Baletas

Reveransai Rusų sezonams

Dviejų vienaveiksmių baletų premjera LNOBT

Helmutas Šabasevičius

iliustracija
„Ugnies paukštė“
M. Raškovskio nuotraukos

Šį sezoną Lietuvos baletas savo gerbėjams buvo itin dosnus – pristatė tris premjeras, atskleidžiančias iškalbingą muzikinės ir choreografinės baleto kultūros pjūvį. Naujuosius metus sutikusi su klasikinės choreografijos šedevru – Ludwigo Minkaus „Bajadere“, baleto trupė sezoną baigia Igorio Stravinskio „Ugnies paukšte“ ir originaliu baletu „Diagilevas. Fantazijos“ (premjeriniai spektakliai vyko balandžio 25 ir 26 d.). Per pastaruosius metus formavusi kiek vienpusišką, daugiausiai su Rusijos choreografijos tendencijomis susijusį mūsų baleto įvaizdį, naujaisiais kūriniais Lietuvos baleto administracija žvilgtelėjo plačiau ir toliau.

Naujaisiais spektakliais pasirengęs minėti 2009 m. prasidėsiančias Rusų sezonų šimtmečio iškilmes, mūsų baletas „Ugnies paukšte“ atsigręžia ir į Lietuvos baleto istoriją – tai paskutinis ir sėkmingiausiu vadinamas Lietuvos baleto įkūrėjo Pavelo Petrovo veikalas, Valstybės teatre Kaune pastatytas 1929-aisiais. Tačiau savo forma ir idėjomis šis vokiečių choreografo Uwes Scholtzo spektaklis toli gražu neprimena spalvingos rusų liaudies pasakos, tapusios 1911 m. pirmą kartą parodyto spektaklio siužeto bei muzikos pagrindu.

Redagavęs libretą ir veiksmą nukėlęs į kosmonauto Jurijaus Gagarino laikus, choreografas išsaugojo originaliuosius veikėjų pavadinimus: rūstaus scenovaizdžio su planetomis ir žiojinčiais krateriais fone veikia Caraitis Ivanas, Caraitė ir Kaščėjus Nemirtingasis. Ugnies paukštės vaidmuo – kitaip nei pastaraisiais metais įvairiuose pasaulio teatruose atgimusiose šio I. Stravinskio baleto rekonstrukcijose – choreografo valia patikėtas šokėjui, ir tai suprantama: kaip ir angelas, pasakiškoji paukštė yra belytė būtybė, ir visiškai nesvarbu, kas imsis šį paveikslą įkūnyti. Choreografo idėja atrodytų dar nuoseklesnė, jei vienoje iš spektaklio sudėčių būtų galima pamatyti ir šio vaidmens interpretatorę moterį – tačiau prieš trejus metus mirusio menininko kūryba jau tapo choreografijos paveldu, kuriuo rūpinasi ir kurį į lietuvių sceną perkėlė jo bendramintė Tatjana Thierbach.

Scenografas Dieveris Schoras, scenovaizdžiu taip pat mėgindamas suteikti baletui universalesnių prasmių, dėmesį sutelkė į egzotiškas futuristines fantazijas, būdingas XX a. septintojo dešimtmečio kosmoso užkariavimo epochai. Į spektaklio erdvę Caraitis Ivanas iš palubių nusileidžia liftu – aitria raudona neonine linija, prie kurios pagal visus skrydžio saugumo reikalavimus yra prisisegęs diržu.

Susitikimas su Ugnies paukšte primena stereotipinį Princo Zigfrido ir gulbių karalaitės Odetos dialogą. Čia galima paminėti ir panašų lietuvišką pavyzdį – septintajame dešimtmetyje Lietuvos televizijoje sukurtą epizodą „Nepaprastas susitikimas“, kuriame Česlovas Žebrauskas butaforiniame kosmosą imituojančiame paviljone pasirodo su kombinezonu ir skafandru, o kosmoso gyventoją vaizduojanti Leokadija Aškelovičiūtė vilki žvaigždėmis nusagstytą triko.

Kitos „Ugnies paukštės“ scenos – įkalintos Caraitės apartamentai ir Kaščėjaus būstinė – taip pat primena ateities ar Džeimso Bondo filmų vaizdus, ir stebėti jų fone vykstantį veiksmą visiškai smagu; Paukštės dovanotu rubinu suskaldytas žaliame tinkle kabojęs ir Kaščėjaus gyvybę slėpęs aukso kiaušinis sugeba nuoširdžiai nustebinti pirotechnikos efektais.

U. Scholtzo choreografija remiasi neoklasikine estetika – ypač pirmieji du paveikslai, kuriuose yra gražių, įdomiomis kombinacijomis pasižyminčių scenų. Iš jų įsiminė sinchroniški Ivano ir Ugnies paukštės duetai, grakštūs Caraitės judesiai bei elegantiškas jos ir Caraičio choreografinis dialogas. Kaščėjaus ir jo bendrų linija brėžiama pasitelktus groteską – tai atsvara smulkiais judesiais paremtos ankstesnės scenos estetinėms intonacijoms: ten Caraitė žaidžia, o jos draugės mėtosi kiaušiniais. Šioje scenoje gausu pabrėžtinai negražių, utriruotų judesių, kurių blogio galias simbolizuojantį chaosą papildo pliauškėjimai rankomis ir šūksniai.

Kaščėjus ir jo komanda itin išradingai nugrimuoti – su pašiauštais plaukais, mėlynais veidais, lyg kūno tapybos eksponatai. Išmonės nepagailėta ir Ugnies paukštei – jos įvaizdį kuriant apstu raudono grimo, prie kurio dera ir valiūkiškas rudai raudonas perukas.

Spektaklio finalas – gėrio apoteozė, plazdanti kartu su vėją keliančių įrenginių virpinamomis polietileno uždangomis. Iš už jų pasirodo iškilminga iš Kaščėjaus nelaisvės išvaduotų merginų procesija – basos, baltomis, žeme besivelkančiomis suknelėmis, jos begaline eisena ratu apsupa vienas kitą suradusius Ivaną ir Caraitę, o Ugnies paukštę išlydi skleisti gėrio į kitą galaktiką.

iliustracija
„Diagilevas. Fantazijos“. Igoris Zaripovas – Nižinskis

Pagrindinius vaidmenis premjerose atlikę Nerijus Juška (Ugnies paukštė), Aurimas Paulauskas (Caraitis Ivanas ir Ugnies paukštė), Eligijus Butkus (Caraitis Ivanas), Eglė Špokaitė ir Olga Konošenko (Caraitė), Andrius Žužžalkinas ir Igoris Zaripovas (Kaščėjus) choreografines formas užpildė savo individualybėmis, suteikdami plastinių štrichų, būdingų ir kitiems jų vaidmenims.

Spektaklis „Diagilevas. Fantazijos“ dėmesio nusipelno vien dėl to, kad tai originalus baletas, gimęs mūsų teatro scenoje, o ne, kaip dažniausiai būna, perkeltas iš kitų erdvių. Jo turinys susijęs su Sergejaus Diagilevo asmenybe, ir visas spektaklio vaizdas šiek tiek primena iliustruotą memorialinę paskaitą, skirtą šio baleto administratoriaus atminimui. Pretenzijų į „Mirties Venecijoje“ atmosferą bei nuotaikas turintis spektaklis tų gelmių pasiekia retai – Lido paplūdimyje šezlonge įsitaisiusio Diagilevo vaizduotėje prabėga jo gyvenimas, turtingas įvykių ir nuotykių, tarp kurių ir svarbiausia fantazija – Diagilevo, kaip impresarijaus, kūrinys – šokėjas Vaclavas Nižinskis.

Amerikietis choreografas Peteris Anastos choreografiją įterpė į veiksmą ir nesiekė sukurti kokių nors įsimenančių grynojo šokio epizodų, todėl plastinis jo braižas lyg ir nugrimzta bendrame margokame spektaklio šurmulyje.

Grakščiai sukomponuota Gioacchino Rossini, Ottorino Respighi ir Sergejaus Rachmaninovo muzika apgaubia prisiminimuose iškylančias vizijas: baleto klasė, „Šopeniana“, „Šecherezada“, „Fauno popietė“ ir kiti Rusų baletų istorijos tarpsniai iškyla ir kaip reiškiniai, ir kaip Diagilevą kamuojantys košmarai, kurių choreografinę tvarką netrunka sujaukti destruktyvios galios – štai poetišką „Šopenianos“ baltų balerinų būrį su sentimentaliais rankų vainikėliais netrunka išblaškyti baltais tiulio sijonais segintys vyrai, kuriuos pačius iš scenos išveja netikėto savigynos priepuolio apimta silfidė. Iš šių scenų įtaigiausia pasirodė „Fauno popietės“ parafrazė – įtaigi choreografine forma ir turiniu: susiejanti šią temą su iš nuotraukų pažįstamais Nižinskio įvaizdžiais, sugretinanti juos su vidinėmis Diagilevo būsenomis, įgaunančiomis tas pačias formas, kurias sukūrė jo meilužis. Čia įtikina ir kūniška, ir dvasiška Diagilevo vienatvės drama, išgyvenama su Nižinskio šydu. Šis epizodas baigiamas įvilkus Nižinskį į tramdomuosius marškinius, o tai primygtinai susieja baleto meną su beprotybe, kuri tapo ir iš „Raudonosios Žizel“ pažįstamos Olgos Specivcevos lemtimi.

Likę spektaklio fragmentai labiau iliustratyvūs – vulgari gremėzdiškų faunų bakchanalija, tarantela su Diagilevo verdamais spagečiais, Rusų sezonų baleto herojų paradas – nuo „Vedybų“ iki „Apolono Musageto“. Panašus ir spektaklio finalas – juodoje laidotuvių gondoloje parimusį Diagilevą jo artistai ir personažai apmėto dirbtinėmis gėlėmis („Snieguolės ir septynių nykštukų“ dramaturgijos vertas sprendimas), kurių šlepsėjimas antrina melancholiškai ir ašarą spaudžiančiai muzikai.

Spektaklio dailininkė rygietė Inara Gauja – atidi kostiumų kūrėja, perteikusi stilizuotą XX a. trečiojo dešimtmečio Venecijos atmosferą bei Rusų sezonų repertuaro kaleidoskopą. Scenovaizdis pasirodė eklektiškas – jį atstoja didžiulė uždanga su už tyvuliuojančios lagūnos besidriekiančia Venecijos panorama, o šiai nusileidus, baltame ekrane projektuojami vaizdai – piešiniai ir nuotraukos, primenantys studentiško referato iliustracijas.

Spektaklyje „Diagilevas. Fantazijos“ dalyvauja daug artistų, pagrindiniai – Diagilevas ir Nižinskis. Pirmoje premjeroje juos atliko Aleksandras Molodovas ir Igoris Zaripovas, antrojoje – Edvardas Smalakys ir Andrius Žužžalkinas. Nedidelį Romolos vaidmenį atliko Živilė Baikštytė ir Rūta Kudžmaitė, „Šecherezados“ epizodo solistė abi premjeras buvo Margarita Verigaitė. Perukais su žile ir dirbtiniais ūsais siekta sukurti į Diagilevą, kurio veidas vis šmėkšteli ekrane, panašų personažą, nors A. Molodovo herojus labiau priminė operos solistą Vytautą Juozapaitį. Abu Diagilevai rimti ir stotingi, o Nižinskiai – plastiški ir techniški.

XX a. baleto istorijos paveldą – Rusų sezonus – pagerbiantys spektakliai kelia minčių ne tik apie didžiųjų asmenybių likimus, bet ir apie choreografijos meno raidą ir naujoves. Pirmaudamas pagal daugybę rodiklių, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras lietuviškos choreografijos prodiusavimo srityje, deja, užima paskutinę vietą ir jau dešimt metų išdidžiai ignoruoja šį mūsų kultūros reiškinį.