Dailė

Raitelei, kuri gyvena kiekvienoje iš mūsų

Monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“

Laima Kreivytė

iliustracija
Mariana Veriovkina ant žirgo Vyžuonėlių dvare. XIX a. pab.

Laima Laučkaitė parašė knygą raitelėms. Tai įkvepia. Ypač kai dėl tos raitelės ant knygos viršelio reikėjo kovoti su pačiu Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu – mat „raiteliu“ galėjo būti tik vyriškos giminės atstovas. Moteriai beliko tapti „raita boba“. Raitelės nuo seno kėlė aplinkinių sąmyšį – todėl narsios gražinos ir joanos arkietės į mūšį jojo užsidėjusios vyriškus šarvus. Tai neapsaugojo Orleano mergelės – apkaltinta erezija ir vyriškų drabužių dėvėjimu 1431 m. Joana Arkietė sudeginta ant laužo. Marianne von Werefkin (1860–1938) gyvenimas buvo ne mažiau dramatiškas. Ir nors moderniųjų laikų raitelės nebedeginamos ant laužo, kiekvienas netradicinis pasirinkimas reikalavo didelių aukų.

Vis dėlto Marianos Veriovkinos tikrai nepavadinsi auka – jau vien todėl, kad ji pati rinkosi savo gyvenimo kelią. Laima Laučkaitė šios savitos ir maištingos menininkės biografiją atkuria remdamasi jos epistoliariniu palikimu ir gausia surinkta medžiaga. Mariana susirašinėjo su daugybe žinomų dailininkų: Ilja Repinu, Pauliu Klee, Vasilijumi Kandinskiu ir Aleksejumi Javlenskiu. Dailininkės laiškų atradimas M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje ir jų publikavimas – svarus Laučkaitės indėlis į modernizmo ištakų tyrimus.

Imponuoja pagarbus tyrinėtojos santykis su istorija, o ypač – nesibrovimas į privačių santykių sferą, nors tai nesunku būtų pateisinti „moksliniais“ ar „meniniais“ tikslais. Marianos Veriovkinos gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su garsiu tapytoju Aleksejumi Javlenskiu. Veriovkina palaikė kūrybinius savo gyvenimo draugo ieškojimus ir rėmė materialiai. Tačiau ilgametė kūrybinė draugystė sulaukė kino filmo vertos atomazgos. Laučkaitė nebando sugundyti skaitytojo pikantiškomis detalėmis ir nesiima teisėjos vaidmens. Autorė išryškina kūrybinę šių daugiabriaunių santykių plotmę ir nesistengia nei idealizuoti, nei ginti (taip paverčiant auka) knygos herojės.

Kodėl Marianos Veriovkinos biografija ir kūryba dabar ypač aktualios? Pirmiausia dėmesį patraukia kosmopolitiška, daugiakultūrinė Veriovkinos aplinka. „Nacionaliniu požiūriu Veriovkina buvo daugiabriaunė asmenybė: rusų kilmės dailininkė, išaugusi Lietuvoje, propagavusi prancūzų tapybos atradimus, kūrusi ir išgarsėjusi Vokietijoje.“ Galima dar pridurti – pirmąją studiją turėjusi Vyžuonėlių dvare prie Utenos, jaunystėje mokiusis Lenkijoje ir Rusijoje, o gyvenimo pabaigoje kūrusi Šveicarijoje. Skaitydami Laučkaitės knygą susipažįstame su rusų aristokratų gyvenimu tuometinėje Kauno gubernijoje, jų akimis regime vietos gyventojų lietuvių ir lenkų papročius, dalyvaujame Miuncheno moderniojo meno grupuočių kūrimosi peripetijose – čia Marianai tenka taip pat ne antraeilis vaidmuo. Ji telkia menininkus į savo saloną, gyvai aptarinėja naujausius meno reiškinius. Atvykusi į Vilnių ji taip pat perskaito paskaitą apie moderniuosius ekspresionistų kūrybos principus.

Dabartiniais meno ir gyvenimo susiliejimo laikais aktualus tampa ir Veriovkinos, kaip gyvenimo menininkės, palikimas. Jos plastinę kūrybą sudaro paveikslai ir eskizai bloknotuose, tačiau negalima pamiršti ir iliustruotų laiškų. Jei į tuos laiškus žvelgtume ne tik kaip į laiko ir asmeninio gyvenimo liudytojus, bet ir kaip menininkės bei modernios moters diskursyvaus autoportreto kūrimą, Mariana taptų savotiška prancūzų menininkės Sophie Calle „pramote“. 2007 m. Prancūzų paviljonas Venecijos bienalėje buvo skirtas Sophie Calle instaliacijai „Rūpinkis savimi“. Tai menininkės mylimojo atsisveikinimo laiškas, kurį įvairiausiais būdais interpretavo daugybė skirtingų profesijų, amžiaus ir patirčių moterų. Galima tik įsivaizduoti, kiek kino filmų scenarijų, pjesių ir serialų galėtų inspiruoti Veriovkinos ir Javlenskio korespondencija. O kur dar bendravimas su kitais menininkais, salonų organizavimas, teorinės diskusijos?

iliustracija
Mariana Veriovkina. Šv. Onos bažnyčia Vilniuje. 1914 m.

Veriovkina, kaip vaikščiojantis meno kūrinys, per daug nesirūpino savo idėjų įamžinimu ir nepaisant įgyto savarankiškumo labiau tikėjo kūrėjo vyro pašaukimu. Kitaip nei jie, ji nespausdino savo teorinių įžvalgų ir apmąstymų, nors buvo viena labiausiai išsilavinusių, daugybę kalbų mokėjusių Miuncheno dailininkų grupuotės „Mėlynasis raitelis“ narių. Todėl Veriovkina tik dabar pradedama vertinti kaip svarbi modernizmo figūra, ir prie to solidžiai prisideda naujausia Laimos Laučkaitės monografija.

Žvelgiant iš lietuviškos perspektyvos labai įdomu pasižvalgyti po Vilniaus, Kauno, Utenos apylinkes Veriovkinos akimis. Tokio dramatiško Bernardinų bažnyčios rakurso kaip 1914 m. nutapytame Marianos Veriovkinos paveiksle „Šv. Onos bažnyčia Vilniuje“ nesu regėjusi. Atrodo, kad į bažnyčią dailininkė žvelgia iš pačios upės gelmės. Vilnelės vanduo raudonas kaip tie liepsnojančios gotikos mūrai, o žemas žiemos dangus užgula Gedimino pilies kalną ir upės šlaitus kaip lavina. Ne mažiau intriguoja tais pačiais metais nutapytas naktinio Vilniaus vaizdas ar 1910 m. sukurti Lietuvos miestelių ir kaimo apylinkių peizažai. Tapybinę vaizdų galią geriausiai atskleidžia pačios Veriovkinos laiškas: „Užtikrinu tave, Kaunas – tai lobis dailininkui. Tamsu, žibintai ne apšviečia, o tamsina gatves. Jų šviesiai violetinės ugnys kraupiai kabo tamsoje. Nusitęsusi žemų namų linija, o ja driekiasi žalių ir raudonų ugnelių klavišai – apšviestų krautuvėlių eilės. Ryškiai žali, ryškiai raudoni dryžiai gula ant violetinio šaligatvio. Visame tame šešėlyje pilna juodų žmonių, kurie kalba tik apie viena – apie meilę, kalba žargonu, lenkiškai, laužyta rusų kalba. Šnabždesys ir garsūs žodžiai raižo tylą kaip žali ir raudoni šviesos ruožai raižo nakties tamsą. Kažkas baisaus, baisaus tvyro virš visko.“

Veriovkina niekada neieškojo grožio – jai svarbiausia buvo idėja, gelmė, išraiška. Ji mėgo „baisų grožį“, todėl net „Autoportrete“ pavaizdavo save raudonomis it zombio akimis. Nors abstrakciją suprato kaip laisvę, pati Veriovkina neatsisako figūrų ir pasakojimo. Modernistinę formos autonomiją persmelkia asmeniniai regėjimai – šiuo požiūriu dailininkė tampa artimesnė šiandienei meninei pasaulėjautai. Aktualiai skamba ir Veriovkinos, kaip menininkės ir žmogaus, savęs apibūdinimas, parašytas laiške Nepažįstamajam: „Aš nesu vyras, aš nesu moteris, aš esu aš.“ Ir tai – tik maža detalė šios į jokius rėmus netelpančios kūrėjos portrete.

Labai džiaugiuosi, kad man į rankas pateko ši sunki, dešimtmetį kruopštaus darbo ir visą spalvingą Marianos Veriovkinos biografiją apimanti Laimos Laučkaitės knyga. Ji išleista taip, kad norėtųsi saugoti ir branginti – bet ne parduoti. Tamsiai violetinė viršelio spalva puikiai atskleidžia Veriovkinos minėtą baugią nakties tamsą ir atspindi to meto rašalo spalvą – tokiu parašyti dailininkės laiškai. Nei knygos vidus, nei išorė negundo pigiais malonumais. Skaitykite šią knygą oriai.