Dailė Atsispirti balsamsPokalbis su menotyrininke Laima KreivyteSiūlau pakalbėti apie menotyrininkus. Gana keista yra tai, kad nors menotyrininkai valdo žodį, turi ką pasakyti ir dažnai yra labai įdomūs žmonės, Lietuvoje nėra įprasta imti iš jų interviu. Na, nebent su Alfonsu Andriuškevičiumi buvo keli pokalbiai, bet ir tai kaip su rašytoju, poetu. Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad menotyrininkai ir taip dažnai pasisako? Turbūt vis dar gyvas senovinis įsivaizdavimas, kad meno kūrinys yra neįprastas daiktas, o menininkai yra tokių daiktų, kuriuos gali pamatyti ir pačiupinėti, kūrėjai. Bet jei žmogus rašo tekstą, pavyzdžiui, tokį kaip A. Andriuškevičiaus, tai lyg ir nėra kur jį padėti. Tai ne romanas, bet ir ne taikomasis-aprašomasis straipsnelis, į kurį galima būtų įvynioti tą neįprastąjį daiktą. Nesakau „meno kūrinį“ – nes kūrėjiškos pretenzijos XXI a. skamba keistai. Manau, kad menotyrininkus retai kalbina dėl stereotipinio požiūrio – esą jie patys turi būti klausanti ausis ir matanti akis, meninių sugebėjimų matavimo prietaisas, išverčiantis genialius virpesius į žmonių kalbą. Juk kalbamės telefonu, o ne su telefonu ar apie telefoną. Andriuškevičius tikrai daug nusipelnė, kad baigėsi menotyrininkų telefonistų laikai. Jis yra ir bus poetas – net jei nerašytų poezijos. Kiek Lietuvoje yra tokių menotyrininkų poetų? Daug menotyrininkų galima vadinti gerais rašytojais. Man visada įdomu skaityti Laimos Laučkaitės, Erikos Grigoravičienės, Jolitos Mulevičiūtės, Giedrės Jankevičiūtės, Agnės Narušytės tekstus. Jų knygos – kaip įkvepiantys romanai. Pavyzdžiui, naujausia L. Laučkaitės knyga „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ ne tik preciziškai atkuria XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos, Rusijos ir Vokietijos meninį kontekstą, bet ir atskleidžia moters kūrėjos dramą. Laučkaitė atlieka istorijos, visuomenės, kultūros pjūvį ir tai daro subtiliai, išlaikydama intrigą ir distanciją. Tradiciškai vis dar manoma, kad įdomus tik menininkas, o menotyrininkas yra giesmininkas, turintis jį „atskleisti“. Galima pažvelgti ir iš kitos pusės – jei ne paauglystėje perskaitytos Henri Perruchot knygos apie dailininkų gyvenimus, gal ankstyvojo modernizmo menas man ir būtų likęs spalvotų dėmių rinkiniu. Jei ne Laima Laučkaitė, nė nežinočiau, kokia įdomi menininkė kūrė Lietuvoje ir kaip netikėtai jos paveiksluose iškyla pažįstami Vilniaus vaizdai, kuriuos daugybė dailininkų ir fotografų jau spėjo „nuzulinti“. O gal menotyrininkai savotiškai turi būti šiek tiek ir politikai? Gal jie būna kartais priversti dalį minčių nutylėti? Nes norint organizuoti parodas ar būti redaktoriumi įvairovės nesutalpinsi vien į savo požiūrio rėmus. Redaktoriaus pozicija galbūt iš tiesų artimesnė politikai ta prasme, kad jis turi būti diplomatiškesnis. Bet kritikas neturi būti didelis diplomatas, nes visiems geras nebūsi. Tiesą šnekant, pagiriamieji tekstai niekam neįdomūs. Net ir tiems autoriams, apie kuriuos rašoma. Kodėl menotyrininkų neklausinėja? Gal manoma, kad menininko gyvenimas įdomesnis nei to, kuris neva trūnyja tarp knygų ir kompiuterio. Beje, yra daugybė menininkų, kurie ir puikiai rašo, ir gerai kalba. Gali pasakyti pavyzdžių? Vienas iš įdomiausių man – Artūras Raila. Tiesa, dabar jis „pritilęs“, bet prieš dešimtmetį jo rašiniai ir recenzijos stipriai veikė rašančiųjų bendruomenę. Iš vyresniosios kartos – Leonardas Gutauskas, Arvydas Šaltenis, Ričardas Vaitiekūnas, Petras Repšys, Mindaugas Navakas, Ksenija Jaroševaitė. Įdomiai mintis (ne tik raštu) dėsto Marta Vosyliūtė, Kristina Inčiūraitė, Jurga Barilaitė. Jos turi savo mąstymo sistemą ir sugeba ją konceptualiai pateikti. Aš manau, kad menininko ir menotyrininko santykis kaip kūrėjo ir jį aptarnaujančio personalo jau visiškai nebeteko galios. Menininkai nebekuria grynų kūrinių, kuriuos galima būtų tik estetiškai reflektuoti. Dabar dažnas kūrinys yra reiškinys: veiksmas, replika, reakcija į kontekstą. Tai yra tam tikras kultūrinis (dažnai ir socialinis, politinis) pranešimas. Todėl produktyviausiais santykis yra lygiavertis kultūros lauko dalyvių dialogas. Kaip aktualaus kolaboravimo pavyzdį galima paminėti Jono Valatkevičiaus ir Redo Diržio meninius veiksmus. Manau, jiems abiem tai buvo įdomus ir naudingas susitikimas. Nejaugi sėkmingas bendradarbiavimas įmanomas tik su tais menininkais, kurių menas patinka menotyrininkui? Nebūtinai. Bet menininko idėjos turi sužadinti kažkokias mintis. Net jei idėjos nėra labai artimos, jos gali stumtelti, provokuoti. Sukelti kad ir pasipriešinimo reakciją, kad įvyktų kūrybinis procesas. Pakalbėkime apie kritiškumą. Koksai jis geras, koks – blogas? Jei jau kritikuoji, kritiškumas turi būti aštrus ir argumentuotas, bet ne asmeniškas. Lietuvoje dažnai atsitinka taip, kad kritikuoja ne mintis, veiksmus, tekstus ar jų išraišką, o žmones – nes mūsų meno visuomenė maža ir visi visus žino. Per mažai diskutuojama apie pačias idėjas. Diskusija dažnai net neprasideda – tik užimamos priešingos pozicijos ir nesistengiama išgirsti argumentų. Tada niekaip nekyla tas produktyvus konfliktas, kuris ir tave verstų keistis, ir kitą žmogų paskatintų dar kartą apmąstyti savo poziciją. Tai nereiškia, kad privalai besąlygiškai priimti priešingą nuomonę, bet reaguodama į ją gali stengtis padaryti geriau, įdomiau. O ne rinkti komandą ir žiūrėti, kas „laimės“. Aktuali ir išankstinės nuomonės problema. Jei kūrybinę veiklą vertini ne panašių reiškinių, o savo „būrelio“ kontekste, tai labai ribota kritika. Ką laikai geru tekstu arba ką vertini tekstuose apie meną? Pirmiausia – stipri pradžia. Tekstas turi pagauti jau pirmu sakiniu. Jei trečioje pastraipoje prasideda genialios mintys, pusės skaitytojų jos nebepasieks. Man labai patiko Irit Rogoff mintis, kad pradėti reikia nuo to, kas tave labiausiai jaudina. Ir tik tada plėtoti. Geras tekstas yra gyvas – kai skaitai ir jauti tą nervą. Ir intelektualiai, ir emociškai turi jausti, kad autorei ne vis vien tai, ką ji rašo. Ji rašo ne todėl, kad jos paprašė, ar tam, kad pavardė atsidurtų laikraštyje, ar kad apie draugą reikia parašyti. Ne. Ji rašo, nes ta problema jai labai rūpi. Ir rūpi taip smarkiai, kad dėl to galėtų susiginčyti ar susimušti iki kraujo. Man kažkada įstrigo klausimas: „Ar jūs kada nors iki kraujo kovėtės su nuodėme?“ „Nuodėmė“ skamba moralistiškai, bet man labiau rūpi įsigilinimo laipsnis. Kai rašai, turi būti tikras tuo, ką rašai, tada nelieka paviršutiniškumo. Tik tada, kai labai gerai žinai, ką kalbi, gali „kautis iki kraujo“. Turi būti įsigilinęs į pasaulinį kontekstą. Neužtenka pasakyti, kad man patiko ar nepatiko. O kaip recenzijos žanras? Juk kartais turi sureaguoti žaibiškai. Laiko nėra tiek, kad galėtum įsigilinti taip smarkiai. Suprantu, kad atsakomybė už savo žodžius niekur nedingsta. Bet yra greiti ir lėti tekstai. Tada ir tekstas būna silpnesnis. Jaučiamas įdėtos energijos kiekis. Kartais tarsi ir neblogai surašyta, bet per mažai pagalvota apie stilių, rašymo būdą, trūksta originalesnio požiūrio. Įtariu, kad tai susiję su profesijos nuosmukiu. Veikla nepopuliari, negarantuojanti pragyvenimo. Galima pastebėti atsainumą darbe. Neįvertinama, kad tai, ką tu darai, realiai kuria tave. Nesuvokiama, kad prastai parašytas tekstas kenkia rašančiojo reputacijai – o to pinigais neišmatuosi, net kai jų atsiras. Taip ne tik neuždirbi, bet ir nieko neišmoksti – ir dar viešai pasirodai kaip negalintis. Juk būti matomam – tai didelė galimybė. Menotyrininkams labai sekasi – jie turi redakcinės praktikos galimybę. Jie gali eiti į tokius leidinius kaip „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“, „Kultūros barai“, kur gali pasimokyti rašyti gyvai, ne „į stalčių“. Patiko Guso Van Santo filme „Pažinti Foresterį“ išsakyta mintis, kad tik parašęs 30 puslapių pradedi rašyti. Jei rašai mažom atkarpėlėm trumpus tekstukus, tai nenutinka. Geram tekstui reikia avantiūros, gal net išsišokimo, nuotykio. Pradedantys rašytojai gali įkąsti tiems dėdėms ir tetoms, kurie daro meną ar apie jį rašo. Buvo „7MD“ tokios chuliganės – Nika Žlabytė ir Venta Girdzau. Įžūlios, intelektualios ir kūrybiškos. Dabar kartais pasigendu jaunų autorių ambicijų ir drąsos.
Aš optimistė mūsų profesijos klausimu. Ar tik nebus taip, kaip buvo su mokslininkais ir medikais: jie buvo nevertinami kurį laiką. Daug kas pasitraukė. Išliko pašaukimo žmonės. Tam tikra prasme profesijos nuosmukis padarė selekciją. Kita vertus, menotyrą studijuoja daug gana atsitiktinai pakliuvusių, neambicingų žmonių. Esu tikra, kad tai jau dabar keičiasi. Man keista buvo perskaityti Ernesto Parulskio pareiškimą, kad menotyrininkai visai nedaro įtakos meno rinkai. Ką manai apie tai? Nemanau, kad meno specialistai nedaro įtakos. Gal didžioji auditorijos dalis ir skaito tokius leidinius kaip „Žmonės“ ar „Namas ir aš“. Bet nebūtinai tie, kurie turi pinigų, naudojasi jų patarimais. Gerai, kad yra tokie leidiniai, jie tenkina vienokius poreikius, bet yra ir kitų poreikių, kai norisi kažko individualesnio. Čia menotyrininkai ir gali būti naudingi, nes jie žino kontekstą – tik reikia norėti į tai gilintis. Man regis, problema yra gilesnė – edukacijos trūkumas. Pavyzdžiui, Anglijoje vaikai nuo mažų dienų užplūdę muziejus: ten vyksta pamokos ir leidžiamas laisvalaikis. Lietuvoje tai dar nėra įprasta. Nėra poreikio įdėmiau žiūrėti. Menotyrininkai galėtų būti rafinuotų malonumų gidai. Yra paprasti malonumai – pavyzdžiui, nusipirkau spragėsių ir nuėjau į amerikietišką komediją. Tačiau jei ieškai kažko įdomesnio, netikėtesnio, provokatyvesnio, reikia daugiau žinių. Ir menotyrininkas – jei yra ne tik išsilavinęs akademinio meno žinovas, bet ir geras istorijų pasakotojas – gali iš savo žinių išausti labai įdomų detektyvą. Tada paveikslas, kurį įsigysi, bus ne tik investicija, sienos papuošimas, asmeninis sentimentas, bet ir kaskart patiriamas nuotykis. Tai ir yra gero menotyrininko užduotis – parodyti begalines kūrinio sklaidos, skaitymo galimybes. Kad neatrodytų, jog viską galima suprasti įvedus teisingą užklausą į google. Norėčiau, kad pratęstum mintį apie gero teksto savybes. Koks tas tekstas turėtų būti? Tekstas turi būti koncentruotas, žodžiai tiksliai parinkti – kaip poezijoje. Nereikia kurti daugybės apibūdinimų bandant atskleisti kiekvieną niuansą. Kalbant apie meną reiktų vengti būdvardžių. Pabrėžtinai. Geriau kalbėti veiksmažodžiais, kartais daiktavardžiais. Tai savotiškai įdomi užduotis. Kiekvienas apibūdinimas tik parodo, kad kūrinys yra daug didesnis už būdvardį, kurį prie jo lipdai. Mėgstu Rolando Barthes’o mintį, kad „būdvardžiai yra kalbos vartai, pro kuriuos plūsta ideologija ir beprasmybės“. Sakydamas, kad kūrinys yra labai subtilus, gilus ir originalus, nepasakai nieko. Pagrindinės tekstų ligos, kurias įvardyčiau, – tai slapstymasis už madingų pavardžių kaip skydų, privėlimas įmantrių žodžių, kurie tampa autoriaus nepasitikėjimo savimi vėliava, ir nesugebėjimas atskirti menininko ir jo kūrinio bylojimo. Kartais jie kalba tiesiog priešingus dalykus. Tekste tai labai matyti. Rašant svarbu turėti poziciją. žinoma, atsiranda naujų žinių, netikėtų patirčių. Ne visada pati sutinku su viskuo, ką parašiau prieš kelerius metus, bet pozicija vis tiek būtina. Nesuprantu tokių tekstų, kurie bando protingai išbalansuoti, aptardami reiškinį iš visų pusių, bet perskaitai ir lieki be atsakymo – ką galų gale teksto autorius apie visa tai mano? Kokios jo teorinės (asmeninės, pilietinės) pozicijos? Dažnas vakariečių kritikas ar teoretikas iš pradžių aiškiai apsibrėžia, iš kokios teorinės perspektyvos kalba, kam atstovauja. Pas mus kartais bandoma kalbėti „universaliu“ tonu, atstovaujant „visiems žmonėms“, atspindint „visuomenės nuomonę“. Nėra tokio dalyko kaip visų nuomonė. Yra asmeninė nuomonė, kuri kartais gali būti priskiriama kokiai nors specializuotai grupei. Nėra autonomiškų kūrinių. Jie egzistuoja galios ir žinojimo lauke. Aprašyti įspūdį nepakanka. Reikia pasižiūrėti, ką visa tai reiškia. Kai paskaitai savo senus tekstus, kaip jautiesi? Įvairiai. Kai kas atrodo juokinga, kai kas – tiksliai pastebėta. Randu dalykų, su kuriais nebesutinku ir pradedu ginčytis. Labiausiai vertinu tuos tekstus, kuriuose sugebėjau atsispirti visiems balsams iš išorės, apie kuriuos rašė Virginia Woolf, – kad vos tik pradedi rašyti, iškart galvoje ima gausti: „O ką pasakys tie? O ką pagalvos anie? O kaip tu paskui bendrausi su šitais?“ Jei jau esi kritikas, turi nusiteikti, kad bus žmonių, kuriems tavo nuomonė nepatiks, kuriems atrodysi diletantas, apsišaukėlis ar dar kas nors. Todėl reikia būti sąžiningai pačiai sau, turėti poziciją ir ją argumentuoti. Kai pirmą kartą išspausdino mano tekstą laikraštyje, jaučiausi labai pakiliai, kad atsiradau leidinyje, kuriame spausdinami tokie rimti autoriai. Supratau, kad tai visai nereiškia, jog jau viskas pasiekta. Kai nėra didelės konkurencijos tarp menotyrininkų, gali susidaryt vaizdas, kad jei jau spausdina, tai kokybė pakankama. Sutinku, bet dalis jaunų autorių aiškiai suvokia, kad juos skaito žmonės. Juos skaito protingi žmonės! Teisinga mintis. Nereikia manyti, kas skaitytojas yra kvailys. Dažnai jis dar protingesnis už tave, tik gal ne tos srities specialistas. Arba turi svarią nuomonę, bet nėra pratęs raštu reikšti mintis. Ar rašydama įsivaizduoji teksto gavėją? Lengviausiai parašau tekstus galvodama apie konkretų žmogų – tai padeda parinkti tinkamus žodžius ir intonaciją. Kai rašai „visiems“, atsiranda negyvumo, dirbtinumo – nors nesijaučiu nei visažinė, nei švietėja. Tekstai turėtų labiau kabintis į atlapus. Ne žmonėms, o tekstams, kūriniams, gal – kūriniai kabintis į atlapus tekstams. Keista, kad kai politikai leidžia daug pinigų skandalams, norėdami atkreipti į save dėmesį, mene vis dar bijoma vienos blogos recenzijos. Juk vos tik užsipuoli, tuoj atsiranda grupelė gynėjų. Apie kūrinį ima kalbėti, jis pradeda gyventi viešoj teritorijoj. Taip. Kalbėjimas apie meną kartais būna svarbesnis ir ilgiau išlieka už kūrinį. Viena iš garsiausių XX a. skulptūrų yra Richardo Serros „Lenkta arka“, kuri buvo pastatyta Niujorko Federacijos aikštėje ir praktiškai ją užtvėrusi. Dėl žmonių protestų skulptūra po kiek laiko buvo demontuota, nes praeiviai turėjo daryti didelį lankstą. Menininkas padavė užsakovus (valstybę) į teismą. Šį įvykį plačiai nušvietė žiniasklaidos priemonės, buvo išleista didžiulė knyga su daugybės specialistų straipsniais. Nors kūrinio aikštėje nebėra, jis gyvuoja knygose ir iki šiol yra vienas dažniausiai reprodukuojamų skulptūros viešojoje erdvėje pavyzdžių. Mes turime Mindaugo Navako „Kablį“ – vieną iš įdomiausių skulptūrų Vilniaus mieste. Pastatą planuojama rekonstruoti ir gali būti, kad skulptūra bus nuimta. Neįtikėtina. Vokiečiai kviečiasi Navaką, kad savo provokuojančiais plieniniais objektais atgaivintų jų standartinę architektūrą, pademonstruotų paradokso galią. O mes norime žūtbūt standartizuotis, padaryti miestui euroremontą... Nesinorėtų, kad „Kablį“ ištiktų „Lenktos arkos“ likimas – skulptūrą, kaip ir tekstą, geriausia patirti gyvai. Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė |