michello „Motinos istoriją“. Filmo scenarijų parašė Hanifas Kureishi. Šį puikų britų rašytoją mėgsta ir kinematografininkai – pagal jo kūrinius sukurtas ne vienas kino istorijai svarbus filmas, pavyzdžiui, „Mano gražioji skalbykla“, „Intymumas“. „Motinos istorija“ (kam prireikė keisti originalų filmo pavadinimą „Motina“, visai nesuprantu, – juk niekam nebeateis į galvą Maksimas Gorkis) paliečia skausmingą šešiasdešimtmečių meilės temą, kuri, manau, iki šiol vis dar yra tabu. ...Po vyro mirties Mei (Ann Reid) persikelia pas savo suaugusius vaikus į Londoną. Tačiau didmiestyje ji jaučiasi izoliuota. Mei atrodo, kad ji pamažu tampa tokia pat, kaip tos pagyvenusios moterys, kurių gyvenimas jau pasibaigė. Mei horizonte pasirodo trisdešimtmetis Darenas (Daniel Craig). Jis remontuoja Mei sūnaus namus ir miega su jos dukra. Tarp Mei ir perpus už ją jaunesnio Dareno kyla audringas romanas... Subtilios aktorės dėka šis intymus filmas išvengė daugybės pavojų. Pagyvenusios moters seksualumas yra rodomas ne kaip paskutinis gamtos jai dovanotas stebuklas, o kaip nepatogi kitiems, bet nenuginčijama realybė.

Jei tikitės filme „Kazino „Royale“ (LTV, 5 d. 14.20) pamatyti Danielį Craigą – Džeimsą Bondą, turiu jus nuvilti. Filmas sukurtas 1967 m., kai Craigo dar nebuvo (jis gimė 1968-aisiais). Užtat šioje filmų apie Bondą parodijoje vaidina Davidas Nivenas, Ursula Andress, Deborah Kerr, Williamas Holdenas, Charles’is Boyer, Johnas Hustonas, Woody Allenas, Jeanas-Paulis Belmondo, Peteris O’Toole’as, Peteris Sellersas, Orsonas Wellesas. Pastarieji du mirtinai nekentė vienas kito, todėl net bendrose scenose vaidino atskirai. Filmą kūrė keturi režisieriai: Johnas Hustonas, Kenas Hughesas, Valas Guestas ir Robertas Parrishas.

Kita žavi šios savaitės seniena – Alexanderio Mackendricko 1957 m. sukurtas „Saldus sėkmės skonis“ (LTV2, 2 d. 19.45). Filmas pasakoja apie galingą Niujorko reporterį, kaip dabar pasakytume, elito gyvenimo kronkininką Hansekerį, kuris nusprendžia sukliudyti savo seseriai ištekėti už džiazo muzikanto, todėl pasamdo jokiais skrupulais nepasižymintį spaudos agentą Sidnį Falko. Pagrindinius vaidmenis šiame film noir sukūrė Tony Curtis ir Burtas Lancasteris, ekrane skamba Chico Hamiltono muzika.

Dar vienas garsus šios savaitės filmas – 2006 m. Richardo Glatzero ir Washo Westmorelando sukurta „Penkiolikmetė“ (LTV, 7 d. 23.15),– apdovanotas Sandanso festivalio Didžiuoju žiuri ir žiūrovų prizais. Filmo herojė Magdalena kartu su tėvais gyvena Los Andželo kvartale Echo Parke, kuriame įsikūrė išeiviai iš Lotynų Amerikos. Kartu su tėvais mergina rengiasi quinceańera šventei – viena šios bendruomenės tradicijų yra iškilmingas penkiolikos metų gimtadienis. (Sakoma, kad ši šventė yra kilusi iš actekų religijos. Actekams penkioliktas gimtadienis buvo perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą. Savo gentainių akyse mergina tapdavo moterimi. Dabar ceremonijos vieta tapo bažnyčia, jai panaudojama Švenčiausiosios Mergelės ikonografija.) Tačiau likus keliems mėnesiams iki šventės Magdalena pastoja. Išmestą iš namų merginą priglaudžia jos pusbrolis gėjus. Keli kartu praleisti mėnesiai ir jam bus labai svarbūs.

Filmas buvo kuriame tame pačiame Echo Parko kvartale, kurį, pasak filmo kūrėjų, labai pakeitė čia vis dažniau įsikuriantys menininkai ir homoseksualai. Kvartalo gyventojai aktyviai dalyvavo filmuojant – skolino kostiumus, maitino, padėjo su dekoracijomis.

Jau gegužę ir mus pasieks ketvirtasis filmas apie Indianą Džounsą, kuris atidarys Kanų kino festivalį. Todėl šiandien siūlau pasinaudoti TV3 suteikiama galimybe ir prisiminti pirmąjį filmą – 1981 m. Steveno Spielbergo sukurtą juostą „Indiana Džounsas. Dingusios skrynios beieškant“ (2 d. 22.10). Šiame filme lydimas buvusios sužadėtinės Merion įžvalgusis archeologas ieško biblinės Sandoros skrynios. Indiana (Harrison Ford) turi ją surasti, kad nepatektų į hitlerininkų rankas. Jam teks vengti nuodų, spąstų ir išdavystės.

Jums, mieli skaitytojai, šį ilgą savaitgalį linkiu išvengti persivalgymo, lietuviškų serialų ir kitokių nuodų.

Jūsų – Jonas Ūbis