Savaitė

Apsisuko dar dveji metai

iliustracija

Ir štai vėl apskritas – 800-asis mūsų „septyndienio“ numeris. O, regis, nespėjai nė mirktelėti. Juk metai, dirbant savaitraštyje, redukuojasi iki 50 savaičių, prašvilpia kaip 50 dienų.

Leisti laikraštį – tai nesikeičianti, laiką ėdanti rutina, kurią paįvairina tik mažytės satisfakcijos – geri straipsniai ar pavykę numeriai. Aplanko tos satisfakcijos toli gražu ne kiekvieną savaitę, bet kai pavartai senus komplektus, o iš jų iškrinta štai šitas „žvėrelis“ (tiek kainavo keli pirmieji 1992 m. numeriai), gali pasiguosti, kad juose ryškiai įsispaudė sudilęs laikas. Kad „7 meno dienos“ – tai beveik visas beveik visos mūsų Nepriklausomybės kultūros metraštis.

Laiką paįvairina ir nuolatinė kova už būvį. Kas ką: mes – aplinkybes, ar aplinkybės – mus. Deja, mūsų kultūriniame gyvenime tai irgi tapo kasdienybės norma.

Tačiau apskritasis „7md“ numeris šįkart įsiterpia tarp ilgojo savaitgalio švenčių – socialdemokratų gegužinės ir sudvigubintos Motinos dienos. Liaudis džiaugsis ir linksminsis, tad ir mums nedera nukabinti nosies. Anksčiau, skaičiuodami laiką, vis neramiai dairydavomės į ateitį: kiek jo dar atseikėta mums? Šiemet jaučiamės truputėlį tvirčiau. Vėl buvome priimti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo remiamų leidinių sąrašą, stengsimės deramai reprezentuoti sostinės profesionalųjį meną. Savo buvimu įrodėme, kad nesame periodinės spaudos efemeras. Žinoma, jei kurį nors penktadienį „7 meno dienų“ nebeliktų, beveik niekas šito nepastebėtų, tačiau kultūros panoramoje vis dėlto atsirastų spraga.

Puikiai suvokiame ir savo galimybių ribas. Norėtume labiau individualizuoto kultūrinių ir ne tik kultūrinių įvykių komentaro. Norėtume aktyviau prisidėti prie civilizuotos pilietinės visuomenės vertybių propagavimo. Daug ko norėtume, tačiau ne kažin kiek galime, o ir mažai kam viso to reikia.

Vis dėlto pažadame tam tikrų netikėtumų dar iki metų pabaigos. „7 meno dienos“ keisis, bet, tikimės, liks ištikimu Jūsų, mieli skaitytojai, savaitgalio palydovu.

Redakcija